Gausiu būriu šį pavasarį į Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą suskrido bendruomenių puoselėjami papročiai ir juos išsaugančios veiklos.
Šiemet sąvadą papildė net vienuolika reiškinių – tiek visuotinai Lietuvoje, tiek nedidelėse vietos bendruomenėse praktikuojamų.
Iš kartos į kartą perduodami papročiai – ypač vertingų žinių apie krašto kultūrinę įvairovę, žmonių kūrybingumą ir pasaulėvaizdį lobynas.
Juo siekiama ne tik užtikrinti daugialypį paveldo išsaugojimą, bet ir skleisti žinią apie Lietuvoje gyvuojančius savitus kultūros papročius ir jų išsaugojimo praktikas.
Šiuo įrašymu sąvadą papildė Gintaro gaudymas Lietuvos pajūryje, Klojimo teatro paprotys Tautkaičių krašte, Lietuvos heraldikos paprotys, Lietuvos žydų (litvakų) jidiš tarmės vartosenos paprotys Lietuvoje, šiupinio šventė Mažojoje Lietuvoje, Šukionių kaimo Mojavos (Gegužinės pamaldos), tradicinis žmogaus ir miško ryšys Lietuvoje, Šv. Marijos Magdalenos atlaidai Veiviržėnuose, arimo arkliais papročio gaivinimo Lazdijų krašte ir kafijos gėrimo kultūros gaivinimo Mažojoje Lietuvoje praktikos bei lietuviškos pirties akademija.
Gintaro gaudymo Lietuvos pajūryje paprotys atspindi krašto žmogaus gamtos reiškinių supratimą.
Nuo senų laikų žmonės visaip bandė išgauti gintarą – kasė iš marių dugno, traukė nardydami ir kt., tačiau gaudymas keseliais arba graibštais kaip buvo, taip ir liko pagrindiniu būdu.
Gintaro sėmimas keseliais užfiksuotas XVII a. Prūsijos dokumentuose, graviūrose. Ir dabar Palangoje, Nidoje, Karklėje, kitose vietovėse yra šeimų, kuriose gintaravimu užsiima kelios kartos.
XIX a. pab. Lietuvos kaime užgimusi liaudiško vaidinimo – klojimo teatro – paprotys tebėra gyvybingas mėgėjų teatro reiškinys.
Vienas ryškiausių šio papročio tęsėjų ir puoselėtojų yra Tautkaičių klojimo teatras „Gegnė“.
Tautkaičių teatro papročio išskirtinumas – šeimų, giminių bendruomenė, kurioje iš kartos į kartą perduodami vaidinimo įgūdžiai, patirtis, bendravimo kultūra.
„Gegnės“ spektakliai – įvairių lietuvių autorių kūriniai, pjesės, pritaikytos kaimiškai teatro specifikai. Į vaidinimus įpinamos senosios dainos, muzika, šokiai, žaidimai, sakytinė tautosaka.
Lietuvos heraldikos paprotys – valstybę, vietoves, asmenis, institucijas, korporacijas išskiriančių herbų kūrimo ir naudojimo taisyklių sistema.
Ji mena XIV a., kai atsirado herbiniai Lietuvos valdovų, kunigaikščių ir kilmingųjų antspaudai, specifiniai lietuvių linijiniai herbiniai ženklai, formavosi valstybinė, žemių heraldika.
Šiuo metu heraldinė praktika patiria renesansą.
Turimi ir naujai kuriami herbai, herbiniai ženklai atlieka komunikacinę funkciją – įprasmina ir parodo valstybės, institucijų, šeimų, giminės, bendruomenės istoriją, statusą, puoselėjamus papročius, įamžina svarbių įvykių atminimą.
Jidiš lietuviškasis dialektas kartu su jo pagrindiniais skleidėjais – iš Vakarų ir Vidurio Europos emigravusiais žydais aškenaziais – įsitvirtino apie XV a. beveik visoje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje.
Litviš yra žodynu ir gramatinėmis formomis itin turtingas bei kultūriniu požiūriu įtakingas nehebrajiškų žydų kalbų dialektas viso pasaulio žydų diasporoje.
Nykstančio dialekto išsaugojimas, pasitelkiant įvairias bendruomenės skatinimo, mokytojavimo ir kultūrinio ugdymo, akademines bei memorialines priemones, padeda puoselėti žydų diasporos identitetą, stiprinti socialinius ryšius, prisideda prie visuomenės gerovės.
Mažosios Lietuvos rašytiniuose šaltiniuose nuo XVIII a. minimas šiupinys – archajinės kilmės apeiginis valgis, verdamas iš žirnių, kruopų, bulvių, įdedant kiaulės galvą, kojas, uodegą.
Vokišku pavadinimu schuppnis jis buvo paplitęs kaip lengvai gaminamas ir sotus keliauninkų valgis Rytų Prūsijos užeigų namuose.
Po 1990 m. Lietuvininkų bendrija „Mažoji Lietuva“ atgaivino Šiupinio šventę Klaipėdoje.
Tradiciškai ji vyksta kasmet įvairiose Klaipėdos, Šilutės, Priekulės ir kt. bendruomenėse, evangelikų liuteronų parapijose.
Įvairaus amžiaus bendruomenių nariai, parapijiečiai susirenka pabūti kartu, pabendrauti, giesme šlovinti Dievą, pamuzikuoti, padainuoti, numatyti bendras veiklas.
Mojavos – kasdienės gegužės mėnesio pamaldos Švč. Mergelės Marijos garbei.
Tai – bendruomeninė paprotys, Lietuvoje paplitęs 1898 m. Vadovaujamasi kunigo Antano Baranausko suvienodinta pamaldų liturgija, jos eiga, giedamos nustatytos giesmės.
Šukionyse, vienintelėje Biržų rajono gyvenvietėje, daugiau kaip 115 metų mojavojimas namuose yra palaikomas ir šiomis dienomis praktikuojamas išskirtinai pačių kaimo žmonių.
Gegužinių pamaldų paprotys stiprina Šukionių krašto gyventojų bendruomeniškumą, teikia psichinę gerovę, telkia gyventojus įvairiems socialiniams sumanymams – talkų rengiamam, sunkiai judančių žmonių pavežėjimui, giesmynų spausdinimui.
Šv. Marijos Magdalenos atlaidai Veiviržėnuose pagal Romos katalikų bažnyčios apeigyną ir vietinius papročius švenčiami nuo 1785 m.
Miestelio gyventojai ilgametes savo šeimų ir giminių tradicijas prisimena ir liturginę bažnyčios šventę rengia liepos 22 dienai artimiausią sekmadienį.
Šventinių Mišių kulminacija – iškilminga procesija Veiviržėnų miestelio gatvėmis, suburianti visų amžiaus grupių tikinčiuosius – nuo vaikų iki senelių.
Po bažnytinių iškilmių tikintieji renkasi prie istorinio klebonijos pastato, kur vyksta šventinė programa – jomarkas, koncertas, kitos kultūrinės veiklos.
Žmogaus ir miško ryšys kyla iš asmeninės, bendruomeninės ir visos tautos pasaulėžiūros, žinių, įgūdžių ir veiklų visumos, šis lietuvių prigimtinės kultūros reiškinys glaudžiai susijęs su gyvensena miškingose vietovėse ir kai kurių tradicinių amatų puoselėjimu.
Šiandien miškų išsaugojimu rūpinasi kaimo ir miesto bendruomenės, bendrijos, institucijos, organizacijos ir pavieniai asmenys.
Švietimu, mokymu, kūryba jie prisideda prie mus supančios aplinkos pažinimo, apsaugos, visuomenės sąmoningumo, tvarios gyvensenos ugdymo.
Lazdijų krašte sėkmingai gaivinamas gilias šaknis turintis, tačiau daugelyje Lietuvos vietų jau išnykęs arimo arkliais paprotys.
Kai kuriose šeimose iš kartos į kartą perduodami įgūdžiai, technologija, įnagiai, laikomasi senovinių papročių – pirmoji vaga laukuose ariama po Jurginių atšilus orams ir nugriaudėjus Perkūnui, tikintis gero derliaus, kaip auką žemei apariant kelis margučius ar riekę duonos.
Arkliu ir plūgu suartas, apakėtas laukas apsėjamas rugiais, prie pietų stalo talkos sumanytojui įteikiamas duonos kepalas, ąžuolo vainikais pagerbiami vyriausias ir jauniausias artojai.
Rudeninio arimo talkos stiprina bendruomenę, ugdo pagarbą darbui, žmogui ir pačiam papročiui.
Kafijos gėrimo kultūra – Mažosios Lietuvos regionui būdingas šeimos ir bendruomeninis paprotys, susijęs su šio lietuvininkų tradicinio gėrimo gaminimo, ruošimo ir vartojimo papročiais.
Į šį regioną iš Vokietijos atkeliavusią kavą (tarmiškai kafiją) lietuvininkai pradėjo gerti XVIII a. antroje pusėje.
Šeimos, giminės, draugų susitikimas prie kafijos puodelio vadintas palaunage (valgis tarp pietų ir vakarienės, pavakariai).
Kafija ruošta iš pirktinių kavos pupelių ar vietinių žaliavų (ąžuolo gilių, morkų, cikorijų, miežių, kviečių ar rugių).
Šiomis dienomis gražiu papročiu tapo vaišinimasis kafija per kultūros renginius ir bendruomenių suėjimus. Papročio tąsai nuo 2019 m. rengiama Kafijos diena.
Nuo seniausių laikų visoje Lietuvos teritorijoje paplitęs pirčių lankymo paprotys, nepriklausomybės pradžioje buvo atsidūręs ties išnykimo riba.
Jos atsigavimą ir plitimą lėmė Lietuviškos pirties akademijos prieš 20 metų pradėti rengti pirtininkų kursai ir kiti įvairūs tradicinės pirties mėgėjų visuomeniniai papročiai.
Pasikeitė ir išaugo pirtininko vaidmuo – dabar jis ne tik pirties kūrentojas ar prižiūrėtojas, bet ir pirties reikmenų ruošėjas, tradicinių pirties procedūrų atlikėjas, besirūpinantis pirties dalyvių saugumu, besidalijantis savo žiniomis ir įtraukiantis į šią veiklą naujus žmones.
Naujai Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą papildę reiškiniai bus pristatyti kovo 28 d. šventiniame renginyje Vilniaus rotušėje.
Sąvado valdytojas yra LR kultūros ministerija, tvarkytojas – Lietuvos nacionalinis kultūros centras, kuriam talkina kompetentingų tradicinės kultūros srities žinovų komisija, žinovų tinklas, kultūros, mokslo ir studijų institucijos, nevyriausybinės organizacijos, saugotojų bendruomenės ir pavieniai asmenys.
Prie nematerialaus kultūros paveldo išsaugojimo ir sąvado kūrimo proceso, žinoma, visi kviečiami prisidėti ir kasmet rudenį teikti vertybių paraiškas.
