Iš pratarmės:
Siekiu parašyti kažkiek romantizuotą Žemaitijos ir Lietuvos senovės istoriją. Romantizmą suprantu ne užslėptą pačios istorijos turinyje, dėl ko romantiškosiomis istorijomis dažnai vadinami Teodoro Narbuto, Simono Daukanto, Alberto Vijūko-Kojelavičiaus ar kitų žinomų istorikų veikalai.
Romantizmą suvokiu per veikalo formą, kai tarp istorinių duomenų įterpiamas romantizuotas, dažnai su ta pačia istorija susietas papildomas turinys.
Tokį tekstą atskiriu specialiu ženklu ⁂ ir kita spalva, kas, vos žvilgtelėjus, leidžia suprasti tokių pasakojimų paskirtį; atsipalaidavimui nuo gal kai kam sunkoko istorijos turinio.
Apie autorių:
Habil. biomedicinos mokslų daktaras Benediktas Jankauskas didžiąją savo mokslinės veiklos dalį paskyrė agrochemijos ir dirvožemio apsaugos nuo erozijos tyrimams, paskelbė daugiau kaip 160 mokslinių ir per 180 mokslo garsinimo straipsnių.
Jis buvo vienas iš Žemaitijos kolegijos (deja, jau uždarytos) steigėjų, ilgus metus dirbęs Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Žemdirbystės instituto Vėžaičių filiale, vėliau vadovavęs šio instituto Kaltinėnų bandymų stočiai.
Parašė knygas: „Agrochemiko žinynas“ (su kitais, 1984), „Tręšimas ir aplinkos tarša“ (1989), „Dirvų apsauga nuo erozijos“ (1990), „Dirvožemio erozija“ (1996), „Ekologinė žemdirbystė“ (su kitais, 1997), „Antieroziniai tyrimai Lietuvoje ir COST 634 veikla“ (2008).
1997 m. apdovanotas Prezidento V. Adamkaus premija.
Pasitraukęs iš mokslinės veiklos, susidomėjo visuomenės švietimu. Tai nestebina, nes mokslininkas yra baigęs Vilniaus švietimo institutą.
Jo naujausia knyga siekia sudominti visuomenę Lietuvos senovės istorija, pažvelgti į ją kitaip, nei įprasta.
