Žiniasklaidoje po Helovino iškaba visa jėga brukama siaubo, žiaurumo ir prievartos užkratą mūsų sieloms dauginanti reklama. Spalio pabaigoje Vilniaus gatvėmis žygiuoja numirėliai, kruvini siaubūnai ir monstrai.
Sakote – tai nekalta linksmybė, tiesiog pramoga? Tačiau į siaubo, smurto, ir prievartos vaizdinius skleidžiančias veiklas įtraukiami vaikai – netgi darželinukai pratinami prie iš moliūgų lendančių kūdikių suknežintomis kaukolėmis vaizdelių. Ir tai daroma lietuviškų Vėlinių – rimties sąskaita.
Ar „Vakarų saulėlydis“ praris mūsų papročius?
Šiuolaikinis vartotojiškasis, Vakarų visuomenės dvasinį saulėlydį artinantis globalizmas užsimojo prieš iš protėvių paveldėtas praamžes dvasines vertybes, prieš mūsų brangų šventinį laiką.
Kosmopolitinė laiką pinigais verčianti pasaulėžiūra jau užsimojo prieš mūsų švenčiausias gyvenimo laiko atkarpas – šventes.
O Vėlinių laikas ypatingas – kai kapai – žvakių jūra, o žmonės toldami nuo kasdienybės rūpesčių sueina į jautrų ryšį su išėjusiaisiais Anapilin.
Helovinas siaubo ir smurto užkratas mūsų vaikams
Psichologai perspėja, kad kryptingas siaubo ir smurto brukimas vaikams sukelia baimes, nerimą ar net košmarus. Maži vaikai dažnai nesupranta, kad Helovino pabaisos yra tik pramoga, o nufilmuotas smurtas – pramanas.
Dėl šių vaizdinių poveikio vaikiškoms trapioms sieloms, jie gali pradėti bijoti tamsos, nepažįstamų žmonių ar netgi patirti ilgalaikius nerimo sutrikimus.
Ypač pavojingi gali būti Helovinui būdingi itin tikroviškai atvaizduojami siaubo vaizdiniai, kuriuose vaikai mato smurtą, kraują ar net patiriamas mirtis.
Dažni susidūrimai su mirtį, smurtą ir baimę perteikiančiais vaizdiniais gali iškreipti vaikų suvokimą apie gyvenimo ir mirties reikšmes, atbukinti jų jautrumą tam, kas mūsų gyvenime yra skausminga ir žalinga. Vaikai, susiduriantys su per dažnais smurto vaizdiniais, gali pradėti manyti, kad smurtas yra įprastas gyvenimo reiškinys ar pramoga.
Lietuviškų Vėlinių esmė – ramus, pagarbus mirusiųjų ir protėvių atminimas dažnai susijęs su šeimos, giminės ir tautos vertybėmis. Tokios šventės ugdo psichologinį vaikų saugumą, mokydamos juos pagarbos žmogui įvairiais jo gyvenimo tarpsniais ir mirusiesiems. Priešingai, Helovino skleidžiami siaubo ir smurto vaizdiniai iškreipia šias vertybes, stiprina baimę ir nerimą.
Helovino smurto ir siaubo pramonė yra priešinga mūsų ramioms, dvasingoms ir pagarbą gyvybei bei mirčiai puoselėjančioms lietuviškoms ir baltiškoms Vėlinėms.
Pasistenkime, kad Vėlinės išliktų tokios, kokios buvo per amžius – rimtos, orios, tyliai švytinčios kaip mūsų protėvių dvasios.
Augalija (želdiniai) kapų neturi, Helovynas nesusiejęs su kapais taip pat. Pagal tai Helovynas lygitinas su Žolinėmis, be to, jų ir pavadinimų žodžių šaknys Hel- ir Žol- giminiuotinos kaip indoeuropietiškos yra. Tik jų laikai, kaip ir turėtų būti yra persistūmę geografiškai Rytų – Vakarų kryptimi. Taigi Helovynas ir Vėlinės skirtingiems dalykams skirtos šventės.Tad gaivinkime senovinį Žolinių šventimą ir moksliškai lyginkime keltų Helovyno ir lietuvių Žolinių papročių skirtingumą.
Lygiai , kaip dabar europiečiai siautėja Hallloweeną , taip ir keltai kažkada buvo priversti, pralaimėję Romai, tą iškrypėliškumą priimti. Dabar sako, jog čia keltų paprotys, po šimto metų sakys, jog tai visų Vakarų paprotys. Keltų dvasinis pasaulis buvo sunaikintas tūkstantį metų anksčiau, nei lietuvių. Nepraraskim Ilgesio, nepraraskim Vėlių, dvasių – dvasingumo.