I dalis čia;
II dalis čia;
III dalis čia.
Vasara… Vasara laukia ir vasara šaukia…Šaukia keliauti, pažinti ir vėliau prisiminti.
Kur tik nėra lietuvių. Sakoma, kad jų nėra tik ten, kur žvirblių nėr, o šių visur yr…Prieš keliaudami į tolimesnius kraštus, nusiteikime bendrauti su jų žmonėmis.
O jeigu jų kalbos nemokame… Pasiruoškime kūno kalbai, t.y. gestams… Padėsime neapsirikti, kad nebūtumėt suprasti klaidingai.
Daugeliui jau pasiekiama vienintelė šalis pasaulyje, turinti imperatorių, Japonija, šalis, neturinti gatvių pavadinimų (gatvės čia žymimos tik numeriais) ir pan, ir pan.
Ir štai jums pirštu rodomas apskritimas nulis (0) reiškia ne ką kita, kaip pinigus, sunertos rankos pirštai sakys kad žmogus giliai mąsto, o iškeltas į viršų nykštys – tai jau nepadorumo ženklas, ranka, mojuojanti prieš nosį – ženklas, kad pašnekovas su kažkuo tai nesutinka …
O dabar į Didžiąją Britaniją. Pirštu paliesta nosis – tai ženklas, kad pokalbis vyks tik „tet a tet“. Prisimenat raidę V (pergalė)? Ją rodyti reikėtų tik nuo savęs atsukus delną.
Nenustebkite, jei norimą kryptį anglas parodys ne pirštu, o smakru ar galva. (Tokiose šalyse, kaip Didžioji Britanija, Australija ir Afrika, rodomas „V“ ženklas nukreiptas delnu į save, reikštų didžiulį įžeidimą pašnekovui), rodomas nykštys reikš penkis, o smilius – vienetą…
Roma („Amžinasis miestas“), Milanas, Neapolis, Florencija, Venecija, mados ženklai „Armani“, „Gucci“, „Prada“, „Versace“ – tai Italija, kaip ir netoli Ortono miesto esantis ir visą parą tekantis raudonojo vyno fontanas.
Čia moters ir vyro ilgėlesniam laikui susitikusios akys arba mirksėjimas, palydėtas švilpimu, reikš norą susipažinti, tapšnojimą viena ranka per kitos alkūnę – su tuo žmogumi neverta prasidėti, o gal ir jo pasiūlymai niekiniai; jei vyrą „apgaudijnėja“ žmona, tai rodo pakeltas rodomasis ir mažasis pirštai, o vidurinieji prispausti prie delno („bella figura“).
Nykštys ir rodomasis pirštas keliauja apskritimu – toks ženklas vengtinas, nes tai nepadorumo išraiška, špyga įžeidžiantis ženklas: reikėtų vengti rodyti. Pietų Italijoje tardami „ne“ žmonės kilsteli galvą į viršų ir „atvepia“ apatinę lūpą.
Ten, kur visus dvyliką mėnesių šviečia saulė, t.y. Graikijoje, pamatę amerikietiškąjį „okay“ ženklą (sulenkiamas nykštys ir rodomasis pirštas) supraskite, kad tai kažkas nepadoraus, o pats jo nenaudokite; kraipoma galva iš šono į šoną reiškia pritarimą; supykęs graikas neretai šypsosi ar yra kuo nors nepatenkintas. Graikijoje, špyga – didžiulis įžeidimas, o į viršų iškeltas nykštys Graikijoje – „užsičiaupk“.
Atsidūrę Vokietijoje, norite pasakyti okay – iškelkite du nykščius, jeigu girdite stuktelėjimą krumpliais į stalą, supraskite, kad jums pritariama ar nepritariama; atsisveikidami paspauskit ranką – tik nekratytk jos daug kartų, pakelti antakiai sakys, kad jūs puikiai elgiatės ar ką nors protingo pasakėte.
Islamiškose valstybėse pakeltas nykštys laikomas nemandagiu ir įžeidžiančiu gestu. Nukreipto piršto rodymas į kitus beveik visose kultūrose yra vertinamas kaip labai nemandagus elgesys.
Lotynų Amerikoje pirštais klapsima, kai prašoma kito žmogaus pasiskubinti. Lotynų Amerikoje „ok“ ženklas turi neigiamą reikšmę, todėl geriau jo nevartoti.
Kuomet pakeliame ranką ir rodome delnu į kitą asmenį, tai daugelyje Europos šalių bei Amerikoje reiškia ženklą „Stok!”.
Čia paminėta visai nedaug to, kas apie kūno kalbą parašyta. Ta kalba pradėta domėtis jau Cicerono laikais. Iš romėnų būtų galima paminėti Ciceroną, kuris domėjosi jausmais ir gestais.
Daugiau studijų apie kūno kalbą atsirado dabartiniais laikais. Pavyzdžiui, Fransisas Beikonas savo knygoje „Mokymosi pažanga“ (išleista 1605 m.) nagrinėjo gestus, kaip šnekamosios kalbos papildymą, Džonas Bulveris savo knygoje „Natūrali rankos istorija“ (1644 m.) rašė apie rankų gestus, Gilbertas Austinas „Chironomia“ (1806 m.) nagrinėjo gestus, pabrėžiančius sakomą kalbą.
Čarlzas Darvinas, gyvenęs XIX a., galėtų būti laikomas ankstyvuoju kūno kalbos žinovu, kuris atliko daug rimtų mokslinių tyrimų apie kūno kalbą.
Kitoks požiūris į žmogaus elgesį ir jo kūno kalbą buvo aprašytas Desmondo Moriso knygoje „Nuoga beždžionė“ (1967 m.), Julius Fast savo garsiojoje knygoje „Kūno kalba“ (1971 m.) ir t.t.
Dabar knygynuose ar bibliotekose galima rasti: Semio Molčo (Samy Molcho) „Kūno kalba – kelias į sėkmę“,
Alano Pyso (Allan Pease), „Kūno kalba. Kaip pagal gestus skaityti kitų žmonių mintis“, Alano ir Barbaros Pysų (Allan ir Barbara Paese) – „Kūno kalba darbe“, Kasijos ir Patriko Vežovskių (Kasia ir Patryk Wezowski) „Neištarus nė žodžio: įvaldykite kūno kalbos meną ir padidinkite savo sėkmės galimybes“ ir kt.
Na, o vykdami į svečias šalis, tikrai pasidomėkite gestų reikšmėmis tose šalyse ir kelionė bus beproblemė.
