Amžius, kuomet Lietuvos piliečiai gali išeiti į senatvės pensiją, šiemet pasiekė 64 metus ir 8 mėnesius vyrams bei 64 metus ir 4 mėnesius moterims.

 

Abiejų lyčių pensijos amžius susilygins 2026 metais, kai pasieks 65 metus ir daugiau nebeaugs. Tačiau tyrimų rezultatai rodo, kad sulaukusiems 50 metų darbo paieška, nepaisant sukauptos patirties, yra itin sudėtinga – susiduriama su diskriminacija dėl amžiaus.

 

Dėl kelis dešimtmečius vyravusios stiprios jaunų žmonių emigracijos tendencijos ir mažo gimstamumo Lietuvos visuomenė yra viena iš greičiausiai senėjančių Europoje.

 

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) vertinimu, 2022 m. vienam 65 m. sulaukusiam asmeniui teko trys 15–64 m. žmonės, o 2040 m. santykis pasikeis iki dviejų darbingo amžiaus asmenų vienam pensininkui.

 

Lygių teisių kontrolieriaus ataskaitoje nurodoma, kad penktadalis 50–59 metų amžiaus asmenų susiduria su diskriminacija dėl amžiaus darbo vietoje ar ieškodami darbo.

 

„Matydami, kad ateityje vyresnio amžiaus žmonių darbo rinkoje bus vis daugiau, siekiame išnaikinti šią diskriminacijos rūšį darbo rinkoje. Renkamės garsiai kalbėti apie tai, burti darbdavius, kuriems lygybė yra vertybė.

 

BTA draudime dirbančių asmenų amžiaus spektras – nuo 20 iki daugiau nei 70 metų, net ketvirtis darbuotojų iš mūsų 500 žmonių kolektyvo jau yra atšventę penkiasdešimtmetį“, – sako Jevgenija Krikščiūnė, BTA draudimo Žmogiškųjų išteklių valdymo skyriaus vadovė.

 

Jos teigimu, socialiai atsakingas sprendimas žmones vertinti tik pagal jų gebėjimus, patirtis ir motyvaciją, bet ne pagal amžių, yra naudingas ir verslo požiūriu.

 

„Stereotipai, kad vyresni asmenys yra nebeimlūs naujovėms, yra pasenę ir klaidingi. Kol kai kurios įmonės vengia samdyti vyresnius kandidatus, BTA kolektyvą stiprina itin patyrusiais, noriai patirtimi su kolegomis besidalinančiais ir naujoms patirtims atvirais darbuotojais“, – sako žmogiškųjų išteklių žinovė.

 

 

Ilgėjant vidutinei gyvenimo trukmei valstybės suka galvą: ką daryti, kad pensijos neišgraužtų skylės valstybės biudžete? Įprastinis šios problemos sprendimas – senatvės pensijos amžiaus vėlinimas, kurio ėmėsi beveik visos pasaulio šalys.

 

„Nuo 2012 m. pradėjus didinti šią ribą, vadovaujamasi faktu, kad Lietuvos visuomenė sensta ir tai kelia iššūkių pensijų sistemai“, – oficialią senatvės pensijos amžiaus vėlinimo priežastį pateikia SADM.

 

Vertinant skirtingų šalių senatvės pensijos amžių, ekonomiškai stipriausiose pasaulio valstybėse pensijos amžiaus sulaukiama vėliausiai.

 

Štai, pavyzdžiui, Danijoje dabar senatvinės pensijos amžius yra 67 metai, tačiau numatoma, kad 2030 m. jis pasieks 68 metus. Toks pats pensijos amžius yra Norvegijoje, Graikijoje, Italijoje, Islandijoje, Nyderlanduose.

 

Ankstyvu pensijos amžiumi išsiskiria tokios pasaulio valstybės, kaip Indonezija (58 m.), Bangladešas (59 m.), Uzbekistanas, Mongolija, Malaizija, Indija, Kinija (visose – 60 m.).

 

Senatvės pensijos amžius Lietuvoje šiuo metu yra artimas ES vidurkiui (64,85 m.). Mūsų šalyje sveiko gyvenimo trukmė sulaukusiems 65 metų – apie 6 metus.

 

Tačiau žvelgiant iš valstybės – pensijos mokėtojo perspektyvos – svarbu ne tai, kiek laiko į pensiją išėjęs žmogus galės džiaugtis pilnaverčiu gyvenimu, o bendra jo likusio gyvenimo trukmė.

 

„Pensijų sistemai vienas svarbiausių rodiklių yra 65-erių ir daugiau metų sukakusių asmenų vidutinė gyvenimo trukmė, nes būtent tai, kiek vidutiniškai gyvena tam tikrą amžiaus ribą pasiekę žmonės, yra svarbu, kai kalbame apie pensijų sistemą.

 

Pensijos mokamos ir sveikiems, ir negalintiems džiaugtis gera sveikata žmonėms. Remiantis oficialiosios statistikos duomenis, 2022 m. vyrų ir moterų, sukakusių 65-erius metus, vidutinė gyvenimo trukmė Lietuvoje buvo 16,86 metų.

 

Tai reiškia, kad vidutiniškai dar tiek turi būti mokamos ir pensijos. Žinoma, yra ir trumpiau, ir ilgiau gyvenančių žmonių, tačiau čia kalbame apie statistinį vidurkį, kuriuo vadovaujamasi kalbant apie pensinio amžiaus ribą“, – praneša SADM.

 

 

Anot J. Krikščiūnės, vėlinamas senatvinės pensijos amžius yra priežastis darbdaviams pergalvoti savo samdos strategijas, nes vyresni žmonės į kolektyvą ateina ne tik su didele patirtimi, bet ir su išskirtine motyvacija bei verte viso kolektyvo stiprinimui.

 

„Pastebiu, kad vyresni darbuotojai kolektyvą tik pagyvina. Jie jaunesniuosius lenkia įmonės vidinėse žingsnių varžytuvėsee, motyvuoja jaunimą, išsiskiria teihiamu požiūriu ir linksmumu. Dažnai būtent vyresnieji darbuotojai tampa geros nuotaikos ambasadoriais“, – sako J. Krikščiūnė.

 

Stiprų norą dirbti išreiškia ir patys pensininkai. Tačiau jie negali nepastebėti ir ne visuomet pagrįsto darbdavių nusistatymo prieš amžių.

„Norėtume, kad darbdaviai mumis domėtųsi labiau.

 

Pats kažkada siunčiau savo CV pagal darbo pasiūlymą, kurį atitikau šimtu procentų. Mačiau, kad gyvenimo aprašymas per kelias dienas buvo peržiūrėtas net keliolika kartų, bet darbdavys net nesivargino susitikti.

 

Matyt, pasirinkto jaunesnį. Toks požiūris – jei žmogus vyresnis, tai jau tikriausiai sukriošęs senelis, nors pensininkai kartasi būna tokie guvūs, kad savo aktyvumu nesunkiai galėtų jaunesnius aplenkti“, – asmenine patirtimi dalijosi Kęstutis Makarevičius, Lietuvos pagyvenusių žmonių asociacijos prezidentas.

 

Jis pastebi, kad, pavyzdžiui, visuomeninio maitinimo sferoje darbdaviai turi savotišką, ydingą įsivaizdavimą. „Jiems atrodo, kad aptarnauti klientus būtinai turėtų jauna, graži mergaitė. Kompetencijos ir gebėjimai, serviravimo taisyklių žinojimas – nebūtini.

 

Štai užsienyje dažnai susiduriu, kad staliukus aptarnauja solidaus amžiaus žmonės, jie geba rasti bendrą kalbą ir su jaunimu, ir su pensininkais.

 

Jaunas padavėjas, su mažomis išimtimis, užmegs pokalbį tik su bendraamžiais“, – teigia asociacijos vadovas.

 

K. Makarevičius mano, kad darbo rinkos požiūrį į vyresnius žmones galėtų proaktyviai gerinti ir valstybė – pavyzdžiui, siūlydama darbdaviams mokestines lengvatas už vyresnių žmonių priėmimą.