I dalis čia.
Ne mažiau įdomi yra ir šeivamedžio mitologinė prasmė, kuri per amžius šiek tiek kito. Mitologiniuose pasakojimuose jam priskiriamas namų saugotojo, apsaugos nuo blogio vaidmuo.
Baltų mitologijoje, ypač prūsų, jis buvo laikomas šventu medžiu. Tikėta, kad tarp šeivamedžio krūmų gyvena Puškaitis (Puschkayts, Puschkaitus) – vienas iš žemdirbystės dievų (skirtinguose šaltiniuose minima, kad jis žemės dievas, šventųjų medžių ir miškų globėjas, vaisių ir visokių javų dievas), siejamas su prabundančia pavasario gamta, žydėjimu (puškėjimu).
Kai kurie šaltiniai teigia, kad jis buvo garbinamas ir prūsų, ir lietuvių, ir latvių – Kuršo, Livonijos, Sembos, Prūsų, Žemaičių žemėse ir anapus Įsručio.
Sakoma, kad jo tarnai yra markopoliai (Markopolen – požeminiai žmonės) ir nykštukai bezdukai (Parstucken, Basdukkas). Puškaičio nurodymu jie prineša javų į kluonus ir saugo suneštą derlių.
Buvo manoma, kad jis turįs magiškos galios ir galįs apsaugoti ir nuo raganysčių. Žmonės, prašydami Puškaičio apsaugos, po šeivamedžiu atnešdavo alaus, duonos ir kito maisto.
Kituose šaltiniuose rašoma, kad barstukams ir markopoliams būdavo dengiamas vaišių stalas kluone.
Gausu pasakojimų apie šeivamedį ir danų, keltų, flamandų folklore. Rašoma, kad Šeivamedžio Motina (Šeivamedžio Karalienė, Senoji Moteris) gyvena šiame medyje ir jį prižiūri.
Todėl norint jį nukirsti reikia prašyti jos leidimo, kitaip užsitrauksi jos rūstybę. Žmonės tuo tikėjo ir yra sukūrę ne vieną eiliuotą prašymą.
Danijoje dar buvo tikima, kad negalima miegoti po šiuo krūmu, nes tai fėjų medis, ir kiekvienas po juo atsigulęs nuo šeivamedžio žiedų kvapo užmigs stebuklingu miegu, o pabus jau stebuklingoje fėjų karalystėje ir nebegalės sugrįžti į kasdienį gyvenimą.
Škotijoje sakydavo, kad stovėdamas po šeivamedžiu pamatysi pro šalį skriejančias fėjas.
Tačiau daugiausiai šeivamedis minimas keltų mitologijoje, airių, anglų ir škotų folklore. Gali būti, kad tikėjimą jo galiomis į šiuos kraštus „atvežė“ vikingai, tačiau net ir šiandien Linkolnšire, rytų Anglioje, galima sutikti žmonių, kurie prašo Šeivamedžio Motinos leidimo jį kirsti: „Senoji moterie, duok man šiek tiek šio medžio ir aš tau duosiu šiek tiek savojo, kai pavirsiu medžiu.“
Flamandų ūkininkai tikėjo, kad šalia ūkio, gyvulių pasodinti šeivamedžiai apsaugo gyvulius nuo ligų, o ūkį nuo vargų. Prie namo pasodintas šeivamedis apsaugo namą nuo žaibo.
Kadangi šeivamedžio kamienas tuščiaviduris, tai Airijoje iš jų darydavo dūdeles ir jomis grodavo norėdami prikviesti dvasias.
Kai kur buvo paprotys sodinti šeivamedį prie naujai supilto kapo, apkarpant jį kryžiaus forma, ir jeigu jis pražysdavo, sakydavo, kad mirusiojo siela jau ilsisi ramybėje.
Kitur šeivamedžio šakelių dėdavo į patį kapą, kad jis apsaugotų mirusįjį nuo blogio jėgų.
O senosiose lietuviškose audimo staklėse būdavo tokia nedidelė detalė, kurią gamindavo iš šeivamedžio ir ji buvo vadinama šeiva (audžiant buvo naudojama šaudyklė su šeiva – ataudų siūlui perkaišioti ir ataudui tiesinti, sprąstis audiniui išplėsti).
Senojo tikėjimo žmonės darydavo lopšius iš šeivamedžio tikėdami, kad jis apsaugos kūdikį, tačiau vėlesniais amžiais jo pradėta vengti, nes pradėta tikėti, kad šiame medyje gyvena raganos, kurios gali sužeisti vaiką.
Toks pokytis folklore, kai visus saugantis medis pavirsta raganų, velnio ir blogio buveine, sutampa su krikščionybės atėjimu.
Tuo metu atsiranda pasakojimai, kad šeivamedis yra blogio medis ir kad tai medžiais pasivertusios raganos. Dar buvo pasakojama, kad tai Judo medis, ant kurio šakos jis pasikorė ir buvo bijoma jį neštis namo, kad kartu neparsivedus velnio.
Taip pat rašoma, kad kryžius, ant kurio buvo nukryžiuotas Jėzus Kristus, buvo padarytas iš šeivamedžio.
Airijoje pradėta tikėti, kad raganos naudoja šeivamedžio šakas kaip stebuklingus arklius (skraido ant šeivamedžio šakų šluotų), o Anglijoje kreivų šakų medis buvo tapatinamas su sukumpusia sena ragana, kuri pradėtų kraujuoti, jeigu ją kirstum.
XVII amžiaus raštuose buvo aprašyta, kaip pasigaminti apsauginį amuletą iš šeivamedžio šakelės. Patariama ją laužti spalio mėnesį prieš pat pilnatį.
Šakelė turi būti padalinta į devynias dalis, kiekviena dalis įvyniota į medžiagą ir visa tai nešiojama ant kaklo, taip, kad liestųsi prie širdies. Nešioti reikia tol, kol amuletas sutrūks, o tada jį reikia palaidoti ten, kur niekas jo niekada neras.
Anglijoje yra išlikusi istorija „patvirtinanti“, kad šeivamedis tikrai velnio medis. Senas, geras džentelmenas, ponas Alenas turėjo laikrodį, kas tais laikais buvo tikra retenybė.
Kartą dvi tarnaitės įėjo į jo kambarį ir išgirdo kažką tiksint. Pamačiusios keistą, nepažįstamą daiktą, kuris skleidė garsą, pagalvojo, kad tai turi būti kažkas velniško arba netgi pats velnias.
Jos pačiupo laikrodį už grandinėlės ir sviedė pro langą į pelkę, tikėdamos, kad jis nuskęs. Tačiau visai atsitiktinai grandinėlė užkibo ant šeivamedžio, augusio ant kranto, šakos ir tarnaitėms tai buvo tikras įrodymas, kad jos buvusios teisios – tai tikras velnio įrankis!