Kalbant apie lietuviškas mokyklas, Lietuvių „Kultūros“ švietimo draugijos veiklą 1927–1939 metais lenkų okupuotame Vilniaus krašte, neįmanoma nepaminėti veiklaus visuomenininko, Lietuvos nusipelniusio mokytojo Aleksandro Karužos.

Pašaminės kaime (Švenčionių rajonas) vis dar skamba šilti epitetai, apibūdinantys Aleksandro veiklą – tikras patriotas, kaimo švyturys, nuostabus mokytojas ir panašūs.

Aleksandras sugebėjo suburti žmones, būti bendruomenės siela ir daugelio darbų įkvėpėju. Nuostabu, kad iki šių dienų jo vardas gyvas žmonių širdyse, o tai yra geriausias mokytojo veiklos įvertinimas.

Jo visuomeninė veikla neapsiribojo tik Pašaminės kaimu, kur jis ėjo lietuviškos mokyklos vedėjo pareigas. A. Karuža buvo gerai žinomas ir aplinkiniuose kaimuose ir miesteliuose. Jo visuomeninė veikla turėjo savo atgarsius net Vilniuje.

Šis straipsnis atskleis mokytojo nueitą gyvenimo kelią, supažindins su jo prasminga veikla bei pasidalins buvusių mokinių prisiminimais.

Mokytojo gyvenimo kelias

Aleksandras Karuža gimė 1906 m. vasario 28 d. Konstancijos Rinkevičiūtės ir Antano Karužos šeimoje Novgorode (Rusija).

Į šį miestą jo tėvas, kilęs iš Skriaudžių kaimo (Prienų rajonas), pateko kaip Rusijos kariuomenės šauktinis. Aleksandras turėjo seseris Mariją, Angelę, Eugeniją ir brolį Antaną.

1921 m. rugsėjo mėnesį Karužų šeima išvyko iš Novgorodo į Nepriklausomą Lietuvą. 1922 m. sausio 1 d. pasiekė Vilnių.

Čia juos ištiko didžiulė nelaimė – visi susirgo dėmėtąja šiltine. Vienas po kito infekcinėje ligoninėje mirė tėvai. Našlaičius priglaudė Aušros Vartų bendrabutis.

Nuo 1922 m. Aleksandras pradėjo mokslus Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijoje, o 1926 m. tęsė Vilniaus mokytojų seminarijoje.

A. Karuža buvo Vytauto Didžiojo gimnazijos futbolo komandos nariu. 1927 m. lenkų valdžiai uždarius seminariją Aleksandrui teko mokytis privačiai ir dirbti Lietuvių mokslo draugijoje dr. Jono Basanavičiaus kurjeriu.

1929 m. gegužės 31 d. Aleksandras eksternu baigė Vilniaus mokytojų seminariją, o 1930 m. sausio 6 d. pradėjo dirbti Lietuvių „Kultūros“ švietimo draugijos įsteigtos ir išlaikomos Vinco Kudirkos vardo Pašaminės „Kultūros“ pradinės mokyklos vedėju.

Nuo šiol prasidėjo reikšmingas gyvenimo laikas dirbant mokytoju, mokyklos vedėju, direktoriumi, švietimo skyriaus inspektoriumi, studijuojant pedagoginiame institute, kuris truko daugiau nei 40 metų.

Pirmoji šio laiko 9 metų ir 9 mėnesių atkarpa Pašaminėje, kuri baigėsi Lietuvai atgavus Vilniaus kraštą, Aleksandrui suteikė gabaus ir talentingo mokytojo, puikaus rengėjo, energingo saviveiklininko[1] ir kovotojo už lietuvybę vardą.

Dirbdamas Pašaminėje Aleksandras dalyvavo Lietuvių „Kultūros“ švietimo draugijos veikloje, įkūrė ir vadovavo mokyklos chorui ir orkestrui, kuris turėjo net 12 muzikinių instrumentų, skaitė paskaitas.

Taip pat rengė akademijas Tautos didvyriams Steponui Dariui ir Stasiui Girėnui pagerbti[2], kartu su vietiniu jaunimu rengė lietuviškus vakarus ne tik Pašaminėje, bet ir aplinkiniuose kaimuose ir miesteliuose.

Šiuose vakaruose dalyvavo šokių varžytuvėse, deklamavo savo sukurtus eilėraščius, grojo gitara ir kitais muzikiniais instrumentais bei dainavo kartu su žmona Sofija liaudies ir savo kūrybos dainas.

Pašaminės „Kultūros“ mokyklos mokiniams rengė keletą ekskursijų į Vilnių, kurių metu buvo lankomas dr. Jono Basanavičiaus kapas Rasų kapinėse, muziejai, bažnyčios[3] ir kitos vietos.

Aleksandras ir Sofija aktyviai dalyvavo Pašaminės „Kultūros“ skyriaus, įkurto 1933 m. gegužės 6 d., veikloje. Sofija ilgą laiką buvo šio skyriaus valdybos pirmininke.

Aleksandras su savo išrinktąja Sofija susituokė 1931 m. liepos 1 d. Tuo metu  visuomenės laikraštis „Vilniaus Žodis“ pastebėjo šį faktą ir patalpino sveikinimą:

„Draugą Karužą Aleksandrą, susituokus su Zofija Murauskaite, nuoširdžiai sveikina „Kultūros“ mokytojai (jos)“[4].

1932 m. vasario 16 dieną (gimimo liudijimas išrašytas vasario 17 d.) gimė dukra Giedrė. 1943 m. kovo 22 d. gimė sūnus Jaunius. 1945 m. liepos 10 d. – dukra Aušra.

Apie A. Karužos veiklą ir susidūrimus su lenkų valdžia pasakoja pageltęs to meto laikraštis „Vilniaus Žodis“.

1935 m. gegužės 18 d. maršalo Juzefo Pilsudskio laidotuvių Krokuvoje metu Aleksandras, kaip pažymi savo užrašuose[5], Švenčionyse patyrė provokaciją.

Policija surašė jam protokolą už mirusio įžeidimą, neva jis laiku nenukėlė kepurės mirusiojo vado portretui. Aleksandrui grėsė 50 zlotų bauda.

Tačiau 1938 m. pavasarį, po Šv. Velykų, Švenčionių miesto teismas išteisino mokytoją Aleksandą Karužą[6].

1936 m. vasario 16 d. Pašaminės „Kultūros”, „Ryto“, Ūkio draudijų skyriai bei „Kultūros“ mokykla ir „Ryto“ skaitykla buvo nutarę Lietuvos valstybės atkūrimo dienos proga bendromis pastangomis surengti akademiją.

Tačiau Švenčionių apskrities lenkų viršininkas (storosta) nedavė leidimo, o renginio dieną atvykęs policininkas pareiškė, kad storostos įsakymu draudžiama vasario 16 dieną rengti bet kokius susirinkimus.

Todėl vasario 23 d. mokyklos vedėjas A. Karuža rengė „Kultūros“ mokyklos vaikų vakarėlį, kurio metu vyko vaidinimas „Jonuko liga“, buvo deklamuojamos eilės, choras atliko liaudies dainas, puikiai pasirodė vaikų baletas ir styginių instrumentų orkestras[7].

1936 m. Pašaminės „Kultūros“ skyrius įsteigė taip vadinamą kalbamąjį laikraštį, kurį kiekvieną paskutinį mėnesio sekmadienį skaitydavo Aleksandras Karuža ir Anupras Zabarauskas.

Pirmojo tokio laikraščio turinį sudarė: įžanga, politinės ir ūkio žinios, pieninių reikšmė Švenčionių apskrityje, literatūra, sveikatos kampelis, išradimai, korespondencijos, kronika, juokai[8].

1936 m. liepos 17 d. buvo padaryta krata pas Pašaminės „Kultūros“ mokyklos vedėją A. Karužą, ieškota nelegalios literatūros, o liepos 22 d. Švenčionių storostos įsakymu „Už pavojingą viešajai tvarkai veiklą“ sustabdyta Pašaminės „Kultūros“ skyriaus veikla[9].

1939 m. sausio 8 d. Pašaminės „Kultūros“ mokykla surengė vaikams Naujametinę eglutę. Kadangi lenkų valdžia lietuviškiems renginiams neduodavo leidimo, buvo pasiektas kompromisas – vaidinimas vyko lietuvių ir lenkų kalbomis.

A. Karuža ir jo šeima 1930–1939 m. gyveno pas Meržvinskus (dabar Miežėnai), Ankėnus, Nemeikas, Žilius, Gimžauskus, Urbanavičius ir Žygus.

Pašaminės „Kultūros“ mokykla, kurioje dirbo Aleksandras Karuža, buvo įkurta Viškelių namuose, o nuo 1933 m. perkelta į Daunių namą.

Lietuvai atgavus Vilniaus kraštą, 1939 m. spalio pabaigoje Aleksandras Karuža su šeima išvyko į Vilnių.

Antroji gyvenimo atkarpa Vilniuje buvo taip pat reikšminga. 1939–1942 m. Aleksandras dirbo 29-os, 21-os, 7-os, 38-os pradinių mokyklų vedėju.

1940–1941 m. ėjo švietimo skyriaus inspektoriaus pareigas. 1942 m. jis pradėjo studijuoti Vilniaus švietimo institute žemės ūkio ir prekybos mokslus, tačiau 1943 m. studijos nutrūko vokiečiams uždarius institutą.

1943–1944 m. vasaromis Aleksandras dirbo auklėtoju Leoniškių ir Valakampių vaikų stovyklose.

1947–1949 m. Aleksandras studijavo ir tuo pačiu metu dirbo laborantu Vilniaus švietimo institute Geografijos fakultete.

Institutą baigė su pagyrimu ir buvo paskirtas tame pačiame institute vyr. dėstytoju ir Švietimo ministerijos Mokyklų valdybos inspektoriumi.

1952 m. Aleksandras paskirtas Vilniaus lenkų XI vidurinės mokyklos direktoriumi, kurioje 1970 m. spalio 8 d. dėl pablogėjusios sveikatos užbaigė savo švietimo karjerą.

1960 m. gruodžio mėnesį Aleksandrui Karužai buvo suteiktas nusipelniusio mokytojo vardas.

Aleksandras Karuža mirė 1981 m. balandžio 5 d. Palaidotas Vilniaus Saltoniškių kapinėse. Sofija Karužienė mirė 1990 m. gegužės 2 d. Palaidota šalia vyro.

Vinco Kudirkos vardo Pašaminės „Kultūros“ mokyklos mokinių prisiminimai

Vytautas Ažušilis (Zabarauskas), Vilnius

Vytauto Ažušilio knygoje „Auksinis Sakalas“ rašoma, kaip džiaugsmingai Pašaminės pradinės mokyklos mokytojas ir mokiniai pasitiko žinią apie Vilniaus krašto grąžinimą Lietuvai:

„Vytautas puikiai prisimena, kai Pašaminės kaimo pradinės mokyklos mokytojas Aleksandras Karuža, 1939 m. spalio 10 d. išgirdęs per radiją, kad Maskvoje pasirašyta sutartis Vilnių grąžinti Lietuvai, manė, jog tą pačią dieną Vilniaus kraštas bus perduotas Lietuvos valdžiai.

Jo patariami mokiniai iš spalvoto popieriaus suklijavo trispalves vėliavėles, pritvirtino jas prie išpjautų iš lazdynų kotų ir vakare temstant išėjo į Švenčionėlius sutikti Lietuvos kariuomenės.

Vėliavėles nešėsi suvyniotas į skudurus, kad nepastebėtų okupacinės valdžios kareiviai.

Miško takeliais nuėję į miestelį veltui laukė iki vidurnakčio, bet nesulaukė. Tai įvyko tik spalio 28 dieną“[10].

Teklė Didenko (Ankėnaitė), Pašaminė

Teklė mokyklą pradėjo lankyti 1939 m., bet mokytoją Aleksandrą Karužą prisimena jau nuo trijų metukų, kai kartu su mama apsilankydavo Naujametinėje eglutėje. Aleksandras buvo kaimo švyturys.

Rengdamas lietuviškus vakarus ar sportinius renginius, jis suvienijo kaimo žmones. Mokytojas buvo griežtas, bet teisingas vaikams, labai diplomatiškai ir išmaniai surasdavo išeitį iš susiklosčiusios padėties.

Teklė papasakojo apie vienos pertraukos metu dingusius Birutės Ankėnaitės spalvotus pieštukus (tuo metu jie buvo labai brangūs), ir kaip mokytojas labai gudriai išaiškino juos paėmusį mokinį.

Mokytojas vaikų labai ramiai paprašė, kad pieštukai būtų grąžinti, ir perspėjo, kad kitos pertraukos metu bus išrikiuoti visi mokiniai, o paėmusį pieštukus atpažins pagal paraudusius skruostus.

Pertraukos metu, pieštukus paėmęs berniukas, tikėdamas, kad užmaskuos paraudusius žandus, ištrynė juos kreida.

Išrikiavęs mokinius, mokytojas Karuža paprašė vienintelio baltais skruostais berniuko grąžinti pieštukus.

Pieštukai buvo grąžinti, o visiems mokiniams buvo gera pamoka. Tokių nuotykių Pašaminės mokykloje daugiau nebuvo.

Ypač visiems patiko mokytojo Aleksandro Karužos sukurti dzinguliukai – dainelės iš mokinių gyvenimo.

Buvusi A. Karužos mokinė pašaminiškė Teklė Didenko (Ankėnaitė) prisiminė keletą mokytojo A. Karužos sukurtų dainelių iš mokinių gyvenimo – dzinguliukų.

Apie Giedrę Karužaitę-Juodišienę

Giedrė eina į mokyklą
Nieko nepamiršta.
Gerai skaito, gerai rašo
Tiktai čiulpia pirštą.

Apie Leoną Meržvinską (Miežėną)

Mūs Leonas gerai mokos
Ir vaizduoja poną.
Pirmo sorto benzinovkę
Gausi pas Leoną.

Apie Zosę ir Juzę Žilytes

O Zosytė su Juzyte
Bėga pas Alputę
Pasiklausti, kada bus
Mylima eglutė.

Apie Juozą Ankėną

Osipka greitas kaip kiškis,
Klasėn paskutinis.
O kai reikia eit sportuot,
Ritas kaip kiaušinis.

Teklei teko matyti kaip kaimo moterys raudojo, sužinoję apie Karužos šeimos išvykimą į Vilnių 1939 m.

Giedrė Karužaitė-Juodišienė, Vilnius

Giedrė prisimena, kad mokyklą Pašaminėje pradėjo „lankyti“ turėdama trejus metukus, 1935 metais. Jau penkerių metukų ji neblogai skaitė ir rašė. Pirmuoju Giedrės mokytoju buvo jos tėvelis Aleksandras Karuža.

Mokykloje būdavo dvi pamainos. Pirma pamaina 1–3 klasių, antra –  2–4 klasių mokiniams. Prie vieno stalo sėdėdavo poromis, mergaitės su mergaitėmis, berniukai su berniukais.

Didelėje klasėje suolai sustatyti į dvi eiles. Priekyje buvo rašomoji lenta, o prie lango mokytojo stalas. Lenkai reikalavo, kad mokykloje būtų šviesu ir įrengti dideli langai.

Užėjus į koridorių buvo atskira patalpa – rūbinė. Mokykloje visada buvo labai švaru. Kiekvienas vaikas turėjo rankšluostuką.

Giedrė papasakojo apie pirmą ir vienintelę mokytojo-tėvelio skirtą nuobaudą, kuri įskiepijo pareigos jausmą.

Giedrė (Karužai tada gyveno pas Veroniką ir Jokūbą Žygus) į mokyklą eidavo kartu su savo drauge Zose Urbanavičiūte iš Rudžionių. Mergaitės susitikdavo ant keliuko prie Žygų namo.

1939 m. per Užgavėnes Giedrė, nesulaukusi savo draugės, palengva nuėjo į Rudžionių pusę, tikėdama pakeliui ją sutikti. Tačiau Zosę surado namuose.

Zosės mama pareiškė, kad Užgavėnės yra šventa diena ir į mokyklą eiti nevalia, o mokytoją išvadino „ciciliku“. Draugės negalėjo atsispirti Zosės brolio Gaudento pasiūlymui pasivažinėti arkliu kinkytomis rogėmis.

Šventinis pasivažinėjimas po aplinkinius kaimus užtruko iki vėlyvo vakaro. Kitą dieną mokykloje pirmos pertraukos metu draugės Giedrė ir Zosė – viena viename, kita kitame klasės kampe klūpėjo ant kelių.

Giedrės atmintyje išliko mokytojo žodžiai apie neatliktą pareigą, kai vieni vaikai dirbo pamokose, o ji su drauge linksminosi.

Aleksandras Karuža turėjo fenomenalią atmintį, buvo žingeidus. Mėgo keliauti po Lietuvą, atostogas praleisdavo gamtoje prie ežerų. Kovotojas už lietuvybę okupuotame Vilniaus krašte buvo tolerantiškas kitų tautybių žmonėms.

Aleksandras turėjo absoliučią klausą ir labai gerą balsą (bosą). Iš natų groti negalėjo, tačiau iš klausos jam paklusdavo daugelis muzikos instrumentų – fortepijonas, gitara, balalaika, mandolina, smuikas ir kiti.

Namuose dažnai skambėdavo mamos ir tėvelio atliekamos dainos, instrumentinė muzika.

Aleksandras labai mėgo futbolą, žinodavo visų rungtynių rezultatus, kuriuos aptardavo su namo kaimynu, žymiu futbolininku Vytautu Saunoriu.

Aistra futbolui išliko iki gyvenimo pabaigos. Sunkiai sirgdamas, išgirdęs kalbas apie futbolą, tą akimirką pagyvėdavo, atsigaudavo, net raiškiau pradėdavo kalbėti.

1939 m. rugpjūčio 18–28 d. Aleksandras Karuža kartu su Vilniaus krašto pradinių mokyklų lietuviais mokytojais dalyvavo ekskursijoje po Nepriklausomą Lietuvą.

Mokytojai aplankė Kauną, Marijampolę, Birštoną, Kėdainius, Dotnuvą, Šiaulius, Ukmergę, Panevėžį, Palangą ir Šventąją.

Visur buvo nuoširdžiai priimti ir plačiai supažindinti su Lietuvos valstybės švietimo ir mokslo pasiekimais[11]. Rugpjūčio 26 d. Užugirio dvare (Ukmergės apskr.) mokytojus priėmė Lietuvos Respublikos Prezidentas Antanas Smetona[12].

Aleksandras, sugrįžęs iš ekskursijos, padovanojo dukrai Giedrei Vytauto Tamulaičio knygutę „Skruzdėlytės Greitutės nuotykiai“, kuriai 1935 m. buvo skirta Raudonojo Kryžiaus jaunimo literatūros premija. Tuo metu knygos lapai buvo perlenkti ir įrišti poromis.

Norint vartyti lapus, sulenkimo briauną reikėjo perpjauti tam skirtu peiliuku. Giedrė, nekantraudama greičiau peržiūrėti dovanotą knygutę, pasinaudojo tėvelio gintariniu peiliuku ir labai nelygiai, vietomis su įplėšimais supjaustė knygutę.

Pamatęs tokį vaizdą Aleksandras sudrausmino dukrelę ir pamokino, kad knygutes reikia mylėti ir gražiai su jomis elgtis. Ši pamoka išliko Giedrės atmintyje visam gyvenimui.

Apie šiurpius 1944 m. liepos pradžios įvykius Giedrė Karužaitė-Juodišienė pasakojo:

„Besitraukiant vokiečiams ir artinantis sovietų armijai, mūsų ir tėvo sesers Eugenijos Budėnienės šeimos bei tėvo brolis Antanas (visi gyveno Žvėryno mikrorajone) nuo bombardavimų pasitraukė prie Salotės ežerėlio (dabar Pilaitės mikrorajonas).

Ten jie pateko, tėvelio žodžiais tariant, į tikrą „kaimą-frontą“ bei lenkų partizanų (Armijos Krajovos) nagus.

Mūsų šeima apsigyveno valstietės, nešiojusios mums į namus Žvėryne pieną, bulvių rūsyje, o Antanas ir Budėnai – klojime. Liepos 8 d. buvo didelis vokiečių lėktuvų antskrydis ir bombardavimas.

Jo metu žuvo žinomo vilniečio žurnalisto-rašytojo Rapolo Mackonio žmona. Žuvusiųjų tarpe buvo ir 8 Armijos Krajovos partizanai.

Jų draugai buvo atėję prašyti audeklo palaikų palaidojimui. Mano mama Sofija davė jiems 8 paklodes. Kitą dieną baltalenkiai vėl atėjo.

Šį kartą jau ginkluoti, apsupo rūsį ir išvarė mano tėvą Aleksandrą. Kita grupė „Krajovcų“ taip pat pasielgė ir su Juozu Budėnu (lenkiškos mokyklos vedėju).

Neleido net atsisveikinti. Kai aš bandžiau apkabinti tėvą, buvau šautuvo buože nublokšta į šalį. Suimtuosius nuvedė Salotės ežerėlio link.

Po kurio laiko pasigirdo šūviai. Jų buvo vienuolika. Eugenija Karužaitė-Budėnienė slaptomis nuslinko paskui vyrą ir brolį.Ji matė kaip suimtuosius suklupdė, visaip iš jų tyčiojosi ir šaudė jų pusėn tai į viršų, tai į žemę.

Vėliau tėvas papasakojo, kad stipriai jį pastūmus, iškrito užantyje jo laikyta dėžutė su dokumentais, tarp kurių buvo Lenkijos pilietybės pasas, išduotas lenkų okupacijos metu.

Ta knygelė, turbūt, ir sulaikė sušaudymą. Iš miško tuo metu atbėgo dar vienas baltalenkis ir, atpažinęs savo mokytoją Budėną, patarė suimtuosius paleisti“.

Giedrė patikino, kad šie įvykiai ne visai tiksliai yra aprašyti Rasos Paulavičienės knygose „XX amžiaus Lietuvos mokytojai“[13] ir „Meno paukščiai“.

Leonas Miežėnas (Meržvinskas), Vilnius

Leonas mokyklą lankė 1932–1940 metais. Leonas džiaugėsi tik gražiais prisiminimais apie mokytoją Aleksandrą Karužą ir įkvėpta meile knygai.

Vaikams labai patikdavo klausyti mokytojo skaitomų grožinės literatūros knygų – Aleksandro Diuma „Grafas Montekristas“, Tomo Maino Rido „Raitelis be galvos“ ir kitų.

Vaikai stengdavosi būti drausmingi, nes žinojo, kad už blogą elgesį jų laukia bausmė – nebus skaitoma knyga. Vaikai mielai skaitydavo „Dėdės Miko dūmojimus“ „Vilniaus Žodyje“, „Vilniaus Rytojaus“ priedą vaikams „Aušrelė“.

Daug dėmesio mokytojas A. Karuža skirdavo sportui. Mokiniai žaisdavo futbolą, krepšinį, stalo tenisą, raketes pasigamindavo patys, žiemą slidinėdavo su slidėmis.

Mokykloje Daunių name ant sienos kabojo Lenkijos ir Lietuvos herbai, dr. Vinco Kudirkos, Lenkijos Prezidento Moscickio ir maršalo Pilsudskio portretai.

Mūsų Vytį nupiešė Albertas Žygas. Virš rašomosios lentos buvo pakabintas kryžius. Leonas patikino, kad mokykloje kunigai nesilankydavo, o tikybą dėstė mokytojas Aleksandras Karuža.

Kiekvienais metais mokyklą tikrindavo mokyklų inspektorius iš Švenčionių. Aleksandras Karuža buvo geras diplomatas ir mokėjo laviruoti, todėl Pašaminės „Kultūros“ mokykla ir nebuvo uždaryta.

1939 m. pradžioje A. Karužos vadovaujama Pašaminės „Kultūros“ mokykla gavo iš Lietuvių „Kultūros“ švietimo draugijos gerą 3-jų lempų radijo imtuvą.

Vaikai labai džiaugėsi galėdami pagilinti savo žinias ir pasiklausyti gražios muzikos. Sekmadieniais pasiklausyti radijo į mokyklą ateidavo ir tėvai[14].

Leonas Miežėnas (Meržvinskas) pasakojo, kad vaikams taip pat labai patikdavo per radiją klausytis „Pupų Dėdės“.

O 1939 m. gegužės 21–28 d. visi, prigludę prie radijo imtuvo „Elektrit“, laukė Europos krepšinio čempionato rezultatų iš Kauno.

Leonas Miežėnas iki šiol prisimena tas džiaugsmingas akimirkas, kai Lietuva tapo Europos krepšinio čempione.

Marytė Pladienė (Gimžauskaitė), Kaunas

Aleksandras Karuža buvo tikras patriotas ir labai geras mokytojas. Kiekvienų mokslo metų pabaigoje buvo rengiamos ekskursijos į Veikūnų mišką, Kretuonų ežero salą ar Vilnių.

Atmintyje išliko išvyka į Kretuonų ežero salą, kai plaukiant laivais iš salos pakilo stiprus vėjas, mokytojas su didžiuliu jauduliu rūpinosi, kad vaikai sėkmingai pasiektų krantą.

Ekskursija baigėsi laimingai. Marytė šoko Sofijos Karužienės vadovaujamame vaikų balete, daug sportuodavo.

Norint lankyti lietuvišką mokyklą, reikėdavo valdiškoje lenkiškoje mokykloje gauti deklaraciją, kurią pasirašydavo lenkiškos mokyklos vedėjas.

Marytė prisimena, kad labai ilgai tekdavo sėdėti mokyklos koridoriuje, kol vedėjas pasirašydavo tą deklaraciją. Marytės vyresnis brolis Kazys Gimžauskas kartu su Aleksandru Karuža mokėsi Vilniaus mokytojų seminarijoje.

Tai kas gi buvo Aleksandras Karuža?

Aleksandro Karužos asmenybę labai šiltai ir tiksliai apibūdino kolega Vincas Martinkėnas, sakydamas kalbą prie kapo duobės:

„Tai kas gi buvo a.a. Aleksandras Karuža? Ištikimas Tėvynės sūnus, nenuilstantis darbininkas, ilgametis jaunimo auklėtojas, karštai pamilęs savo darbą.

Mokytojas, ilgus metus ėjęs atsakingas pareigas švietimo sistemoje, ne tik mokytojo, bet vizitatoriaus, direktoriaus ir kt. Jis taip pat ištikimas šeimos globėjas, jos atsidavęs augintojas.

Atlydėjus į amžinąją poilsio vietą, kažkodėl norisi prisiminti Lietuvos kareivių dainos refreną „Vilniaus kalneliai, sveikiname jus, ruoškite šaunuoliams tinkamus kapus“.

Juk Aleksandras (….) buvo tikras Vilniaus krašto lietuvių karys. Tiesa, jis kariavo ne šaunamaisiais ginklais. Tokie kariai buvo tikriausiai jo protėviai, kuriems teko istoriška Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Karužų, arba pulko vėliavų nešėjų, pavardė.

Jis buvo šviesos vėliavininkas, skelbęs tamsybės gaivalams negailestingą kovą. A. Karuža priklausė tai lietuvių mokytojų kartai, kuri veikė Vilniaus krašte tarp dviejų pasaulinių karų, tam mokytojų avangardo būriui, kuris nešė šviesą (….) vargo grįstais keliais.

Ir kaip nuostabu, kad tuomet, kai Vilniaus vaivada Bocianskis skelbė karą Vilniaus krašto lietuviškoms mokykloms, uždarinėdamas jas dešimtimis ir šimtais, kai pagaliau tų mokyklų II-ojo pasaulinio karo išvakarėse buvo likę tik dvi, viena iš tų dviejų buvo Pašaminės liaudies mokyklos mokytojo Aleksandro Karužos mokykla.

Atlaikė ją tvirtos vėliavininko rankos. Tos rankos užaugo, užsigrūdino ir sutvirtėjo varge, kurį po I-ojo pasaulinio karo Aleksandras pakėlė tapęs visišku našlaičiu drauge su trimis sesutėmis ir broleliu.

Priglausti Vilniaus Lietuvių Draugijos nukentėjusiems šelpti Karužos – našlaičiai užaugo, sutvirtėjo ir dešimteriopai atsilygino sąžiningu darbu lietuvių visuomenei už tuos sunkius laikus, kada daug buvo šelptinų, bet maža šelpiančių (…).

Karuža buvo stiprios valios vyras. Mokėjo atkakliai siekti tikslo (….).

Aleksandras buvo sporto, muzikos, saviveiklos mėgėjas. Kadaise vaidindamas Sofijos Čiurlionienės „Aušros sūnų” caro žandaro vaidmenį žavėdavo žiūrovus (….).

Ir šit jo jau nebėra. Netekom aukštos vidinės kultūros vyro, draugiško, sukalbamo, gerbiamo ir, be kita ko, – gabaus humoristo.

75-aisiais gyvenimo metais nustojo plakti jo širdis. Atėjo laikas tarti paskutinį sudiev vyrui, išvariusiam Lietuvos švietimo dirvonuose gilią ir patvarią vagą”.

Nuoširdžiai dėkoju Giedrei Karužaitei-Juodišienei už pagalbą rengiant šį straipsnį, pateiktas nuotraukas ir suteiktą galimybę pasinaudoti jos tėvelio Aleksandro Karužos užrašais.