Giminės medžio sudarymas – galimybė pagerbti savus protėvius, nes būtent jų dėka šiandien gyvename mes. Pasak genealogo Gedimino Duboniko, nors protėvių paieška – nemažai laiko, žinių ir įgūdžių reikalaujantis užsiėmimas, šiandien tam galį ryžtis kiekvienas.

Pagarba protėviams – nuo senovės laikų

Kilmės nustatymo per eilę protėvių pradžios reikėtų ieškoti senovėje. Taip pasakojimą apie tai, kuo genealogija, arba mokslas apie giminės kartas svarbi kiekvienam, pradeda Gediminas.

Pasak jo, daugelyje kultūrų stengtasi amžinybėn išėjusių savųjų atminimą užfiksuoti ir tas žinias perduoti ateities kartoms.

„Istorinių asmenybių kilmę mes žinome iš rašto bei kultūros paminklų. Paprasti žmonės, kurių buvo absoliuti dauguma, nemokėdami nei rašyti, nei skaityti, savo protėvius įamžindavo kitaip.

Seneliai ar tėvai vaikus, anūkus mokydavo mintinai įsiminti protėvių vardus, svarbiausius jų gyvenimo įvykius. Tokios „pamokos“ buvo tarsi skirtingas kartas jausmų ryšiu sujungiantis tiltas.

Po eilės metų, užaugęs jaunimas to jau mokė savo palikuonis“, – atskleidžia žinovas. Juk ne veltui iki mūsų dienų išliko posakis, kad žmogus gyvas tol, kol yra prisimenamas.

Gedimino teigimu, protėvių kartos šiais laikais dažniausiai vaizduojamos medžio principu, nuo to ir kilo pavadinimas „giminės medis“.

Pasak jo, skirtingai nuo ankstesnių laikų, pavyzdžiui Viduramžių, kuomet šeimos praeitimi domėdavosi kilmingieji, savo giminės šaknis dabar nori atrasti visi.

Šiandien ne tiek svarbu, kuriam luomui priklausė protėviai – daug svarbiau sužinoti savųjų vardus ir pavardes, kur jie gyveno, su kuo tuokėsi, kiek vaikų turėjo bei tas žinias perduoti ateities kartoms.

Žmonės renkasi tvarias vertybes

Genealogas pasakoja, kad pastaruoju metu giminės šaknų paieškos tapo labai populiarios ir Lietuvoje. „Maloniai stebina tai, kad savo šeimos istorija, protėvių pasauliu domisi jauni žmonės.

Jau nekalbant apie tėvus ir ypač senelius, kuriems šeimos praeities sudarymas yra tarsi šventa pareiga“, – atskleidžia giminės medžių sudarinėtojas.

Toks visuotinis susidomėjimas, žinovo įsitikinimu, susijęs su keletu veiksnių. „Kilmės tyrimai galimi tik laisvoje ir sąmoningoje visuomenėje, kurioje praeitis tampa ne tik profesionalių istorikų, bet ir kiekvieno mūsų susidomėjimo bei pagarbos vertybe.

Giminės medžio sudarymas ugdo ir pilietiškumą, tėvų ir senelių dėka vaikus bei anūkus skatina domėtis mūsų bendra praeitimi“, – sako jis.

Pasak Gedimino, tautiečiai ieško žinių apie šeimos istoriją, nes šios žinios nepraras svarbos, bus perduodamos iš kartos į kartą kaip vertybė.

„Todėl vis daugiau žmonių nori turėti savo, o dažnai – ir sutuoktinio Giminės medį“, – pasakoja genealogas. – „Neretai pajuokauju, kad vis dažniau, mano manymu, žmonėms džiaugsmą suteikia jau ne tik įsigytas naujas išmanusis telefonas, bet daug didesnė vertybė – atrasta šeimos istorija“.

Savųjų paieškose tenka įjungti vaizduotę

Žinovas atskleidžia, kad dalis visuomenės bando savarankiškai ieškoti protėvių dokumentų. „Giminės medžio sudarymo metodai gerokai pažengė į priekį.

Šiandien bet kuris žmogus, turintis informacinio raštingumo dirbant su genealoginiais šaltiniais pagrindus, gali pats atrasti savo protėvių įrašų. Tam tereikia įgūdžių ir, žinoma, kantrybės“, – atskleidžia žinovas.

Tačiau net patyrę genealogai, kasdien dirbantys su įvairiais šaltiniais, kartais prieina aklavietę. „Labai gaila, bet dauguma mūsų, taip pat ir aš, darėme tą pačią klaidą – atidėliojome giminės medžio sudarymą.

O kai jau prisiruošiame, kartais būna vėlu. Tie mūsų artimieji, kurie dar žinojo šeimos istoriją, per tą laiką iškeliauja amžinybėn. Nebelieka ko paklausti ir tenka ieškoti beveik „nuo nulio“. Tačiau net ir tada kartais galima sudaryti giminės medį, tiesiog paieškos užtrunka“, – sako jis.

Mėgėjas atskleidžia, kad norint atrasti protėvius bei sužinoti, ar yra gyvų kitų linijų giminaičių, kartais tenka griebtis ir originalių būdų bei įjungti vaizduotę.

Kartais atsakymą randame tik po kurio laiko, kartais ji būna visiškai prieš pat mūsų, profesionalių giminės medžių sudarinėtojų, nosį“, – pasakoja Gediminas.

Vietoj praeities moralizavimo verčiau keiskime dabartį

Pasak G. Duboniko, dar vienas patarimas ieškantiems savo protėvių – atsisakyti noro moralizuoti, kuris kartais kyla savaime arba dėl pagrįstų nuoskaudų.

„Pasaulis nesikeičia, nes tiek šiandien, tiek anksčiau gyvenimuose yra ir buvo visko: neteisingai padalintų palikimų, nesantuokinių vaikų, prakeiksmų, pykčių tarp giminių, apgautų moterų, paliktų vyrų.

Tačiau ieškodami savo protėvių mes neturėtume iš moralinės pusės vertinti jų gyvenimo. Moralizavimas tikrai nėra genealoginis būdas“, – teigia jis.

Žinovo įsitikinimu, mes negyvename tokiomis sąlygomis, nesame apsupti tokios aplinkos, kurioje gyveno praėjusios kartos. „Niekas nežino, kaip tas laikmetis ar asmeninės patirtys būtų paveikusios mus pačius, kaip būtų susiklostę mūsų likimai“, – įsitikinęs Gediminas.

– „Be to, neužmirškime, kad visi protėviai turėjo gyventi tam, kad gimtume mes. Ir nesvarbu, koks buvo jų vidinis pasaulis. Būkime dėkingi prieš mus gyvenusiems artimiesiems, net jeigu ir jaučiame nuoskaudas, turime neatleistų dalykų, nes be protėvių nebūtų kiekvieno iš mūsų“, – kviečia genealogas.

G. Duboniko nuomone, vietoje praeities moralizavimo geriau stengtis keisti dabartį, atkuriant ar stiprinant bendravimą su šiandien gyvenančiais savaisiais.

„Tikrai žinau atvejų, kuomet giminės medis tapo tema, atgaivinusia santykius tarp giminių. Atrasta bendra šeimos istorija, manau, gali iš naujo suvienyti išsibarsčiusius ar susipykusius savuosius.

Bent pabandykime nutraukti giminės prakeiksmų gijas. Tieskime tiltus į ateitį“, – kviečia giminės medžių sudarinėtojas.