2025-aisiais švęsime pirmojo nepriklausomos Lietuvos kultūros kongreso 35-metį ir Lietuvos kultūros kongreso 100-metį. Anuomet nustatyti vizionieriški tikslai kultūros politikos formuotojams ir vykdytojams. Sukakties išvakarėse puiki proga žvilgtelėti, kaip sekėsi jų siekti.
Lietuvos kultūros kongresas – įstabus iš kultūrininkų iniciatyvos išaugęs renginys. Jo iniciatoriai rėmėsi tarpukario Lietuvos kultūros kongreso organizavimo tradicija ir filosofija. Pirmasis kultūros kongresas surengtas dar 1925 metais, kai Vyriausybei vadovavo Mykolas Sleževičius, laikęsis nuostatos, kad kultūros srityje politikai turi įsiklausyti į pilietinės visuomenės, žmonių nuomonę ir pagal išgales realizuoti jos lūkesčius.
Persitvarkymo Sąjūdžio ir Lietuvos kultūros ministerijos 1990 m. surengtas Kultūros kongresas tęsė ankstesnių kartų valstybės ir kultūros savikūros darbus, siekė išlaikyti ir kultūros kongreso tradiciją.
Pasak doc. dr. Giedrės Kvieskienės [1], Lietuvos kultūros kongreso organizacinis branduolys tikėjosi, kad Kultūros kongreso suformuotas idėjas noriai perims politikai ir jas bus lengva išplėtoti į modernią valstybinę kultūros politiką.
Tačiau iš šiandienos perspektyvų analizuojant pasiekimus ir praradimus akivaizdu, kad nors daugumą Kongrese suformuluotų principų ir rekomendacijų pavyko įgyvendinti, kai kurios jų taip ir liko dokumentų puslapiuose ir prašosi kultūrininkų vėl suremti pečius.
Finansinė atskirtis
Užtikrinant, kad kultūra būtų prieinama ne tik didmiesčiuose, bet ir regionuose, šioje srityje natūralu, svarbus finansavimas. Tačiau lyginant su augančiu šalies vidutiniu darbo užmokesčiu (VDU), matyti, kad kultūros darbuotojų darbo užmokesčio didėjimo tempas išlieka gerokai atsilikęs nuo bendro šalies vidurkio. Šalies kultūros darbuotojų VDU 2023 m. siekė 1 775,7 eurų (84,7 % nuo šalies VDU).
2018 m. pasirašytas Kultūros ministerijos memorandumas, kurio tikslas buvo paraginti savivaldybes savo dalimi prisidėti prie ryškesnio darbo užmokesčio didinimo kultūros darbuotojams.
Savaime suprantama, kad savivaldybės siekdamos pritraukti kuo daugiau kvalifikuotų ir kompetentingų kultūros srities darbuotojų, turėtų skatinti konkurencingumą didinant darbo užmokestį kultūros specialistams.
Deja, matome, kad taip nutiko anaiptol ne visur. 2024 metais vos trečdalis – 20 savivaldybių skyrė daugiau lėšų nei valstybės indėlis, dar 20 savivaldybių skyrė tiek pat, kiek valstybė, o likusios – mažiau.
Kultūros paso plėtra
Grįžtant dešimtmečius atgal, verta įsiskaityti į Lietuvos kultūros kongreso garbės pirmininko doc. dr. Krescencijaus Stoškaus išsakytą mintį, kad kultūra yra gyvenimo būdas, todėl būtina nuo mažens ugdyti žmogaus gebėjimus dalyvauti kultūriniame gyvenime, kritiškai vertinti, priimti ir kūrybiškai panaudoti informaciją, užtikrinti kuo platesnį kultūros prieinamumą.
Lietuvoje šiuo metu turime Kultūros pasą, kurį derėtų vertinti kaip itin reikalingą ne tik mokiniams, bet ir kultūros įstaigoms – muziejams, teatrams ir kt. – priemonę. Tačiau tai tik atspirties taškas. Būtina plėsti jo įgyvendinimo apimtis, tarp jo vartotojų įtraukti ir priešmokyklinio amžiaus vaikus, skirti didesnį krepšelį kiekvienam mokiniui.
Tai leistų, pasitelkiant Kultūros pasą, užtikrinti kultūrinės kompetencijos ugdymą ir gaunamų paslaugų įvairovę.
Formalus Kultūros politikos pagrindų įstatymas
Dar vienas Kultūros kongreso iškeltas tikslas įgyvendintas, tai po 19 metų pagaliau Seimas priėmė Kultūros politikos pagrindų įstatymą. Šio Įstatymui atsiradimui buvo pakloti pagrindai dar 1990 m. surengto pirmojo Lietuvos kultūros kongreso metu pradėtos diskusijos apie Lietuvos kultūros politikos modelio poreikį ir jo pagrindu iš esmės reformuoti kultūros politiką.
Šiuo metu atrodo, kad įstatymas yra tik labiau apibrėžimų ir paaiškinimų rinkinys. Jo svarbą Kultūros ministerija aiškina tuo, kad įstatymas apibrėžia esmines sąvokas, veikimo kultūros srityje taisykles, įtvirtina kultūrą kaip horizontalią vertybę.
Menininkai pripažįsta, kad Įstatymas yra svarbus ir reikalingas žingsnis Lietuvos visuomenei bei kultūros laukui, siekiant įtvirtinti kultūros sritį, pabrėžti jos svarbą, užtikrinti kokybišką kultūros ir kūrybinio sektoriaus interesus atitinkantį, valstybės ir savivaldos bei kultūros lauko dalyvių santykių reguliavimą, tačiau juos neramina, kad Įstatyme nenurodžius finansavimo šaltinių, tikslai ir uždaviniai gali likti labiau deklaratyvūs.
Apibendrinant Kultūros kongreso paveldą
Atkreiptinas dėmesys, kad labai svarbu ugdyti pagarbą savo kultūros tradicijoms, įtraukti visuomenę į etnografijos judėjimus, pilietinę kraštotyros ir paminklų apsaugos veiklą, vienyti visas tautos jėgas, kad būtų išsamiai analizuojami kultūros reiškiniai, kad būtų viešinamos pagrindinės kultūros baruose besidarbuojančių intelektualų keliamos problemos Taip pat svarbus bendradarbiavimas. Kultūros organizacijos turėtų pradėti bendradarbiauti, padėti viena kitai. Kultūros kongresas ir turėtų tapti vienijančia ašimi.
Svarbiausias visų Kultūros kongreso žmonių buvo noras sukurti modernią kultūros politikos sistemą, siekiant darbų tęstinumo, bendro veikimo ir sutarimo dėl svarbiausių prioritetų kultūros srityje. Viliuosi, kad Kultūros kongreso pamokos taps atspirtimi ir įkvėpimu ateitiems kartoms, o politikams ir kultūrininkams paskatinimu kartu suremti pečius, kad Kultūros kongreso vizionieriški uždaviniai būtų išpildyti.
[1] G. Kvieskienė. Lietuvos kultūros kongresas: pamokos ir neatlikti namų darbai. Nepriklausomybės sąsiuviniai. 2020 2 (32).
