Žemaitei pavyko sodriais vaizdais atskleisti lietuvių idiotizmą, – kadaise yra sakęs redaktorius Jurgis Tornau.
Žemaitė tapė lietuviams jų tamsumo ir durnumo paveikslus, norėdama, kad šie prašviesėtų, nuo durnumo pasveiktų. Deja, deja, sunkios ligos simptomai ir po šimtmečio prasimuša.
Štai, jaunieji Vilniaus miesto politikai kreipėsi į visą lietuvių išmintį sukaupusią „Desovietizacijos komisiją“ ir paklausė, ar kultūrinio disidento Vlado Vildžiūno sovietmečiu sukurtas poetės Salomėjos Nėries paminklas nepropaguoja totalitarinio režimo ir jo ideologijos.
Ir išmintingoji Komisija vakar nutarė: Vlado Vildžiūno kūrinio Vilniaus skvere negali būti. Kodėl? Komisija viešai atsako: „nusprendėme, kad poetė sąsajų su Vilniumi visai neturėjo ir šis paminklas yra ideologinis“. „Durnystė“, – pasakytų Žemaitė.
Plieninė Komisijos logika. Ja remdamiesi Vilniaus politikai turėtų kuo greičiau sostinę išvaduoti ir nuo Konstantino Bogdano sukurto Kristijono Donelaičio, ir nuo Arūno Sakalausko Vinco Kudirkos, ir nuo Regimanto Midvikio karaliaus Mindaugo…
Juk šie paminklai, kaip, beje, ir didelė dalis visų paminklų, yra ideologiniai: jų atsiradimas ir jie patys yra pagrįsti vienomis ar kitomis idėjomis ir idėjų rinkiniais, taigi ideologijomis. Juk nei Donelaitis, nei Kudirka nėra gyvenę sostinėje, o ir Mindaugo karūnavimasis Vilniuje vis dar kelia abejonių…
Štai, birželį Kauno miesto politikai nutarė istorinės Prezidentūros sodelyje pastatyti paminklą Algirdui Mykolui Brazauskui, vienam iš Kovo 11-osios Respublikos prezidentų. „Durnystė“, – tartų Žemaitė.
Žinoma, kauniečių valia ir sutarimu gali atsirasti mieste atminimo ženklas prezidentui Brazauskui: Kaune jo studijuota ir dirbta. Bet tikrai ne prie istorinės Prezidentūros: čia gyveno kitos asmenybės ir dėjosi kiti įvykiai.
Štai, Lietuvos vyriausybė liepos viduryje nusprendė: apleisti Vilniaus Sporto rūmai „taps paminklu ten buvusioms žydų kapinėms“. Vyriausybė teigia: „Pastate turėtų būti pateikta išsami informacija apie kapinėse palaidotus asmenis, įskaitant vardus, biografijas, rašytinius kūrinius ir jų poveikį. Pastate taip pat turėtų būti pristatoma Vilniaus žydų bendruomenės istorija tais metais, kai kapinės buvo naudojamos.
Čia galėtų būti pateikiami kapinių žemėlapiai ir nuotraukos, antkapiniai paminklai ir išsamesnė informacija apie kapinėse palaidotus žymius asmenis“. Visa tai – milžiniškų erdvių Sporto rūmuos?
„Durnystė“, – pasakytų Žemaitė. Ir ne tik durnystė, bet ir didžiulė nepagarba bendrapiliečiams žydams, jų palikimui.
Ne paminklo XIX amžiuje carinės administracijos nusipirktoms ir iškeldintoms vienoms iš žydų kapinių, bet paminklo daugel amžių Lietuvoje kurtai žydų kultūrai Vilniuje reikia. Ir ne sovietmečiu statyti Sporto rūmai, bet sovietmečiu nugriauta Didžioji Vilniaus sinagoga būtų kiliniausias paminklas Lietuvos žydų gyvenimams.
Juk pačiame sostinės senamiestyje, buvusiame žydų kvratale, po sunykusiu „vaikų darželiu“ tebestovi sveiki Didžiosios sinagogos pamatai, išlikę daug jos nuotraukų. Tad atkurti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žydų svarbiausią dvasinį centrą, jo erdves, atverti šiose erdvėse litvakų kultūros palikimą tikrai galima. Ne tik galima, bet ir dera.
Sunku suprasti: kas Lietuvos vyriausybę ir jaunuosius Vilniaus politikus verčia taip atkakliai saugoti irstantį „vaikų darželį“ virš XVII amžiaus šventovės pamatų?
Idomu kaip dabar Suomijoje : jie turėjo du paminklus Leninui. Vieną padovanojo Talinas, kitą Leningradas. Jie tai priėmė , kaip savo istorijos dalį, ir nebuvo jokių šyzų. Bet , dabar Suomiją valdo globalistai – ar griaus Lenino paminklus ? Lietuvą globalistai užvaldė jau su Tvarteliu, čia su valstybe, su tauta viskas aišku, bet labai idomu kaip bus Suomijoje ?
Durnystė Vilniaus politikų
1. Betgi XIX amžiuje krikščioniška Lietuvos visuomenė “žydais” vadino apskritai “nekrikštus”, pagonis. Taigi dėl vietų istoriškai vadintų “žydų kapais”, ar nederėtų pasidomėti nuodugniau, ar iš tikrųjų tas pavadinimas ten, kad žydai laidoti buvo…
2. Kas dėl to “Desovietizacijos komisijos” susiejimo su Vilniumi principo taikymo Salomėjai Nėriai, vertinant paminklo jai sostinėje tinkamumą, tai kiekvienas kūrėjas, kurio kūriniai yra tautos lygio kultūros reiškinys, kaip asmenybė yra susijusi su Vilniumi kaip Lietuvos sostine. Tokiu atveju S. Nėris kaip Lietuvos poetė negali būti laikoma nesusijusi su jos sostine Vilniumi. Juolab, kad ir turime: “Vilnele, bėk į Viliją, o Vilija – į Nemuną. Sakyk sakyk, Tėvynę mylime. Labiau labiau mes už gyvenimą”.
dekui kad pamirsote “Poemą apie Staliną”….
jus toks pat kaip D Kuolys :vienoj rankoj plunksna
kitoje balta nosinaite…tas begalinis nuolankumas
ir kvaila lietuviu ir zemaiciu tolerancija veidmainiams ir priesams…
o taip norejos … kad Kuolys vienoj rankoj laikytu
plunksna , o kitoj kalavija ….
Vilniuje amžiais – nuo Jogailos laikų lietuvybę naikino imperinė Lenkija. Lietuvybė, kuri jame tapo sukurta, beveik visa yra sovietinė. Tarp jų ir paminklas Salomėjai Nėriai. Tad jo naikinimas būtų ne tiek sovietizmo, kiek lietuvybės, t.y. savęs Vilniuje naikinimas. Salomėja dėl savo klaidų gailėjosi, be to, visgi ji Lietuvos poetė. Todėl teisingiau būtų kelti Tautos atleidimo jai už klaidas, o ne atminimo ženklų šalinimo iš sostinės, klausimą.
“Poema apie Staliną” – tai duoklė Ciesoriui, tai jos, Lietuvos likimo reliktas, atsidūrus gyvenimui – kariuomenės negintai Lietuvai – žmogėdros nasruose.
Būkime krikščioniška, proto turinti tauta – atleiskime tautos poetės Salomėjos gyvenimo klaidas.
bukime lietuviu / baltu tauta is senoves mes stiprybe semiam , ir negarbinkime silpnu pasimetusiu asmenybiu …
statykime paminklus didvyriams herojams, o ne prisitaikeliams …nors ir talentingiems…musu stprybe buvo ir kyla dar pries kriksta…..
bukime lietuviu / baltu tauta is senoves mes stiprybe semiam , ir negarbinkime silpnu pasimetusiu asmenybiu …
statykime paminklus didvyriams herojams, o ne prisitaikeliams …nors ir talentingiems…musu stprybe buvo ir kyla dar pries kriksta…..
Taip, vietoje Lietuvos gavome turėti Jogailos lenkybės istoriją. Šitokį baisų likimą išgyvenome…
Kas tas yra S.Nėris?
Kas parase sias eiles ?
“ V. Lenino gimimo dienai skirtame komunistiniame laikraštyje „Tiesa” 1987 m. balandį, kai Lietuvoj jau dvelkė Atgimimo vėjai, buvo paskelbtos pastarosios Lietuvos literatūros garsenybės dar penktajame dešimtmetyje rašytos eilutės:
Šiandien, Lenino gimimo dieną,
visą dieną apie jį galvosiu:
peržiūrėdamas rytinį laikraštį,
apie jį galvosiu;
imdamas į ranką duonos riekę, apie jį galvosiu;
palydėdamas dukrelę į mokyklą, apie jį galvosiu;
ir matydamas: kaip stato naują namą,
apie jį galvosiu;
kaip aukštai virš miesto skrenda reaktyvinis lėktuvas,
apie jį galvosiu;
kaip šeima į naują butą kraustosi
ir sunkvežimy moteris prilaiko fikusą –
jo lapai tartum vėliava plevena,
apie jį galvosiu…”
poezijos isviete…
,,mysle’’ provokatorius šmeižikas. Tikrai tokių dalykėlių niekas nespausdino. O juo labiau tokių nesąmonių Nėris nekūrė. Apskritai ji buvo poetė, rašanti apie meilę ir dar tokių primityvių eilėraštukų ji neterlino. Čia yra grubi provokacija
“Tą bjaurią duoklę atidavė ir tokie literatūros korifėjai kaip Paulius Širvys, Eduardas Mieželaitis, Justinas Marcinkevičius – kiekvienas savaip išjautęs, išgyvenęs, savitomis meninėmis priemonėmis, skikrtingais brandos laikotarpiais.”
nuoroda Gintarui
Visgi priminti bene svarbiausią atvejį, kuomet Žemaitė tartų – “Durnystė”, manau – Kuolys praleido. Tai vis pasigirstantys pasišovimai (Skvernelis, Nausėda, kiti) statyti paminklą A. Smetonai Vilniuje. Taigi, “Durnystė”, – sakytų Žemaitė. Juk Smetona ne tik kad “nevadavo Vilniaus”, bet netgi 1939 m. rugsėjo 17 d. “pamesto”, okupantei Lenkijai bėgant iš Lietuvos ir metant ginklus prie demarkacinės linijos, “neįsidėjo” jo kaip Lietuvos valstybės esančios dalies į savo kišenę. Smetonos vadovaujama valdžia laukė – kol Sovietai buvę už 150 km nuo Vilniaus po kelių dienų atkeliavo – ir radę jį pabėgusios okupantės Lenkijos paliktą bei Lietuvos kaip šalies dalies nepasiimtą, pareikalvo iš Smetonos už jį “radybų”… Taip atsirado 1939 m. spalio 10 d. Smetonos valdžios ir Sovietų tarpusavio pagalbos sutartis. Taikliai – “Vilnius mūsų, o mes rusų ” – tautos vadinta. Taigi šio kaip esmingiausio “lietuvių irgi žemaičių durnumo”, už kurį tauta mokėjo savo gyvastimi, pamiršti nederėtų.
Pagal tamstos logiką, paminklas S.Neriai-lietuvybės ženklas, o paminklas Lietuvos prezidentui ,Didžiojo Vilniaus Seimo prezidiumo nariui A.Smetonai- jau nebe lietuvybės ženklas Lietuvos sostinėje Vilniuje ( Didysis Vilniaus Seimas pareikalavo viešai vartoti lietuvių kalbą,kovoti prieš Rusijos okupaciją)? Gal dar nežinote, kad Naujojoje Vilnioje iki šiol stovi paminklas okupacinės Lenkijos armijos įgulai be Viniaus savivaldybės administracijos leidimo ? Gal pirmiausia pagilinkite žinias, tada komentuokite?
Trumpai sakant, skirtumas tarp Smetonos ir Nėries šiuo atveju tas, kad Smetona prezidentaudamas Lenkijos užgrobtos lietuvybės Vilniuje nevadavo, į Vilnių kaip sostinę 1939 m. nesikėlė, o Nėris dėl lietuvybės Vilniuje nuodėmių neturi.
Smetona Neries nuodėmės kaip ir nepadarė,jeigu ką
Galima manyti, kad Nėris buvo tapusi tik aktore Smetonos spektaklyje “Lietuva”…
Kuoly kas tau darosi, S. Nerį, kuri mums parvežė Stalino saule, dėl kurios žuvo dešimtys tūkstančių lietuvių lygini su Donelaičiu… Ankstesniuose savo rašinėliuose dar ir venclovą gynei ir kitus stalino saulės transportuotojus ir ideologus, gal tu rašinėlius savo ne į Alką, o į komsomoskaja pravda siųsk, gal gausi 40 rubių kaip tas Judas
“ Lietuvybė, kuri … tapo sukurta, beveik visa yra sovietinė. “
kazin pagalvok ka cia tu parasei …..????
ka lietuvybe turi bendro su sovietais ?
Man susidaro įspūdis, kad “kažin” galimai per menkai žino Vilniaus istoriją arba, kas gali paneigti, kad…?
Ne nuostabu, kad toks įspūdis dėl istorijos, juk per tuos Laisvės metus nieko lietuviškesnio apie Vilnių nei tirta, nei visuomenei pasakota buvo.
Paaiškinu – “sovietinė” čia reiškia, kad ji yra lietuviška, bet sovietmečiu sukurta lietuvybė.
Lietuvos karaliaus Gedimino pilis yra didžiausias lietuvybės ženklas Vilniuje.
Visų pirma Gediminas titulavosi ne Lietuvos, o lietuvių ir daugelio rusų (rusėnų) karaliumi, o tai visiškai skirtingi dalykai. Be to, Gedimino kalnas su visa Lietuva jo anūko Jogailos tapo amžiams paverstas Lenkija. Taigi šiuolaikinių lietuvybės ženklų išlaikymas Vilniuje yra būtinas.
Rašoma buvo įvairiai – 1323.X.2. Livonijos ordino sutartyje su Gediminu , parašytoje viduriniosios vokiečių žemaičių kalbos saksų tarme, Gediminas vadinamas Lietuvos karaliumi- koning Gedeminne van Lettowen, kituose dokumentuose ( 1323.X.23. Naugardo ir Livonijos ordino sutartis) – Lettoweschen koning- lietuvių karaliumi. Lietuvių ir rusėnų karaliumi Gediminas vadinamas lotyniškuose tekstuose ( rex Lethowinorum et Ruthenorum ( nors kartais ir Lietuvos karaliumi- Rex Lethowye) , Lietuvių karaliumi- kronikose ( pav. Jerošino Prūsijos kronikoje), parašytose viduriniaja vokiečių aukštaičių kalba- kunge der Littouwin.
Manytina, kad visi čia – tiek vokiškai, tiek lotyniškai užrašyti pavadinimai reiškia lietuvių, o ne Lietuvos karalių. Mat politiniais sumetimais ir teisiškai kryžiuočiai, lenkai ir apskritai tada buvo laikoma, jog neegzistuoja šalis (valstybė) iki tol, kol jos valdovai su savo artimaisiais, karių būriu nėra apsikrikštiję, nes apsikrikštijus ir žemė, teritorija, kurioje gyveni, ja naudojiesi tapdavo šalies nuosavybe. Dėl to geografinės vietos, kuriose gyveno gentys, jų grupės – lietuviai, raštuose buvo įvardijamos jų kaip žmonių grupių vardais.
Labiau pasidomėkite- viduriniaja vokiečių žemaičių kalba van Lettowen ( dabartine bendrine vokiečių kalba- Litauens, bendrine olandų kalba- van Litouwen) reiškia Lietuvos, o Lettoweschen (dabartine bendrine vok. kalba Litauischen ) – lietuvių arba lietuviško .
Tie germaniški dabartiniai Lietuvos pavadinimai – gauti iš gentinio gyvenimo laikų. Taigi jais tų laikų kronikose įvardinta yra ne šalis, o gentis. Tas genties vardas, laikams kintant, randantis šalims (žemėms, valstybėms) tapo jų pavadinimu. Tad kronikų atveju versti juos ‘Lietuvos, o ne lietuvių’ reikšmėmis nebūtų teisinga.
Durnumui nėra ribų;.Baikit kurt nesąmones. Arba nugriaukit vska, kas kam netinka,Ir tada būsit originalūs pakrūmių žmogai. Šiuolaikiški.
S.Nėris kolaboravo su sovietiniais okupantais, aktyviai dalyvavo okupantų surengtuose Lietuvos okupacijos ir aneksijos renginiuose ir okupacinės valdžios struktūrose, viešai išsakė pritarimą okupanto veiksmams. Būtent už tokią veiklą sovietai statė paminklus. Būtent nostalgiją sovietų režimui jaučiantys piliečiai ir dabar aistringai gina paminklus tokiems sovietiniams veikėjams. Turbūt, homo sovietikams tai padeda pasiteisinti sau patiems, kad nėra (nebuvo) didelis blogis kolaboruoti su sovietais, tikėti sovietų propaganda, su SSRS tapatintis… nes „svarbiausia“, kad tuo metu dar ir kažkokią poeziją sukūrė, arba kažkokią gamyklą pastatė, arba kolchozo karvidėse dirbo… t.y., dar ir kažką naudingesnio darė tuo savo kolaboracionistinį mąstymą (jei net veiksmuose nedalyvavo) neva atpirko, nes va Nėriai paminklas juk stovi, tai vadinasi, ji nekalta, viską gerai darė, taip galima…
Bet, iš tiesų, sovietai paminklus statė ne už tas naudingas veiklas, o už kolaboravimą. O normali tauta ir valstybė už kolaboravimą baudžia ir tikrai negarbina. Todėl Lietuvoje paminklo kolaborantei neturėtų būti.
Kodėl jai pastatė paminklą? Už poeziją ar už politiką? Atsakot ir viskas tampa aišku.
Žinoma, už poeziją. 1947 metais Salomėja mirė nuo kepenų vėžio