Švenčionių rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje svečiavosi Lietuvos visuomenės veikėjas, rašytojas, žurnalistas, nusipelnęs aplinkosaugininkas, lektorius, LŽS narys, klubo „Švenčionija” ir bendrijos „Ąžuolynas” įkūrėjas Šarūnas Laužadis. Į biblioteką pakalbėti apie jo gyvenimo kelią ir kūrybą atvyko ir dabartinė „Švenčionijos” klubo pirmininkė Gražina Banevičienė (Dalgedaitė).
Šarūnas Laužadis gimė 1951 m. rugsėjo 27 dieną Švenčionyse. Ir tėtis, ir mama buvo mokytojai. Nuo 12 metų pradėjo rašyti straipsnius į laikraštį ir už tai gaudavo honorarą. Tokiu pavyzdžiu įkvėpė ir klasės draugus, todėl vėliau lenktyniaudavo, kuris pirmas nuneš savo straipsnelį į redakciją. Pasakodamas apie save, Šarūnas Laužadis kelis kartus pabrėžė, kad nuolankumu niekad nepasižymėjo – buvo judrus, eibes krečiantis ir už save mokantis pastovėti jaunuolis.
Rašyti legendas įkvėpė Vincas Krėvė, kuris rašė apie Dainavos kraštą, o apie mūsų kraštą nieko panašaus nebuvo parašyta. Kitas autoritetas, kuris rašė sakmes ir padavimus – Česlovas Kudaba. Pirmoji Š. Laužadžio legenda buvo apie Kančiogino ežerą. Ją parašyti įkvėpė apylinkių grožis: „kalvos ir kalvelės, ežerėlių akutės ir tamsiaskariai miškai.”
Įdomu tai, jog rašytojas siekia, kad žmogus, perskaitęs jo parašytas legendas, susidomėtų savo krašto praeitimi ir istorija. Aprašomos legendos nėra vien iš lūpų į lūpas perduodami pasakojimai, o beveik visi faktai pagrįsti istoriniais šaltiniais ir turi etimologinį pagrindą.
Legendose minimos ir konkrečios asmenybės, ir iki mūsų dienų išlikę istorijos paminklai, naudojami senieji tautiški vardai, o į tekstus subtiliai įterpti senųjų papročių, tradicijų ir švenčių aprašymai. Literatūrine forma skaitytojui perteikiamas mūsų šalies, gimtųjų vietų grožis, žmonių jausmai, senosios tradicijos ir papročiai.
Autorius lietuvių vertybių pasikeitimą sieja su ąžuolų iškirtimu. Ąžuolų šaknys – mūsų šaknys gimtojoje žemėje. Atsisakydami savo kultūrinių vertybių mes atsisakome atminties. Senas romėnų posakis „Žmonės, nežinantys istorijos, visada lieka vaikai” sako, kad žmogus be praeities – tai tarsi medis be šaknų, be tvirtybės.
Ąžuolai visada buvo svarbūs Š. Laužadžiui – 1992 m. įkūrė „Ąžuolyno” bendriją. Vėliau parengė naują programą mokykloms „Lietuvos miškai”, rengė ir derino su Europos Sąjungos teisės baze pirmuosius nacionalinius teisės aktus agrarinės aplinkosaugos srityje. Įvairiuose leidiniuose ir interneto portaluose paskelbė daugiau kaip 400 straipsnių apie aplinkosaugą, etninę kultūrą, regionų plėtrą.
Gyvendami savo gimtajame krašte, kasdien matydami tą patį grožį, jo nebevertiname, nes tas vaizdas tampa įprastas. Šarūnas Laužadis, nuvykęs į Šveicariją, prie Keturių Kantonų ežero, stebėdamas vaizdą, pagalvojo „kaip čia gražu! Bet mūsų Bėlio ežeras vis tiek gražesnis!” Po to dar ne kartą, lankydamasis svečiose šalyse, tam tikras vietas lygindavo su Švenčionių krašto gražiausiomis ir brangiausiomis vietomis.
Jaudinantis momentas buvo kai Šarūnas Laužadis susitikimo metu pamatė ant stalo knygą „Nuo Nalšios pateka saulė”. Paskutinė sakmė, susijusi su jo brangia amžinos atminties žmona. Tai jam sukėlė daug emocijų, pasidžiaugė, kad laiku suspėjo parašyti ir ji dar suspėjo perskaityti. Visų knygų iliustratorė dailininkė a. a. Gražina Didelytė. Apie ją autorius šiltai pasakojo, žavėjosi kaip jos darbai pranokdavo lūkesčius ir būdavo, kaip pats sako „net geresni už mano tekstus”.
Į pokalbį kartu atvykusi Gražina Banevičienė (Dalgedaitė) – gimusi gražiame dainių apdainuotame, kalvom padabintame, ežerais puoštame, miškais apsodintame krašte Krikonių kame. Ignalinos ajoner. Jos šeima persikėlė į tėvo tėviškę Želabų kaumą. Švenčionių rajone. Čia prieš 50 metų baigė Švenčionių Z. Žemaičio vidurinę mokyklą. Vėliau dirbo vidaus reikalų sistemoje, karininko pareigose.
Išėjusi į užtarnautą poilsį atrado „Švenčionijos” klubą – linksmų, įdomių, draugiškų, aktyvių kraštiečių bendriją. Švenčionijos klubas – savarankiška visuomeninė kultūrinė pelno nesiekianti organizacija, suburianti bendrai veiklai Švenčionių krašto (dabartinių Švenčionių bei Ignalinos rajonų) kilmės žmones, jų palikuonis, taip pat vienaip ar kitaip su šiuo kraštu susietus asmenis, norinčius gaivinti ir populiarinti liaudies tradicijas, etninę kultūrą, garsinti savo kraštą.
Klubas dalyvauja Lietuvos EURAG Asociacijos veikloje, bendradarbiauja su kitais Vilniuje esančiais klubais. Aktyviausi klubo nariai Liudgarda Savickaitė, Šarūnas Laužadis, Juozas Juodagalvis, Antanas Karmonas, Rimantas Klimas, Leopoldas Stanevičius savo veikla garsina gimtąjį kraštą bei puoselėja jo istorinę atmintį. Krašto rašytojų kūrybos darbai nuolat publikuojami Švenčionių, Ignalinos bei Utenos rajonų leidiniuose. Norintys prisijungti prie klubo veiklos, gali teirautis el. paštu dagrazina@gmail.com.
2024-ieji metai – Šarūno Laužadžio kūrybos 60-metis, jubiliejiniai metai. Per šį laikotarpį parašė 20 knygų: legendų, sakmių, padavimų ir kt. Šarūnas Laužadis pasidžiaugė, kad Sirvėtos regioniniame parke dirbantis Marius Semaška susidomėjo legendomis apie Sirvėtos regioninio parko objektus ir jo iniciatyva net šešios buvo įgarsintos. Nuvykus į Sirvėtos regioninį parką galima jų pasiklausyti, pasivaikščioti mitologiniu pėsčiųjų taku, apžiūrėti mitologines skulptūras.
Apie 1957-1958 m.m. pauglystėje iškeliavę iš Švenčionijos ir apkeliavę po pasaulį daugiau nei 50 metų sugrįžome pasivaikščioti gimtaisiais takais . Pasirinkome pasilaidoti Račkiškės kapinėse , iš kurių 1974 metais bažnytėlė buvo išvežta į Rumšiškes . Šitose kapinėse ilsisi mūsų artimieji ,ilsisi jau ir mano vyras čia ,o gimtieji mano namai buvę šalia , neatlaikė jos didenybės melioracijos.