Lietuvos nacionalinio muziejaus, Kultūros paveldo departamento ir kapinių administracijos atstovams pavyko išsiaiškinti iki tol net giminėms nežinomą žymios lietuvių egiptologės Marijos Rudzinskaitės-Arcimavičienės (1885–1941) palaidojimo vietą Vilniaus Saulės kapinėse.
Paaiškėjus, jog savo gyvenimą Egipto mirusiųjų kultūrai pašventusi tyrėja jau ilgus metus pati yra likusi be kapavietės, buvo nuspręsta jos atminimą įamžinti skulptorės Ksenijos Jaroševaitės sukurtu sarkofago formos kenotafu su įrašu „Senovės Aigipto pekerėta saulės dukra“.
Lietuviškoms kapinėms neįprastas kenotafas
Praėjusią savaitę Saulės kapinėse įrengto atminties ženklo formą įkvėpė ne tik svarbiausia Marijos Rudzinskaitės-Arcimavičienės domėjimosi sritis – senovės egiptiečių mirties ir pomirtinio gyvenimo įsivaizdavimas, ar vienas jos iš Egipto atvežtų eksponatų, bet ir pačios jos asmenybės ekscentriškumas, apie kurį pasakoja pažinojusieji M. Rudzinskaitę-Arcimavičienę.
„Įkvėpimu tapo tai, kad ji gyveno su mumija po savo pačios lova.
Pagalvojau, kad net ir po mirties būtų gerai tą pratęsti. Ir jaučiu, kad jai tai patinka, nes man nebuvo jokių kliūčių, nors dažniausiai vis kas nors nutinka“, – įspūdžiais dalinasi skulptorė Ksenija Jaroševaitė.
Rudzinskaitė-Arcimavičienė svajojo kada nors Lietuvoje surengti visų Lietuvoje saugomų egiptikos eksponatų parodą.
Tarp jos surinktų eksponatų, kuriuos jos gyvenimo laikotarpiu dar buvo galima įsigyti ir išvežti už Egipto ribų, be mumijos ir sarkofagų, yra ir vienintelis Lietuvoje papirusas su „Mirusiųjų knygos“ ištrauka, kaukių ir daugybė smulkių amuletų.
Eksponatus ji skolino Vytauto Didžiojo muziejaus „Egiptiškąjam kampeliui“, o kai muziejaus suteikiamos sąlygos netenkino – laikė juos savo namuose.
Detektyvu tapusi kapo paieška
Lietuvos nacionalinio muziejaus generalinė direktorė dr. Rūta Kačkutė džiaugiasi, jog pavyko, nors ir po daug metų, išpildyti tyrėjos svajonę: „Pirmą kartą pamatyti visas Lietuvos muziejuose saugomas mumijas ir sarkofagus po vienu stogu buvo galima tik 2021 metais, kuomet atidarydami Istorijų namus surengėme parodą „Ką slepia sarkofagas? Senovės Egipto mumijų tyrimai“.
Iškart po parodos atidarymo sukako 80-tosios Marijos mirties metinės, tad parodos rengėjoms kilo mintis aplankyti jos kapą. Tuomet net nekilo minties, kad kapas gali būti nežinomas net giminių tarpe.
Buvo žinių, jog ji palaidota Bernardinų kapinėse, bet parodos komandai jose kapo nepavyko rasti. Džiaugiuosi, kad kolegė Simona Matuzevičiūtė rankų nenuleido ir šiandien galime pasidžiaugti tikrai išskirtiniu atminties ženklu šiai asmenybei“.
Žinios apie egiptologės gyvenimo pabaigą taip pat yra miglotos. 1940 metais Vytauto Didžiojo universitetas iš Kauno buvo perkeltas į atgautą iš lenkų Vilnių, todėl kartu persikėlė ir tuomet jau silpnos sveikatos M. Rudzinskaitė-Arcimavičienė.
Čia ji gyveno viena. Tik ką buvo įvykusi okupacija, po pusantro mėnesio į Lietuvą atėjo ir Antrasis pasaulinis karas. Tokiais neramiais laikais jos palaidojimo vietos vieni nė nežinojo, kiti supainiojo, galiausiai ji buvo pamiršta.
„Atrasti buvusią palaidojimo vietą padėjo ilgus metus Kultūros paveldo departamente dirbusi ir kapines kuravusi Audronė Vyšniauskienė. Ji žinojo Vilniaus kapinių knygas bei planus. Siūlo galą užčiuopė 1961 metų inventorizacinėje knygoje.
Ten esančiame įraše pažymėta, jog jau tada kapavietę žymintis medinis kryžius su įrašu apie 1941 metais palaidotą Mariją Rudzinskaitę buvo sutręšęs.
Pagal senąjį kapinių planą buvo nustatyta apytikslė kapo – deja, jau buvusio – vieta, nes jis pagal galiojančią tvarką buvo iš naujo užlaidotas“, – pasakoja minėtos parodos bendrakuratorė, muziejaus restauratorė Simona Matuzevičiūtė, kuri ir ėmėsi įamžinimo sumanymo.
Kenotafo pastatymą atviroje ir neužlaidotoje kapinių teritorijoje netoli buvusios kapo vietos rengė Lietuvos nacionalinis muziejus kartu su partneriais Nacionaliniu M. K. Čiurlionio dailės muziejumi, saugančiu tyrėjos surinktą rinkinį, ir Vilniaus universitetu, kuris buvo paskutinė jos darbo vieta.
„Nors Vilniaus universitete M. Rudzinskaitė-Arcimavičienė dirbo tik paskutiniuosius metus, netiesioginis santykis su Universitetu ją siejo nuo pat karjeros pradžios.
Egiptologės specializaciją ji įgijo studijuodama pas tuo metu garsiausią egiptologą prof. Borisą Turajevą, kuris buvo 1-osios Vilniaus gimnazijos (XIX a. įkurtos uždaryto Vilniaus universiteto patalpose) absolventas.
Vėliau ne kartą kviesta atvykti dirbti į Vilniaus universitetą, mokslininkė griežtai atsisakė atvykti iki tol, kol sostinė nepriklausys Lietuvai.
Atgavus Vilnių, nors ir trumpai, M. Rudzinskaitė-Arcimavičienė paskutiniuosius gyvenimo darbus užbaigė Vilniaus universitete“, – pasakoja Vilniaus universiteto rektorius prof. Rimvydas Petrauskas.
Anot jo, Vilniaus universitetui didelė garbė prisidėti prie pirmosios Lietuvos egiptologės atminimo įamžinimo: „Linkime, kad visiems, siekiantiems mokslo ir pažinimo, šis kenotafas būtų simboliškas priminimas nebijoti eiti nepramintais takais ir būti atviriems pasauliui“.
Ekscentriškumu garsėjusi egiptologė
Rudzinskaitė-Arcimavičienė ją pažinojusių žmonių atmintyje išliko kaip egzotiška, visa galva ir širdimi į Senovės Egiptą pasinėrusi moteris, save vadinusi „Saulės dukra“ ir kviesdavusi aplankyti „manuosius Egipto dievus“.
Ji buvo pirmoji profesionali ir savo gyvenimo laikotarpiu vienintelė Lietuvos egiptologė, visą gyvenimą paskyrusi Senovės Egipto istorinio palikimo tyrimui, 1922–1940 metais dirbusi Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Visuotinės istorijos katedros docente.
1922 metais jos sumanymu universitete pradėtas skaityti Senovės Rytų istorijos kursas, studentus supažindinęs su meno bei raštijos paminklais.
Docentė visomis išgalėmis stengėsi savo meile senovės Egiptui užkrėsti ir studentus, ir visuomenę, todėl jį garsino skelbdama savo kelionių aprašymus ir pasakojimus apie tuometinius archeologinius tyrinėjimus bei atradimus periodinėje spaudoje.
„Egipte moksliniais tikslais ji lankėsi net tris kartus: Kairo muziejuje tyrinėjo ką tik rasto Tutanchamono kapo radinius, lankė paminklus ir kasinėjimus.
Šios kelionės ir užmegzti ryšiai leido jai sukaupti nedidelį vertingų Senovės Egipto dirbinių rinkinį. Dabar jis saugoma mūsų muziejuje“, – sako Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus generalinė direktorė Daina Kamarauskienė.
Marijai Rudzinskaitei-Arcimavičienei atminti skirtą kenotafą galima pamatyti apsilankius Vilniaus Antakalnio mikrorajone esančioje Saulės kapinėse. Jis stovi šalia neišlikusios jos palaidojimo vietos, prie Šv. Vincento Pauliečio koplyčios.
Tęsiant egiptologės M. Rudzinskaitės – Arcimavičienės darbus, ant ištraukto iš liūno, kuris buvo prie Dovinės upės, akmens runinių užrašų tyrėjas Juozas Šeimys perskaitė “Litų Nilo Gija (esi) Tu”, kas reiškia, jog dalis mūsų, senovėje pasitraukę nuo ledynmečio šalčio į Pietus, gyveno ir tarp egiptiečių. Akmuo, geradariams padedant, stovi su visu užrašu Marijampolės miesto skvere. Turim dar ir orientalistą bei kultūros istoriką Romualdą Neimantą (1938 – 2009), kuris knygoje “Afrikos freskos” pateikė stotingos moters su šviesiais, lyg ji būtų šiaurietė, plaukais piešinį. Visa tai ir dar labai daug apie buvusią mūsų tautos senovę yra aprašyta knygoje “Istorija pareinant į Lietuvą I Patogupirkti.lt”. Pranašingas, taigi, yra Vilniaus universiteto rektoriaus prof. Rimvydo Petrausko pasakytas žodis, kad “visiems, siekiantiems mokslo ir pažinimo, šis (ant kapo pastatytas) kenotafas būtų simboliškas priminimas nebijoti eiti nepramintais takais ir būti atviriems pasauliui”, kadangi tiek R. Neimantas, tiek J. Šeimys nepramintais, kaip kad taip darė M. Rudzinskaitė – Arcimavičienė takais, irgi nepabijojo eiti.
Rasta plokštelė su galimai lietuvių raštu, bet Lietuvos valdžiai ir jos etatiniams istorikams tai, ko gero, neįdomu-kauno.diena.lt/naujienos/laisvalaikis-ir-kultura/kultura/neiminta-misle-valdovu-rumuose-galbut-tai-senoves-lietuviu-rastas-1140947
>Taigi
Kokliaus su žalčio atvaizdu runa (runa=ženklas) iš kunigaikščių menės, buvusios Valdovų rūmuose yra iškoduota minėtoje knygoje. Pasižiūrėjus į plokštelę su galimai lietuvišku raštu (adresą davėte), matosi, kad baltame popieriuje toli gražu ne visi ženklai iš jos yra perpaišyti. Yra, pavyzdžiui, ir žmonių veidų, žiūrint iš profilio, pavaizduotų. Tiriant, todėl, prieš tai reikėtų peršviesti ją “rentgenu, o tik paskui, čiupinėjant ir pamąstant, galima būtų bandyti ją iškoduoti. Tačiau akivaizdu, kad plokštelėje yra atspindėta kažkokia istorija: etatiniams istorikams tai neįkandamas reikalas – reikėtų, kol jis gyvena, Juozą Šeimį talkon čia pasikviesti, nes tik gerai žinodami praeitį, teisingai galim žiūrėt ir į ateitį. Dėkoju.
Dėl perskaitymo “Nilas” tai sudėtingas klausimas, nes ‘n’ gali būti lygi ‘s’, kaip kad yra pasikeitimai žodžiuose liet. siūti, siūlas – rus. nytj, šitj, liet. sekanti – latv. nekamaja – angl. nexst., liet. šiaurė – angl. nord ir kt. Tokiu atveju “nilas” skaitytinas ‘silas, siūlas’ ir tokiu atveju užrašas būtų “Litų siūlo gija (esi) tu”. Taigi gautųsi tik poetiškas pasakymas su Egipto Nilu nebūtinai sietinas. Tad būtų Dovinės upelis poetiškai pavadintas “vandens (lietaus) siūlo gija”. Žinoma tai nesako, kad Nilo upės pavadinimas negalėtų būti lietuvių duotas pavadinimas. Tačiau Dovinės užrašo faktas nėra pakankamas tam įrodymas.
Matote, gerb. Saulės Vilna, užrašo teisingumą paryškina ir kitos aplinkybės. Apvertus, gi, akmenį kitu galu, išryškėja jame veidas su aukšta kakta, mąsliomis akimis, brūkšniu vietoje nosies ir skersai barzdą išpjautomis linijomis. Autoriui Išdidinus padarytą nuotrauką, kairės pusės krašte pasimatys išstypęs gandras su akimi, juostele ant kaklo ir pakreiptu į šoną snapu. Juostelė nusako, kad gandras, skrisdamas iš Lietuvos pirmyn ir atgal, kerta žemės pusiaują du kartus. Perskaitykime veidu save akmenyje įamžinusio šeimininko vardą (J. Šeimio metodika): akys – a, ilginiai skersai barzdą – i, stulpas tarpuakyje – s, akys (galima kartoti) – a = aisa ir suprasime, kad Aisa yra aisčių genties žmogus. Minėtos knygos 57 p. paaiškinama, kad išdidintoje nuotraukoje matosi ir dramblys (lot. elefantinus) su platėjančiu straubliu, kuris lyg gaubia pirmąjį Nilo slenkstį su Elefantino sala srovėje. Žinant, kad Egipto valdovo Tutanchamono mumijoje (Britų muziejus) buvo aptikta baltiška jo genetinio kodo dedamoji R1a, galime tvirtinti, kad užrašas “Litų Nilo Gija (esi) Tu” tikrai atspindi marijampoliečių, parėjus namo iš Pietų į Šiaurę, priklausomybę senovės Egipto kultūros gyvenimui. Dėkoju.
Mano supratimu, tai, kas išryškėja apvertus akmenį kitu galu, patvirtina jame esant pavaizduotą dvigubo kryžiaus (anksčiau – iki nebuvo raitelio su su skydu – Vyties vardu vadintą) ženklą (tai du brūkšniai skersai barzdos), brūkšnys nosies vietoje, aukšta kakta ir mąslios akys – tai Krivio lazdos pavaizdavimas. Gi akmens krašte tas ‘išstypęs gandras”, tai ne kokį gandrą matyčiau, o to paties (dvigubo kryžiaus ir krivio lazdos) vaizdo projekciją 90 laipsnių kampu. Taigi pavaizduota ten gyvavusios Sūduvių genties (šeimos) ženklai žmogaus veido fone ir tiek, sąsajų su Nilu Afrikoje ir ten žiemoti išskrendančiais gandrais vaizdavimo akmenyje neįžvelgčiau.
Gerb. Saulės Vilna, prašau nuvažiuoti, tinkamu rakursu nufotografuoti skirtingu laiku tai pavyko man padaryti gal iš kokio ketvirto karto) ant pakylos su užrašu stovintį akmenį, apversti nuotrauką į kitą pusę ir išdidinti ją tiek, kad pasirodytų mano anksčiau aprašytos detalės. Po to, manau, įžvelgti ten Krivio lazdą arba dvigubą kryžių noras jums tikrai praeis. Šiaip, nieko tokio, kad jūs parašėte savo nuomonę, nes ir kiti diplomuoti istorikai, parsikvietę J. Šeimį į telestudiją, menkino jį kaip atsitiktinį žmogelį, metusį iššūkį Šampoljonui, kuris per bilingvą galutinai (nors pats vėliau rašė, kad “negalutinai”) yra išaiškinęs užrašų ant sfinksų figūrų paslaptį. Gyvenimas yra gyvenimas.
Beje, mano pateikta įžvalga paties J.Šeimio perskaityto turinio -“Litų Nilo Gija (esi) Tu”, kaip ir neneigia, žinant kiokioje pagarboje senovės lietuviui buvo vanduo, o tik patikslina, kad žodyje ‘Nilo’ raidė ‘N’ gali būti sūduvizmas, latvizmas (anglizmas), atitinkantis lietuvių ‘S(Š)’ garsą, kaip kad yra atveju – sekantis – nekamais (latv.) – next (angl.). Tad tokiu atveju žodis “Nilo” nereikštų Nilo upės pavadinimo, o būtų bendrinis liet. žodis ‘siūlas – siūlo’. Juk Dovinės upeliuką žynys – poetas galėjo pavadinti vandenų kaip tokių (litų, lietų) siūlu – gija.
Saulės Vilna
Your comment is awaiting moderation
4 sekundės ago
Beje, mano pateikta įžvalga paties J.Šeimio perskaityto turinio -“Litų Nilo Gija (esi) Tu”, kaip ir neneigia, žinant kiokioje pagarboje senovės lietuviui buvo vanduo, o tik patikslina, kad žodyje ‘Nilo’ raidė ‘N’ gali būti sūduvizmas, latvizmas (anglizmas), atitinkantis lietuvių ‘S(Š)’ garsą, kaip kad yra atveju – sekantis – nekamais (latv.) – next (angl.). Tad tokiu atveju žodis “Nilo” nereikštų Nilo upės pavadinimo, o būtų bendrinis liet. žodis ‘siūlas – siūlo’. Juk Dovinės upeliuką žynys – poetas galėjo pavadinti vandenų kaip tokių (litų, lietų) siūlu – gija.