Birželio 13 d., ketvirtadienį, Vilniuje, Valdovų rūmų muziejuje, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas (LLTI) pristatė neseniai išleistą svarų veikalą, LTI mokslininko Kęstučio Gudmanto parengtą Lietuvos istorijos šaltinių publikaciją „Lietuvos ir Žemaičių Didžiosios Kunigaikštystės metraštis“*.
Renginyje dalyvavo ir pasisakė pats knygos parengėjas Kęstutis Gudmantas, veikalo recenzentai – Nadežda Morozova, Mintautas Čiurinskas, bei Vytautas Ališauskas ir Vykintas Vaitkevičius.
Pokalbiui vadovavo lieratūrologas Darius Kuolys.
Kviesdamas į renginį Darius Kuolys rašė:
Tikrai svarbus Lietuvos akademinio ir kultūrinio gyvenimo įvykis – kolegos Kęstučio Gudmanto stropiai parengtas „Lietuvos ir Žemaičių Didžiosios Kunigaikštystės metraštis“. Pagaliau turime lietuviškai išleistą XVI amžiaus pradžioje sukurtą pirmąjį nuoseklų Lietuvos istorinį pasakojimą – pasakojimą, kuriuo šimtmečiais rėmėsi lietuvių tautos tapatybė. Nuoširdžiausi sveikinimai Kęstučiui Gudmantui, solidžiai tęsiančiam Rimanto Jaso ir Albino Jovaišo darbus! Taigi lietuviškai jau galime skaityti visus tris Lietuvos metraščių sąvadus: Platųjį, Alberto Goštauto suburtų intelektualų XVI amžiuje sukurtą ir dar sovietmečiu Rimanto Jaso puikiai parengtą; Trumpąjį, Vytauto aplinkos XV šimtmetyje sudarytą ir nepriklausomybės metais Albino Jovaišo išverstą; Vidurinįjį, taip pat Goštauto iniciatyva XVI amžiaus pradžioje surašytą ir Kęstučio Gudmanto mums dabar padovanotą.
Recenzentas dr. Mintautas Čiurinskas apie šį veikalą rašo taip:
Epochinis leidinys. Kiekvienam lietuviui, bent girdėjusiam apie Geležinį Vilką - tiek profesoriui, tiek šiaip norinčiam lietuviškai perskaityti seniausią Lietuvos istorijos pasakojimą. Lietuvos ir Žemaičių Didžiosios Kunigaikštystės metraštis“ – tai pirmoji Lietuvos istorija nuo legendinių ištakų. Skaitytojui pateikiamas kruopštus mokslinis metraščio tyrimas, atidžiai parengtas šaltinio perrašas ir puikus, metraštinio pasakojimo teksto specifiką ir tam tikrą ritmą išsaugantis lietuviškasis vertimas su vertingais komentarais. Knyga suteikia progą susipažinti su trijų lietuviškųjų metraščių kūrybos „etapuose“ gimusių tekstų santykiu, matyti, kaip jie pildėsi legendiniais ir istoriniais faktais, stebėti nuolatinio tobulinimo, gludinimo procesą. Viduriniajame sąvade legendiniai ir istoriniai siužetai suliejami į ištisinį istorinį naratyvą, dėl Lietuvos kultūrinės specifikos surašytą rusėnų kalba. Tad turime koreliuojantį su kitomis Europos šalimis, bet kartu labai įdomų europinį reiškinį, Šiaurės Renesanso šalies fenomeną su įžvelgiamu turtingu viduramžišku šio labai savito krašto kultūriniu šleifu. Vaizdžiai tariant, būtent iš šios knygos, joje publikuojamo metraštinio pasakojimo, skaitytojas sužinos, kada pirmą kartą kunigaikščio Gedimino sapne ant Vilniaus kalvos užkaukė didžiulis geležinis vilkas ir kas dėjosi paskui. Šis leidinys bus etapinis veikalas Lietuvos istoriografijos istorijos tyrimuose, tikslins mūsų supratimą apie vieningo Lietuvos istorijos pasakojimo susidarymą.
Ištrauka iš Lietuvos ir Žemaičių Didžiosios Kunigaikštystės metraščio:
...didysis kunigaikštis Gediminas išjojo į medžioklę už keturių mylių nuo Trakų ir surado gražų kalną prie Vilnios upės, ant kurio surado didelį žvėrį taurą, ir nukovė jį ant to kalno, kur dabar vadinamas Tauro kalnu. Ir buvo labai vėlus metas joti į Trakus, ir apsistojo Šventaragio pievoje, kur degindavo pirmuosius didžiuosius kunigaikščius, ir čia apsinakvojo. Ir jis ten bemiegodamas susapnavo sapną, kad ant kalno, kurį vadino Kreivuoju, o dabar Plikuoju, stovi didžiulis geležinis vilkas, o jame staugia tarsi šimtas vilkų; ir pakirdęs iš savo sapno tarė savo burtininkui, vardu Lizdeika, kuris buvo surastas erelio lizde (ir buvo tas Lizdeika Gedimino aukščiausiasis burtininkas ir pagonių šventikas): „Sapnavau aš keistą sapną“, ir papasakojo jam viską, ką sapne regėjo. Ir tas Lizdeika valdovui tarė: „Kunigaikšti, geležinis vilkas reiškia, kad čia stovės sostinė, o kad viduje staugia, tai jos šlovė sklis po visą pasaulį.“
Žurnalistas V. Valiušaitis po knygos pristatymo rašo:
Prieš keletą metų išleista Ditricho Švanico (Dietrich Schwanitz) knyga „Ką turi žinoti kiekvienas išsilavinęs žmogus“. Bet ten bendri dalykai, su Lietuva tiesiogiai nesusiję. Būtų gerai turėti knygą „Ką turi perskaityti Lietuvos žmogus“, kad jis galėtų suvokti save esant piliečiu valstybės, kurios valstybingumas, politinis, etninis, kultūrinis identitetas skaičiuojamas šimtmečiais. Vakar pristatyta knyga, kuri būtų tame “išsilavinusiam žmogui” privalomų perskaityti knygų sąraše, jeigu toks būtų sudarytas. Ir greičiausia būtų to sąrašo viršuje. XVI a. viduryje parašyta knyga, kuri, Dariaus Kuolio žodžiais, „Lietuvą pavertė Tėvyne“. Atliktas milžiniškas darbas, trukęs ne vieną dešimtmetį, kad tą metraštį galėtume skaityti lietuviškai. Parengė Kęstutis Gudmantas. Ir tik 20 eurų tas profesionaliai parengtas ir poligrafiškai nepriekaištingai išleistas veikalas! Jau vien iš filantropinių paskatų, kad tas neįkainojamos vertės darbas būtų įvertintas ir tęsiamas, šitą knygą dera nusipirkti. O kur dar intelektualinė puota jį skaityti ir paskui keliauti po Lietuvą bei patirti atpažinimo džiaugsmą, randant pėdsakus protėvių, gyvenusių čia prieš šimtmečius! Patariu: kiekvienas sąmoningas Lietuvos mylėtojas šią knygą turėtų turėti savo knygų lentynoje!
Knygos leidybą apmokėjo Lietuvos mokslo taryba.
________________
* Lietuvos ir Žemaičių Didžiosios Kunigaikštystės metraštis = Chronicle of the Grand Duchy of Lithuania and Samogitia: monografinis tyrimas ir kritinis leidimas / parengė [ir iš rusėnų kalbos vertė] Kęstutis Gudmantas; pratarmę, tyrimą ir publikavimo principus į anglų kalbą vertė Diana Bartkutė Barnard. – Vilnius: LLTI, 2024. – 459 p.: faks. – ISBN 978-609-425-127-6
Smagu, kad, dirbant puikių mokslininkų ir jiems talkinusių žmonių buvo sutvarkytas ir išleistas šis pirmas nuoseklus Lietuvos istorinis metraštis. Tai – graži istorijos knyga, kuri puikiai papildys ką tik su datomis išleistą lietuvių tautos istoriją, pradedant ją ledynmečiu ir baigiant šių dienų istorijos aktualijomis. Knygoje, remiantis istoriniais šaltiniais (Janas Dlugošas, Motiejus Strijkovskis, Rivijus, Simonas Daukantas, Teodoras Narbutas), atkurtas ir “Staugiančio Vilko”, kurį sudaro 12-os laiptų piramidė su kamera viršuje. Kamera, kilus vėjui, rezonuoja staugiančio Vilko balso garsinį dažnį. Švenčių proga arba deginant didžiuosius kunigaikščius, kameroje būdavo uždegamas aukuras arba užkuriamas apeiginis laužas. Ant buvusios Jupiterio Griausmavaldžio šventyklos pamatų dabar stovi Vilniaus Katedra.. Jupiterio Griausmavaldžio (kitaip dar vadinama Perkūno žinyčia) šventykla (matmenys h = 10 m, b x b = 22,5 m) šalimais turėjo pastatytą paleoastronominį dienų bei metų apskaitos kalendorių, kur, metams praėjus, į medžio drevę būdavo metamas akmenėlis (Matas Pretorijus). Ratu einantis kalendorius, buvęs po Katedros presbiterija, pagal įdėtą kertinį akmenį (Vilko pėda pentagramoje) rodo, kad Vilniaus miestas buvo įkurtas 7.275 m. pr. Kr. metu. O akmuo, ištrauktas iš Neries, pastatytas Žvėryne ir turintis užrašą runomis “čia Cika” (perpiešė archeologas dr. Vykintas Vaitkevičius), liudija, kad Vilniaus miestą įkūrė gentiniai dzūkai. Ir išeina, jog kitais metais švęsime 7275 + 2025 = 9.300 metų Vilniaus miesto įkūrimo jubiliejų. Ruoškitės, dzūkai. Nepasišiukšlinkite.
Knygą “Istorija pareinant į Lietuvą” su laiko preambule “Prieš pareinant, reikėjo išeiti” (Klaipėdos universiteto Leidykla/2023, gruodis), pasakojančią apie tai ir ne tik apie tai, galima įsigyti internetu “Istorija pareinant į Lietuvą I Patogupirkti.lt”. Gero skaitymo, mielieji.
Esminė klaida – ratu einantis kalendorius / stebykla nagali būti slėnyje, žemumoje, kur yra dabartinė Katedra. Dangaus kūnų, purmiausia saulės, stebėjimo vieta turi būti ten, kur atsiveria platus akiratis, t.y. ant aukštos kalvos. Tad stebykla turėjo būti bent jau ant Gedimino kalno. Šventąją ugnį taip, daug geriau kūrenti papėdėje, nuo vėjų labiau apsaugotoje vietoje, šalia šventų galingų ąžuolų.
Man regis, nebuvo ir nebus nieko nuostabiau už prancūzo Pichel knygą pavadinimu ,,ŽEMAITIJA ’’, kuri užsienyje buvo išleista anglų kalba, kai Lietuvoje buvo sovietmetis. Ir tik atkūrus Nepriklausomybę, ši knyga profesorės Vydos Kęsgailaitės-Ragulskienės meistrišku profesionaliu stiliumi išversta į lietuvių kalbą ir susilaukė didelio populiarumo!
Metraščio ištrauka rodytų, kad Gediminas Lietuvos valdžioje atsirado per jos valdovų dinastijos pakitimą (Dievo valia – jėga) ir juo tapęs Vilnių kurti ėmėsi prie dabartinio Gedimino kalno – naujoje vietoje. Tauro sumedžiojimas ant kalno, o ne klonyje, nakvynė Šventaragio pievoje, geležinio vilko staugimo susapnavimas, žynio Lizdeikos sapno išaiškinimas, vietų pavadinimai metraščio pasakojime, akivaizdu gali būti paimta iš senesnės (sakralinės) Vilniaus vietovės legendos. Beje, ji bylotų, kad iki Gedimino Vilnius buvo Tauro kalne, Šventaragio pievoje, kuria laikytinos Lukiškės (beje, ir pavadinimas yra galimas iš liet. tarm. lunka, rus. lūg – ‘pieva’). Beje, šioje vietovėje yra ir ryšio su Šventaragio pavadinim antruoju sandu – tai Kražių gatvė, menama, kad Tauro kalno papėdėje yra buvusi dievaičio Ragučio statula. Vingio parko status krantas palei Nerį, tai tas kalnas – gal net iki Vilkpėdės, ant kurio staugė geležinis vilkas. Šis kalnas galėjo būti vadinamas Kreivuoju (staigus vingis yra kreivumas), vėliau status skardis, upės graužiamas, galėjo atrodyti kaip plikė, taigi tapo imtas vadinti Plikuoju. Lazdynai ir Žvėrynas, gal ir Šeškynė (iš Šestkinė), kaip pavadinimai rodytų, priklausė žyniui Lizdeikai (Lazdeikai). Beje, Vingio parko vietovės mitinį ryšį su vilkais rodytų ir žinomas jos lenk. pavadinimas – ‘zakret’. Ilyrų zakra yra ‘vilkas’, be to, ir ukmergiškiai vilką vadina, regis, -‘žiogaras’ (sakau iš atminties, tai gal ne visai tiksliai). Pagaliau ir iš “Gedimino laiškų” galima spręsti, kad jis nebuvo Lietuvos karalius, o tik veikė diplomatijos keliu siekdamas būti tarptautiškai pripažintas Mindaugo – Lietuvos karaliaus – teisių perėmėju.
Kaip tai nebuvo karalius? Atidžiau pasiskaitykite to meto dokumentus- vokiečių saksų žemaičių tarme jis vadinamas Ghodeminne de koningh van Lettowen, lotyniškai-Gedeminne Letwinorum et multorum Ruthenorum rex- Gediminas, Lietuvos karalius, arba lietuvių ir rusų karalius.
Būti lietuvių ir Lietuvos karaliumi teisiškai tuo metu buvo ir apskritai yra skirtingi dalykai. Be to, Gedeminne titulo gale yra rašoma, jog jis yra Žiemgalos princas ir kunigaikštis, o titulo pradžioje pasakyta, kad lietuvių ir rusų karalius (rex) yra tik Dievo valia (suprantama jo dievo – pagoniškojo). Be to, ir antspaudas tai rodytų, jame jis karūnos nėra užsidėjęs, o ją laiko rankose, taigi reikštų, kad ją priimtų iš Popiežiaus.
Žodžiu dėl faktų iš jo laiškų yra daug mįslingumo. Netgi gramatiškai lotyn. užrašytas žodis Gedeminne bylotų esant ne vardininko, o kilmininko linksnį (dvi ‚n‘) arba daugiau žiemgališką nei lietuvišką žodį. Žodžiu, kalbine prasme tyrimų nėra. Visa tai įvertinus galima manyti, kad po Vytenio dinastijos sudorojimo (1316 metais), manytina įvykdyto Mozūrų kartu su Ordinu tęsėsi varžymosi laikotarpis tarp lietuvių (Dovydo gardiniečio) ir žiemgalių (Nameišio, perėjusio lietuvių pusėn dar Traidenio valdymo pabaigoje, sūnaus Gedeminos) dėl Lietuvos valdovo sosto. Taigi Gedeminne gali būti žiemgališkas vardas. Valstybės istorikai kertinių Lietuvos istorijos faktų netyrinėja, juolab, kai tai – susiję su Vilniumi. Todėl tokią lenkišką padėtį istorijoje ir turime.
Darius Kuolys rašė, kad “Pagaliau turime lietuviškai išleistą XVI amžiaus pradžioje sukurtą pirmąjį nuoseklų Lietuvos istorijos pasakojimą, kuriuo šimtmečiais rėmėsi lietuvių tautos tapatybė”. Ar bus ši knyga bibliotekose? Mat, įdomu būtų paskaityti recenzentų mintis. Iki.
Taip, – šis Lietuvos istorijos pasakojimas – buvo sukurtas jogailiškų lenkininkų (giliau imant net gedimininkų) interesais, panaudojant senąją (mitinę) lietuvišką Geležinio vilko Vilniaus įkūrimo legendą, ir juo remiantis šimtmečiais vyko politinis lietuvio tapatinimo lenku istorijos procesas, t.y. visu lenkmečiu buvo visomis galiomis vykdomas tapatybės – lietuvis – ištrynimas. Tad gal, Kuolį, nepradėtume, – trukt už vadžių ir vėl iš pradžių…
Man keista, kad recenzentų tarpe nėra nei vieno istoriko, todėl įdomu bus paskaityti kaip šią istorinio pobūdžio knygą recenzuoja istorikų kvalifikacijos neturintys žmones.
Vienaip ar kitaip, “Istorija pareinant į Lietuvą” yra puiki knygų spinta su stiklinėmis durimis, pro kurias, greta nuostabios prancūzo Pichel knygos pavadinimu “Žemaitija”, matosi ir svarus LLTI mokslininko Kęstučio Gudmano parengtas Lietuvos istorijos pasakojimas, kuriuo šimtmečiais rėmėsi lietuvių tautos tapatybę liudijantis “Lietuvos ir Žemaičių Didžiosios kunigaikštystės metraštis”. Sveikinu.
Parašiau ir laukiu Awaiting’e.
Į klausimą atsakysiu klausimu: kokius žinote dabar dirbančius lietuvių istorikus – metraščių specialistus?
Slavistė Nadežda Morozova apsigynė disertaciją iš Bychoveco kronikos. Tai – Lietuvoje vienintelė apginta disertacija Lietuvos metraščių tematika.
Metas atverti Didžiojo VYTENIO pagrindų pagrindus:
ir Sostapilei Vilniuje kurti paskyrus Gediminą, ir jo kardu (asmeniškai Vytenio) aplinkuminiuose plotuose atrėmus visokeriopų kaimynystės išpuolių užuomazgas.
Tik Didžiojo Valdovo VYTENIO – kas nori gali karaliumi ramiai vadinti – dėka sukurta Imperiniai būsimos pat didžiausios ant Europos XVI a. valstybės.
Viskas akivaizdu (žemėlapiai, tąsa, gausa, drąsa…), na ir aišku buka ar gėdingai bukoka tyla apie Valdovą
– Vilniaus įkūrėją VYTENĮ. O Gediminas …įvykdęs, kas jam buvę pavesta.
Taigi.
Nausėdai jau labai laikas iš savo vietų paklibinti valstybės istorikus – Nikžentaitį, Bumblauską, tik tokiu atveju gali pajudėti 30 metų sukaustę laikantys Lietuvos istorijos mokslą lenkiški ledynai.