Spalį Prancūzijoje Lietuvos kino paveldas sulaukė ypatingo tarptautinio dėmesio viename garbingiausių kino paveldo renginių:
Tarptautinėje Lumjero kino šventėje ir jį lydinčioje kino klasikos filmų mugėje, kurioje Lietuva dalyvavo kaip oficiali šių metų šalis viešnia.
Jau dvyliktą kartą vykusioje mugėje Lietuvos kino centras pristatė šalies kino paveldo raidą ir naujausius atnaujintus kino klasikos filmus.
Keturias dienas trukusiame renginyje į susitikimus su kino industrijos atstovais kvietė bendras Baltijos šalių stendas.
Čia kino klasikos rodytojai ir švenčių rengėjai turėjo išskirtinę galimybę ne tik atrasti Lietuvos kino paveldo rinkinius, bet ir daugiau sužinoti apie naujausias sklaidos galimybes bei tarptautinius bendradarbiavimo projektus kartu su Latvija ir Estija.
Spalio 16 d. tapo Lietuvai svarbiu mugės bruožu – vyko Lietuvos kino centro surengta diskusija „Augančios galimybės lietuviško kino paveldo srityje“, kurioje dalyvavo Lietuvos kino srities žinovai:
kino archyvaras ir šventės „Pirmoji banga“ rengėjas Aleksas Gilaitis;
kino kuratorius ir kritikas Dmitrij Gluščevskij;
audiovizualinių medijų tyrinėtoja, archyvinių filmų kuratorė ir tyrimų vadovė medijų švietimo ir tyrimų centre „Meno avilys“ Lina Kaminskaitė-Jančorienė;
Lietuvos kino centro projektų vadovė Giedrė Simanauskaitė bei filmų atnaujinimo žinovė Jonas Zagorskas.
Diskusijos moderatoriui, kino kritikui ir istorikui Arielui Šveiceriui (Ariel Schweitzer), pradėjus pokalbį su dalyviais, buvo pabrėžta įdomi Lietuvos kino istorijos dalis – šiai meno sričiai jau daugiau nei 100 metų.
Apžvelgdamas Lietuvos kino industrijos raidą ir jai tekusius iššūkius, A. Šveiceris pabrėžė savitą kūrybos stilių, būdingą šalies kūrėjams nuo pat pradžių.
Jis pasidalijo ir savo asmeniniu atradimu – Arūno Žebriūno kūryba, taip pat paminėjo tokius žinomus režisierius kaip Audrius Stonys, Šarūnas Bartas ir Jonas Mekas.
„Lietuviškas kinas turi ne tik intriguojančią praeitį ir daug žadančią ateitį, bet ir įspūdingą dabartį, kurioje ryškią vietą užima režisierių moterų darbai,“ – kalbėjo A. Šveiceris.
Jis pridūrė, jog šiais metais Locarno kino šventėje svarbiais apdovanojimais buvo įvertinta jaunoji lietuvių kūrėjų karta – Saulė Bliuvaitė už filmą „Akiplėša“ ir Laurynas Bareiša už filmą „Sesės“.
Lina Kaminskaitė-Jančorienė pabrėžė, kad vienas didžiausių iššūkių, su kuriais šiandien susiduria Lietuvos kino paveldas, yra konkurencinga tarptautinė kino klasikos erdvė.
Visame pasaulyje daugėja atnaujintų filmų, pritaikytų šiuolaikiniams ekranams, ir tai didina žiūrovų susidomėjimą kino paveldu.
„Atvėrę kino istorijos enciklopedijas Lietuvos vardo dažnai nematome.
Todėl turime ne tik rodyti filmus ir kviesti žiūrovus į šventes, bet taip pat rasti būdų kaip istorijos apie mūsų šalies kiną ir kūrėjus atsirastų mokyklų programose,“ – teigė ji.
Svarbi diskusijos dalis buvo skirta būsimos Nacionalinės filmotekos projektui Lietuvoje, kurį pristatė Giedrė Simanauskaitė.
Numatoma, kad ateityje Nacionalinę filmoteką Lietuvoje turėtų sudaryti Lietuvos kino centrui priklausantys – šiuo metu jau atnaujinamas kino teatras „Naglis“ Palangoje ir Vilniuje esantis „Ozo kino teatras“;
veikiantis likviduojamos bendrovės UAB „Lietuvos kinas“ patalpose, kartu su ten esančiu išskirtiniu audiovizualiniu rinkiniu.
„Žadama, kad apie 3 tūkstančiai nacionalinių ir 11 tūkstančių mūsų turimų tarptautinių filmų taps būsimos Nacionalinės filmotekos Vilniuje pagrindu,“ – sakė G. Simanauskaitė.
Ji pabrėžė išskirtinę 16 mm ir 35 mm filmų rinkinio dalį, pirmąją tokio tipo Baltijos šalyse.
„Svarbus Lietuvos kino istorijos laimėjimas yra tai, kad tarptautinių filmų rinkinio dalis, nors ir nėra nacionalinis kinas, buvo pripažinta kaip vertinga išsaugojimui,“ – pabrėžė Dmitrij Gluščevskij.
Taip pat D. Gluščevsij atkreipė dėmesį į išskirtinę Lietuvos poziciją kitų Europos valstybių kontekste
„Nors dėl istorinių aplinkybių mūsų šalyje nėra Nacionalinės filmotekos, atgavus Nepriklausomybę kūrėsi pavienės organizacijos besirūpinančios tokio kino sklaida ir išsaugojimu.
Todėl šiandien mūsų pagrindinis tikslas yra Nacionalinės filmotekos steigimas jau egzistuojančioje šių įstaigų ir sumanymų ekosistemoje“.
Aleksas Gilaitis dalinosi, kad kino klasikos filmų žiūrovų ratas plečiasi.
Jo rengiamos šventės „Pirmoji banga“ lankytojai per devynis šventės gyvavimo metus keitėsi ir šiandien pastebima, kad kino klasika tampa žinoma ir tarp jaunosios kartos žiūrovų.
Kitos šventės „Pirmoji banga“ rengėjų D. Gluščevskij teigimu „Po Nepriklausomybės atkūrimo nutrūkęs ėjimo į kiną paprotys Lietuvoje atgyja, žiūrovai lanko kino šventes, žino kokie filmai yra verti kino klasikos etiketės.
Daugeliu atveju tai – garsūs režisieriai ir žinomi amerikietiški filmai iš 6-7 dešimtmečio. Tokią pačią klasikos sąvoką turi ir garsiausi to laikmečio lietuviški filmai.
Tačiau mažiau žinomi filmai ar moterų režisierių kūryba lieka už ribų.
Pagrindinis šventės „Pirmoji banga“ sumanymas
Kviesti smalsauti ir atverti žiūrovui duris į dar neatrastus kino rinkinius, kurios yra tiek pat svarbios kino istorijai kiek žinomi filmai“
Jonas Zagorskas, kalbėdamas apie filmų restauravimo praktikas mūsų šalyje teigė, kad kino juostą atnaujinti Lietuvoje trunka apie pusę metų.
Pagrindinė mažų atnaujinamų filmų apimčių priežastis – kvalifikuotų atnaujinimo žinovų stygius bei geriausiai restauracijai tinkamų kino juostų negatyvų trūkumas archyvuose.
Jo manymu, svarbiausias iššūkis šiandien yra restauravimo ir darbo su analogine medžiaga žinių perdavimas jaunai kartai.
Pasak jo, Nacionalinė filmoteka galėtų tapti šios srities švietimo centru. J. Zagorskas džiaugiasi, kad Lietuvoje atgimsta analoginio kino paprotys:
šiuolaikinio kino kūrėjai renkasi kino juostos formatą, atsiranda analoginio kino ir fotografijos bendruomenės.
„Šiuo metu su Baltijos šalių kolegomis svarstome įsteigti kino juostų ryškinimo laboratoriją“, – ateities planais dalinosi filmų atnaujinimo žinovas.
Vakaras tęsėsi Lietuvos kino klasikos filmų seansuose. Vyko net keli į Lumjero kino šventės „Trésors et curiosités“ programą atrinkto 1980 metų režisieriaus Algirdo Aramino filmo „Andrius“ rodymai.
Filmas taip pat buvo pristatytas kino platintojams skirtoje specialioje mugės programoje „RE>BIRTH“.
Taip pat mugės programą praturtino dar vienas Lietuvos kino lobyno filmas – „Jausmai“ (rež. Algirdas Dausa ir Almantas Grikevičius, 1968 m.).
Visas keturias dienas mugės lankytojai galėjo apžiūrėti ryškiausių lietuviškos kino klasikos filmų plakatų parodą, kuri renginiui pasibaigus buvo priimta saugoti į Lumjero instituto muziejaus saugyklą.
Visą spalio mėnesį mugės dalyviai turi išskirtinę galimybę mėgautis žinovai šiai mugei atrinktais Lietuvos kino klasikų filmų rinkiniais internete.
Tarptautinė Lumjero kino šventė ir kino klasikos mugė tai – svarbi platforma, skirta pabrėžti ir pristatyti skirtingų šalių kino paveldą tarptautinei auditorijai.
Šventėje gausu retrospektyvų ir atnaujintų filmų pristatymų, kasmet pristatoma programa vaikams ir keletas teminių programų.
Projektas yra Lietuvos laiko Prancūzijoje 2024 dalis.
Lietuvos laiką Prancūzijoje 2024 rengia Lietuvoje: Lietuvos kultūros institutas prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos, bendradarbiaujant su Lietuvos Respublikos ambasada Prancūzijoje, komisarė – Virginija Vitkienė.
