Spalio 2 d. Vazarelio fonde Provanso Ekse (Prancūzija) atidaryta Lietuvos nacionalinio muziejaus paroda „Etnografinis opartas“, kurioje subtiliai persipina liaudies meno papročiai, Kazio Varnelio optinio meno bruožai ir kompozitoriaus Mato Samulionio muzika.
Ši paroda (kuratorė Indrė Urbelytė) yra „Chroniques“ bienalės dalis.
Ji siūlo žiūrovams pasinerti į išskirtinę patirtį, kur etnografiniai lietuvių liaudies meno pavyzdžiai sąveikauja su naujoviškomis optinėmis kompozicijomis ir šiuolaikinės muzikos garsais.
Taip norima į visumą sujungti modernų, liaudies ir šiuolaikinį meną.
Provanse rodomos tradicinės lietuviškos lovatiesės, Kazio Varnelio optinio meno kūrinys, o parodą papildo kūrėjo M. Samulionio garso kūrinys, sukurtas remiantis audimo staklių garsais.
Kartu rodant šiuolaikinių menininkų ir liaudies meno kūrėjų kūrinius, siekiama atskleisti gilų ryšį tarp papročio ir modernizmo bei pabrėžti tekstilės vietos pokyčius šiuolaikiniame meno pasaulyje.
Vazarelio fondo įkūrėjas Viktoras Vasarelis (Victor Vasarely, 1908–1997) yra puikiai žinomas pasaulyje oparto kūrėjas.
Paroda Vazarelio fonde yra Lietuvos nacionalinio muziejaus sezono Prancūzijoje dalis, tęsianti prancūzų pažintį su lietuviškojo oparto meistru K. Varneliu.
Rugsėjo pradžioje Paryžiaus Pompidou centre buvo atidaryta K. Varnelio kūrybai skirta paroda.
Šis tęstinis projektas – Pompidou, Lietuvos nacionalinio muziejaus ir Vazarelio fondo bendradarbiavimo išraiška.
Kazys Varnelis: optinis menas ir lietuviškų papročių paveldas
Pasak Lietuvos nacionalinio muziejaus vadovės Rūtos Kačkutės, rodyti „Etnografinio oparto“ parodą Vazarelio fonde svarbu ne tik dėl to, kad pasauliui pristatomas turtingas ir sykiu subtilus lietuviškosios tekstilės paprotys, bet taip mezgami ryšiai su opartą puoselėjančiomis institucijomis, tokiomis kaip Vazarelio fondas.
„Svarbu pažymėti, kad šią parodą – kaip ir neseniai atidarytą parodą Pompidou meno centre Paryžiuje – lydi katalogas prancūzų ir anglų kalbomis.
Jame K. Varnelio darbai pristatomi kitų žymių optinio ir minimalistinio meno kūrėjų – Viktoro Vasarelio (Victor Vasarely), Franko Stelos (Franko Stella), Stefano Gierovskio (Stefano Gierowskio) – kūrinių kontekste“, – pasakoja muziejaus generalinė direktorė.
Kazys Varnelis (1917–2010), vienas garsiausių Lietuvos optinio meno kūrėjų, dažnai sakydavo, kad jam didžiulę įtaką padarė gimtoji aplinka ir tėvų kūryba.
Jo motina Teofilė Domarkaitė-Varnelienė buvo žinoma audėja, kurios darbai Varneliui suteikė ankstyvą supratimą apie spalvų kontrastą, geometriją ir struktūrą;
jo tėvas Kazys Varnelis vyresnysis buvo liaudies menininkas, dievdirbys ir savamokslis tapytojas, iš kurio sūnus perėmė kūrybos polėkį ir vaizdinę kalbą.
„Pats Varnelis visuomet pabrėždavo, kad jam didelę įtaką padarė gimtieji namai.
Jis retai atskleisdavo, kas slypi jo kompozicijose, bet kartą pripažino, kad paveikslai kartoja tėvų namų architektūrinius bruožus – stogus, sąramas, susikertančius rąstus.
Tad sugretinti opartą ir liaudies meną mums buvo labai natūralus žingsnis.
Įdomu, kad „Etnografinis opartas“, jau rodytas Kazio Varnelio namuose-muziejuje, į Vazarelio fondą atvyko pasikeitęs – M. Samulionio parodos muzikinis takelis išvystytas į savarankišką garsinį kūrinį, parodą papildo ir Kazio Varnelio 7-ojo dešimtm. paveikslas“, – atkreipia dėmesį parodos kuratorė I. Urbelytė.
Pasak R. Kačkutės, svarbu pažymėti, kad muziejus atlieka svarbią misiją parodos Vazarelio fonde kontekste – saugo, atkuria ir kopijuoja lietuvių audėjų tekstilės darbus.
„Senovės lietuvių audėjų darbai nėra tokie ilgaamžiai kaip, tarkime, paveikslai ar medžio darbai. Jie greičiau suyra, tad jiems reikia atidaus rūpesčio, sąmoningo įdirbio, norint išsaugoti šiuos kūrinius ateities kartoms.
Lovatiesės, arba kaip gražiai vadinama divonai, reikalauja muziejininkų įsitraukimo, todėl ir ši paroda negalėjo įvykti be Lietuvos nacionalinio muziejaus Tekstilės atkūrimo skyriaus darbuotojų“, – pasakoja muziejaus generalinė direktorė.
Tekstilės vieta šiuolaikinio meno kontekste: atgimimas ir naujos interpretacijos
Tekstilė, ilgą laiką laikyta „moterišku“ ar „antraeiliu“ menu, pastaraisiais metais patiria tam tikrą renesansą.
„Mes dažnai matome tekstilę kaip buitinę ar mažiau vertingą meno formą, tačiau parodose kaip ši bandome parodyti, kad tarp liaudies ir profesionalaus meno egzistuoja dialogas, o tekstilės raštai ir ritmai gali būti lygiaverčiai kitoms meno rūšims“, – teigia I. Urbelytė.
Pasak jos, „Etnografinis opartas“ atlieka bandymus su tekstilės vieta meno hierarchijoje;
sugretinant audėjų darbus su optinio meno kūrybos principais, siekiama išplėsti supratimą apie tai, kaip liaudies meno bruožai gali tapti šiuolaikinio meno lauko dalimi.
Tekstilė šiuolaikiniame mene taip pat tampa tvarumo pavyzdžiu. „Galime mokytis iš liaudies meno, kaip gaminti ilgalaikius, kokybiškus daiktus, kurie tarnauja dešimtmečius.
Jie nėra trumpalaikio vartojimo objektas. Tekstilės naudojimas gali padėti suvokti, kaip amatai gali būti pritaikyti, sprendžiant šiuolaikines aplinkosaugos problemas“, – pasakoja I. Urbelytė.
Muzikinis dialogas tarp tekstilės ir optinio meno
Garso kūrinys parodoje yra dar vienas būdas atkurti senųjų audimo papročių atmosferą.
„Kompozitorius Matas Samulionis sukūrė garso kompoziciją, pagrįstą audimo garsais, kuriuos įrašė Lietuvos nacionalinio muziejaus tekstilės užsiėmimuose.
Šie garsai, susieti tiek su Varnelio kūrybos, tiek su tekstilės raštų ritmika, leidžia lankytojams patirti tekstilės ir optinio meno ryšį visais pojūčiais“, – pasakoja parodos kuratorė.
Samulionio kūrinys „Švytintys kvadratai“ buvo sukurtas parodai „Etnografinis opartas“, vykusiai 2022 m. Kazio Varnelio namuose-muziejuje.
„Pirminė garsinė medžiaga buvo autentiškų lietuviškų audimo staklių įrašai, kurie buvo apdirbti taip, kad žmogaus ausis juos priimtų ne kaip kasdienius darbo garsus, o kaip gyvas ritmines figūras, tokiu būdu atliepiančias ir K. Varnelio darbų „ritmiškumą“.
Šie audimo staklių įrašai ir K. Varnelio darbai tapo tam tikru meniniu pagrindu, kurį imituojant ar jam prieštaraujant ir buvo komponuojamas visas kūrinys.
Visas garso takelis – tai 4 dalių garsinė kelionė, atskleidžianti šiuolaikinio garso menininko požiūrį į optinio meno niuansus, tuo pačiu neapleidžiant ir lietuviško skambesio papročių.
Tam tikra prasme šis kūrinys – tai vienas iš lietuviško folkloro modernizavimo bandymų“, – pasakoja kompozitorius M. Samulionis.
Vazarelio fondo erdvių išskirtinė architektūra suteikė išskirtinę galimybę kompozitoriui į savo kūrinį pažiūrėti naujai.
„Remiantis fondo architektūra, „Švytintys kvadratai“ įgauna naują garsinę formą – ambisoniką. Tai yra sferinis erdvinio garso formatas.
Jis apima ne tik horizontalią plokštumą, bet ir garso šaltinius, esančius virš klausytojų.
Skirtingai nei kai kurie kiti erdvinio garso formatai, ambisoninio garso kontekste garso šaltiniai nėra tiesiogiai grojami per konkrečius garsiakalbius.
Šiuo atveju 16-os vienodų garsiakalbių sistema sukuria garso lauką, – taigi kiekvienas garsiakalbis yra ne tik garsą atkuriantis objektas, bet ir bendros sistemos dalis.
Ambisoninė sistema sukuria niekaip kitaip nepakartojamą potyrį, kur klausytojas gali fiziškai sekti garso šaltinius, keisti savo fizinę poziciją erdvėje arba tiesiog nejudėti, kai aplinkinis garsynas nuolat kinta, – ir taip pajusti kūrinį kiekvieną kartą šiek tiek kitaip.
Taip tarsi atliepiami ir optinio meno dalykai, kai pagal fizinę žiūrovo poziciją keičiasi ir pats meno kūrinys“, – paaiškina kompozitorius.
Paroda „Etnografinis opartas“ Vazarelio fonde (Fondation Vasarely) Provanso Ekse Prancūzijoje veiks iki 2025 metų sausio 19 dienos.
