Net nežinau, kodėl tai rašau. Jokio logiško, racionalaus paaiškinimo tam nėra.
Pirma, tiesa niekam nereikalinga, antra, aš nesiekiu nei populiarumo ir/ar žinomumo, nei valdžios ar postų, kad galėčiau uždirbt, man nereikia pritarimo ar palaikymo, ir todėl jokios emocijų ventiliacijos čia taip pat būti negali.
Galbūt tą rašau, nes už lango naktis, mano rankos pagaliau po tūkstančių kilometrų yra laisvos nuo vairo, o po 6 valandų laukimo tarp Ukrainos ir Lenkijos, niekieno – kaip keista! – žemėje, nebeima ir miegas.
Ar mes norime užbaigti karą Ukrainoje?
Mes, tai ir Vakarai, su biurokratiniu pusiau neįgaliu, aklu, beveik negirdinčiu, ant vienos kojos strykčiojančiu sprendimų priėmimu, politiniais lyderiais, drebančiais dėl reitingų, virpančiais keliais, kai reikia ryžto.
Mes, tai ir Ukraina, su nuolat rusų apšaudomais civiliais Charkove ir kituose miestuose.
Prie artilerijos, dronų ir raketų sprogimų pripratusiais gyventojais Slavianske ir Kramatorske.
Su šviesomis blizgančiu Kijevu, kuriame švenčiama gyvenimo šventė, su klaidžiojančiais vokiečių turistais Lvove, ieškančiais lengvo elgesio moterų, o gal naujų žmonų.
Mieste, tokiame panašiame į Vilnių.
Skirtumas tarp jų tik, galbūt, tas, kad vienoje Lvovo gatvės pusėje gedulingas maršas į paskutinę kelionę palydi fronto linijoje, suvokiamoje kaip esančioje kažkur kitam pasaulio krašte, žuvusį didvyrį, gulintį Ukrainos vėliava uždengtame karste, nešamame kovos draugų, karių su uniformomis, išvargintais, ne pagal amžių susenusiais veidais.
O šalia, kitoje gatvės pusėje, linksmi muzikantai verčia trypti jaunikį, apglėbusį nuotaką, baltai tviskančia suknele, užkrečiančiu juoku atveriančia praeivių širdis.
Ir dar tas nuolatinis oro pavojaus sirenų gausmas, lyg ne iš šio pasaulio, lyg ne man, ne mums skirtas, ir kažkoks virpulys, vidinis, negalintis prasiveržti, matant šalia karo ligoninės iš mūšio lauko atvežtus sužeistuosius, be rankų, be kojų.
Kai kurie jų sutvarstytomis žaizdomis įvairiose kūno vietose, su nudegimais, pajuodusiais paakiais, vos girdimai atsakantys į pagarbų pasveikinimą.
Kaip gi mes jį užbaigsime, tą karą, jei pačiose sudėtingiausiose vietose rusų ordą stabdo ukrainiečių patriotai savanoriai bei užsieniečių legionai, kurių aprūpinimas viskuo – nuo šalmo iki kojinių – yra jų pačių reikalas?
Jei vietoje artilerijos – savadarbiai FPV dronai, jei kaip kokie talibai ukrainiečiai kartu su lietuviais rankomis patys darosi raketas, kurios paleidžiamos iš tam nepritaikytų, ehm, triūbų?
Be aviacijos, tankų, pažangių elektroninės kovos priemonių, drąsa, valia ir išradingumu juos pakeisdami, kad apgintų išdegintą žemę, buvusių miestų, kaimų griuvėsius.
Ir kiek dar atlaikys civiliai, kas rytą pažadinti sprogimų ir džiaugdamiesi, kad juos girdi, nes tai reiškia, kad jiems pasisekė ir jie – vis dar – ne apanglėję lavonai?
Čia viskas taip persimaišė, kad nebesuprasi, kas už ką ir dėl ko.
Šito karo beprasmybė yra tokia ryški, tokia žeidžianti, lyg baltuoju fosforu nudeginti kaulai, lyg psichozės apimto bepročio eilės pačiam sau, lyg čigonės prašymas kaukiant sirenoms nupirkti iš jos braškių indelį už du šimtus ir dvidešimt penkias grivinas.
Tam, kad ji pati sau ir purvinai, šalia tipenančiai kelių metų dukrai, turėtų už ką įsigyti pavalgyt.
Visa tai turėtų būti sekmadienio sapnas, lipnus kaip košmaras, vienas iš tų, kai net jo aiškintojos sako, kad į pirmadienį susapnuoti dalykai niekada nesipildo.
Nerealus kaip pastatas Lvove, ant kurio parašyta „paštas, telegrafas ir telefonas“, aišku, laidinis, nors jų visų jau seniai, net jei jie ir veikiantys, niekam nereikia, lyg 50+ metų vyrų, blėstančiu tostesteronu, su užaugusiomis dėl to krūtimis, ir – dar ir dėl besaikio vartojimo bei sėdėjimo – nukarusiais, išpampusiais pilvais alui.
Man regisi, tai – mažumos karas, nes tą, kas iš tiesų vyksta, suvokia tik mažuma.
Visi kiti žiūri jį kaip pigų serialą, gal kiek ištęstą, išsibezdėjusį, kaip vakarykštis alus, kurio paskutinės serijos gale tampa aišku, kad čia dar ne pabaiga, kad aktoriai ir režisieriai dar susirinks, ar jau susirinko, kitam sezonui.
Todėl, (jei aš klystu, tai geriau, kad taip ir būtų), visiems mums trūksta drąsos, o gal noro sau pripažinti, kad priešas teisus: karas, ne taika, yra normalus šiuolaikinių žmogaus, valstybės, o ir visos žmonijos būvis.
Kol jis nepaliečia kiekvieno iš mūsų asmeniškai, ypač tų, kurių atjauta degeneravo nuo pernelyg gero gyvenimo, jį sustabdyti be galo sunku.
