Vilkaviškio rajone, Ožkabalių kaime, šalia Jono Basanavičiaus gimtinės, ošia Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolynas.
Laisvės troškimo vedamų žmonių pasodinti, svarbius tautai įvykius įprasminę ąžuolai šį pavasarį skaičiuoja 35-tuosius metus.
Simboliškai kovo 11 d. „Skalvijos“ kino centre pristatytas trumpametražis dokumentinis filmas „Ožkabalių ąžuolynas“.
„Praėjęs amžius, bet toks sujudimas, neužmirštami dalykai. Minios žmonių, vienybė, laisvės siekis, noras padaryti Lietuvai kažką gero, kažką nepaprasto, būti geresniems ne tik sau, bet ir tautai.
Jautėsi be galo didelė vienybė ir nepriklausomybės siekis“, – taip 1988-uosius filme prisimena vienas iš ąžuolyno sodinimo iniciatorių žemėtvarkos inžinierius Romualdas Survila.
1988-aisiais prasidėjo Dainuojančioji revoliucija, tačiau ne visi žino, kad Lietuva tuomet ne tik dainavo laisvę, bet ir ją sodino.
1989 metais susibūrusi septynių asmenų iniciatyvinė grupė pakvietė žmones iš visų Lietuvos kampelių kartu sodinti ąžuolyną.
Tuomet idėjos autoriai manė, kad pasodinti jį tokį, kokį planavo, prireiks kone dešimtmečio. Visgi per tris balandžio mėnesio savaitgalius į talkas susirinko apie 3500 žmonių ir jie pasodino per 7000 medelių.
„Šlapdriba, sniegas, lietus, šalta, vėjas, bet žmonės neišsigando ir, nešdami rankose vėliavas, kastuvus, ąžuoliukus, ėjo ir sodino, mažus vaikus atsivedė“, – prisimena Vitalius ir Vitalija Stepuliai, vieni iš sodinimo sumanytojų.
Filme – archyvinė medžiaga ir paslaptingas ąžuolyno grožis
Lietuvos nacionalinio muziejaus sumanymu ąžuolyno 35-erių metų sukakčiai režisieriai Rimantas Oičenka ir Audrius Antanavičius sukūrė filmą „Ožkabalių ąžuolynas“.
Šis autorinis kūrinys papildė Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinyje Jono Basanavičiaus gimtinėje veikiančią interaktyvią „Kalbančių ąžuolų“ parodą.
Filme rodoma ne tik archyvinė medžiaga iš pirmojo medelių sodinimo, bet ir gerokai ūgtelėjęs ąžuolynas, kurio grožį užfiksavo vienas talentingiausių jaunosios kartos operatorių Nojus Drąsutis.
2022 metais Lietuvos operatorių apdovanojimuose „Ąžuolai“ jis buvo įvertintas geriausio jaunojo operatoriaus apdovanojimu, o jo filmuotas grupės „ba.“ muzikinis vaizdo klipas „Pažadai“ pripažintas geriausiu klipu šių metų M.A.M.A. apdovanojimuose.
Filmo kūrybinę komandą taip pat sudaro prie ne vieno lietuviško ir užsienio kino projekto prisidėję garso režisierė Auksė Jurevičiūtė ir kompozitorius Eitvydas Doškus.
Pastarojo filmas „Čia buvo Vilnius“ 2023-iaisiais „Sidabrinės gervės“ apdovanojimuose pripažintas geriausiu metų trumpametražiu filmu.
Anot kūrėjų, „Skalvijos“ kino centre pristatytas filmas kalba ne tik apie paties ąžuolyno atsiradimą, bet ir apie laisvę bei jos siekį.
„Ir aš, ir Audrius esame gimę 1987 metais, vieni pirmųjų mano vaikystės prisiminimų yra trūkinėjanti naktinė Sausio 13-osios tiesioginė transliacija.
Mano seneliai buvo ištremti į Sibirą, mama ten gimė, tad ąžuolyne esančios Represijų aukų, Knygnešių, Kovo 11-osios giraitės, Sausio 13-osios aukoms pasodinti medeliai labai surezonavo su mano paties ankstyvaisiais vaikystės prisiminimais bei tėvų ir senelių pasakojimais.
Filmo kūrimo pradžioje minčių turėjome įvairiausių: norėjome kalbėti apie klimato kaitą, apie tai, kad toks susitelkusios visuomenės veiksmas – didžiulio ąžuolyno pasodinimas – galėtų būti puikus pavyzdys mums visiems dabartyje, susiduriant su klimato krize ir bioįvairovės nykimu.
Svarstėme atskleisti mitologinę ąžuolyno pusę, bet galiausiai pasirinkome istorinę, patriotinę liniją, kalbančią apie lietuvių siekį būti laisviems,“ – pasakoja vienas iš filmo režisierių R. Oičenka.
Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinio Jono Basanavičiaus gimtinės vedėja Rūta Vasiliauskienė sako, kad ypatingoje vietoje stūksantis ąžuolynas kviečia prisiminti svarbiausius mūsų valstybės įvykius ir šaliai nusipelniusius žmones.
„Ir šiandien įvairius istorinius momentus įprasminame ir per kone kiekvieną medžių sodinimo talką.
Tai buvo ir bus susibūrimo vieta, erdvė, kurioje medžiai prabyla kaip gyvi paminklai. Filmo veikėjai mintimis dalijasi praėjus daugiau nei 30 metų po pirmosios medžių sodinimo talkos – tai dar vienas įrodymas, kad ąžuolynas auga ir plečiasi, o kartu su juo bręsta ir mūsų valstybė“, – pasakoja R. Vasiliauskienė.
Šiandien ąžuolynas užima 40 hektarų plotą, o jame auga ne tik 6676 ąžuolai, bet ir kiti medžiai, menantys svarbius istorinius momentus.
Vienas jų – liepa, skirta Sausio 13-osios naktį žuvusiai Loretai Asanavičiūtei atminti. Apie tai, kokiam žmogui medis yra pasodintas, byloja šalia gulintys akmenys.
„Ožkabalių ąžuolynas glaudžiai susijęs su Basanavičiumi, jis išleido ir knygą „Ožkabalių dainos“. Jis matė svarbą tautosakos, kuri yra kaip ąžuolas savo šaknimis išaugusi iš šitos žemės.
Kol ji gyva, tol mes gyvi“, – filme mintimis dalijasi pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovas prof. Vytautas Landsbergis.
Filmą „Ožkabalių ąžuolynas“ galima pamatyti Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinyje Jono Basanavičiaus gimtinėje, specialiai šiam filmui įrengtoje kino salėje.
Filmas rodomas nuolat muziejaus darbo laiku. Taip pat planuojama, jog netrukus „Ožkabalių ąžuolynas“ žiūrovams bus prieinamas ir lietuviškose namų kino platformose.
Lietuvos patriarkas J. Basanavičius savo gyvenimo veiklą siejo su Vilniumi, Lietuvos idėją matė su sostine Vilniuje ir tai įgyvendino pirmininkaudamas Lietuvos Tarybos posėdžiui, paskelbusiam 1918 m. vasario 16 d. aktu Lietuvos valstybės atkūrimą su sostine Vilniuje. Įvertinant tai, manyčiau, kad Ožkabalių ąžuolyne parinkus tam tinkamą vietą derėtų ją Vilniaus ąžuolėliais pavadinti.