Mylėti Tėvynę, už ją kovoti ir aukotis – toks paprastų žmonių – 1918 metų savanorių, pokario partizanų – idealizmas padėjo pagrindą šiandienos Lietuvos savarankiškumui, jos vietai pasaulyje.
Bet tai nėra duotybė. Visai greta eina lietuvio prisitaikymas ir išdavystės. Reikia mokytis iš istorijos, nes ji gali pasikartoti.
Apie tai – buvusio kolegos, „Ūkininko patarėjo“ apžvalgininko Arnoldo Aleksandravičiaus (1963–2021) romanas „Nemuno argonautai“.
Neseniai Kauno istorinėje prezidentūroje vykusiose Stasio Lozoraičio premijos „Kelyje į Vilties prezidento Lietuvą“ įteikimo iškilmėse gautą Arnoldo knygą perskaičiau vienu prisėdimu.
Nustebau, kad žmogus, su kuriuo redakcijoje bendravome daugiau nei du dešimtmečius, parašys tokį pagavų, intriguojantį ir nuotykių gausa turtingą kūrinį.
Redakcija turėjo nemažai kūrybinių darbuotojų, veiklas pasiskirsčiusių pagal kuruojamas sritis.
Knebinėdami problemas apie ūkį ir bites tiesiog nuošalyje bendradarbiai palikdavo tylenį kolegą Arnoldą su savo pašnekovais – politikais, istorikais, religijų ar tautinių bendrijų atstovais.
Kolegos vėliau stebėdavosi, kaip jis išgvildendavo tokias negirdėtas, neretai su oficialiu požiūriu nesutampančias, bet tikrais faktais grįstas originalias temas.
Bendradarbiai prisimena, kaip jis Vokietijoje atrado ir pakalbino kilmingą žemių ir pilių savininką, kurio senelis 1918 metais turėjo būti Lietuvos karalius Mindaugas III.
Neišsemiamas istorijų lobynas – pokario rezistencija, Atgimimas, Sąjūdžio virsmas valstybės šaknimis.
Kolega sakydavo, jog visas šalies istorijos kelias knibždėte knibžda kriminalų, intrigų, išdavysčių, pramaišiui su žmonių pasiaukojimu ir kova už laisvę.
Arnoldas prasitardavo paraštėse palikęs antra tiek, nes autorių suturėdavo atsakomybė žodžiui ir žurnalisto vidinis cenzorius.
Romanas „Nemuno argonautai arba aukso vilna Pirmajai Lietuvos Respublikai“ – idealisto A. Aleksandravičiaus žodis šių dienų jaunimui.
Pratarmėje autorius kalba: „Kūrinio esmę galėčiau trumpai nusakyti vieno veikėjo žodžiais: „Mūsų Nepriklausomybei neužtenka tik norų, gražių idėjų, narsos ir pasiaukojimo.
Naujos valstybės, deja, neatsiranda iš Šventosios Dvasios. Vyriausybėms visada trūksta trijų dalykų: pinigų, pinigų, pinigų“.
Atsikūrusioji Lietuva 1918–1920 metais daug skolinosi: iš užsienio valstybių, bankų.
Tuos grynuosius pinigus reikėjo saugiai atgabenti į Lietuvą, kurioje siautėjo rusų bolševikai ir baltagvardiečiai, vokiečių kareiviai ir dezertyrai, lenkų legionieriai, taip pat neidėjiniai banditai, ir atiduoti mūsų tuometei Vyriausybei.
Mano romanas – apie penkis pirmuosius lietuvių inkasatorius, vadovaujamus pašėlusio karininko, jų pasiaukojamus žygius, kovas, patirtus nuotykius ir pavojus“.
Su pagrindiniu romano veikėju, buvusiu žurnalistu, jaunuoju karininku Mariumi Tarmantu, vadovaujančiu pusšimčio savanorių būriui, susipažįstame 1919 metų kovų su bolševikais įkarštyje.
Po vieno laimėto mūšio lietuviai randa raudonarmiečių grobį – iš bažnyčių, dvarų, vienuolynų, muziejų pavogtas brangenybes – skrynią su aukso ir sidabro dirbiniais.
Radinys paskatina karininką Marių apsilankyti pas pulko vadą Kazį Ladigą, ten susipažinti su finansų ministru Martynu Yču, o pastarasis pakviečia Marių Tarmantą tapti pirmuoju Lietuvos inkasatoriumi, valstybės iždo sargu.
Marius į komandą pasikviečia buvusius kovos draugus: Radvilą, Balčiūną, Trakimą, Šerpytį, Išganaitį.
Vyrai gauna užduotį – iš Vokietijai priklausiusios Tilžės į Kauną pargabenti britų suteiktą paskolą valstybei – 200 tūkstančių svarų sterlingų (britai nori padėti, bet patys bijo vykti į neramumų draskomą šalį).
Kaip senovės graikai, plaukę Juodąja jūra „Argo“ laivu pargabenti savo tėvynei aukso vilnos, taip ir mūsiškiai lietuviai tarsi argonautai leidžiasi į Tilžę Nemunu.
Kelyje juos lydi pavojai, netektys, tačiau inkasatorių misija baigiasi sėkmingai, pinigai šalies iždui pasiekia Kauną.
Antroji užduotis inkasatoriams argonautams – iš bolševikų Litbelo (Lietuvos ir Baltarusijos sovietų respublikos) liaudies komisariato Vilniuje pagrobti ardomajai veiklai Maskvos duotus pinigus – apie 300 milijonų rublių (iškeistų į JAV dolerius).
Lietuvos ministras pirmininkas, katalikų filosofijos daktaras Pranas Dovydaitis argonautų vadui sako: „Kas neina pro vartus į avių aptvarą, bet įkopia pro kur kitur, tas – vagis ir plėšikas.
O kas pro vartus ateina, tas – avių ganytojas“. Persirengęs raudonarmiečiu, gavęs atitinkamus dokumentus, M. Tarmantas iškeliauja į okupuotą Vilnių.
Bolševikų užimtoje sostinėje karaliauja smurtas ir plėšikavimai. Intriguojančios, aštriam detektyvui būdingos istorijos klostosi aplink brangiausią „Žoržo“ viešbutį, kuriame įsitaisę bolševikai.
M. Tarmanto ir jo vilniečių pagalbininkų sumanumo dėka iš Litbelo vado Vinco Mickevičiaus-Kapsuko kabineto išnešamos dėžės su bolševikų pagrobtomis brangenybėmis, amerikiečių doleriais.
Tarsi veiksmo filme istorija sėkmingai rutuliojasi toliau. Romano autorius nukrypsta į istorinį Lietuvos ir sovietų Rusijos santykių foną.
Lemtingos paralelės ir skaudus tautos likimas knygoje skaitytoją pasitinka ties pirmąja ir antrąja sovietų okupacija, šmėsteli 1991-aisiais, užuominas palieka valstybei glaudžiantis prie NATO, prasidėjus Rusijos karui prieš Ukrainą ir Vakarų demokratiją.
Vengdamas tiesioginių nuorodų į istorijos pamokas, romano autorius A. Aleksandravičius pasitelkia Šventąjį Raštą, tarptautines valstybių sutartis.
Retkarčiais imi abejoti, ar skaitai nuotykių romaną, ar seki politinių pasaulio įvykių apžvalgas.
Savo kūrinio nuostata A. Aleksandravičius bando įrodyti skaitytojui, jog idealizmas neišnyko iš lietuvio savasties, pagrindinio veikėjo Mariaus Tarmanto laisvės ir pasiaukojimo sumanymas švysteli pokario rezistencijos panoramoje, persikelia į Atgimimo, lietuvių dalyvavimo tarptautinėse misijose laikus.
Mažos tautos gyvenimas didžiųjų valstybių kaimynystėje, jų politinių kompromisų apsuptyje, visuomet buvo grįstas pavojumi ir kova.
Ne veltui A. Aleksandravičius savo romaną pradeda Nepriklausomybės kovų apkase vasario mėnesį pasirodžiusios septyntaškės boružėlės, savanorių vadinamos Dievo karvyte, metafora.
Laisvės kovotojai, autoriaus minimi argonautai – idealistai, aukoję savo gyvenimus, perdavę savo misiją vaikų ir vaikaičių kartai.
Drąsa, pasiaukojimas, vertybinė nuostata – visa tai būdinga šiandien taikdarių misijose tarnaujantiems lietuviams.
Skaitytojas romane galbūt pasiges gilesnės meilės intrigos. Įsižiebusius veikėjo jausmus užgožia pareiga Tėvynei.
Skaitydamas romaną retsykiais pasijunti tarsi girdėtum politikos apžvalgininko pasakojimą. Ypač tai juntama skyriuose apie pokario rezistenciją ir pastarųjų metų taikdarių misijas.
Galima suprasti romano autoriaus tikslą. Jam rūpėjo pabrėžtinai parodyti lietuvio savastyje užkoduotą tikėjimo laisve ir pasiaukojimo geną.
Paradoksas – kai knygos „Nemuno argonautai“ leidėjai paprašė paramos iš bankininkų (juk rašyta apie pirmuosius inkasatorius), jiems buvo atsakyta.
Knygos leidybą parėmė autoriaus brolis Eimutis, „Ūkininko patarėjo“ redakcija, Lietuvos žurnalistų draugija.
Vienas įdomus pastebėjimas „ne į temą“: pagrindinis romano veikėjas Marius Tarmantas – vienišius ir vegetaras, kaip ir romano autorius.
Knygos leidėjas Aurelijus Noruševičius (leidykla „Kalendorius“), prieš spausdindamas romaną, jo rankraštį pateikė perskaityti ir įvertinti šešiasdešimčiai Lietuvos mokytojų žinovų.
Daugelio nuomone, tai – filmo vertas siužetas.
