Lietuvoje pastaraisiais metais vis labiau diegiama atneštinė kalendorinė šventė – Šv. Liucijos, arba Šviesos diena, švenčiama gruodžio 13 d. Bet kokia gi čia šviesa Lietuvoje gruodžio viduryje, kai vis labiau įsigali tamsa?
Norint suprasti, kodėl ši iš Švedijos kilusi ir vis labiau pasaulyje populiarėjanti šventė vadinama Šviesos, reikėtų žinoti jos istoriją.
Švedijoje krikščionybė ėmė plisti nuo XI a., o tuomet, kaip ir kitose šalyse, senesnės kilmės kalendorinės šventės buvo pavadintos šventųjų vardais.
Visuotinai pripažįstama, kad šv. Liucijos vardas Švedijoje buvo suteiktas saulėgrįžos šventei, nuo kurios naktys jau nebeilgėja ir palaipsniui grįžta šviesa.
Pagal senąjį Julijaus kalendorių kažkada gruodžio 13 d. atitiko būtent saulėgrįžos metą. Tačiau Julijaus metai yra 11 min. 15 sek. ilgesni už astronominius metus, todėl kalendorinės datos metuose ilgainiui pasislinko į priekį (pvz., 1800 m. tas skirtumas sudarė 11 dienų, o dabar – net 13 dienų).
Vis dėlto Švedija Julijaus kalendoriaus laikėsi net iki 1753 m., bet galiausiai pakeitė Grigaliaus kalendoriumi, kuris ištaisė prasilenkimą su astronominėmis datomis.
Tuo tarpu Lietuva dar 1584 m. perėjo prie Grigaliaus kalendoriaus (Mažoji Lietuva, priklausiusi Prūsijai, – 1610 m.) ir buvo sugrįžusi prie Julijaus kalendoriaus tik 1800–1915 m., kai buvo carinės Rusijos sudėtyje.
Galbūt tuo metu Lietuvoje gyvenant pagal Julijaus kalendorių Šv. Liucijos diena galėjo būti mūsų kraštui gana tinkama, nes sutapo su Kalėdų švente, tačiau duomenų apie tai nėra daug.
Dabartiniu metu, kai vėl gyvename pagal Grigaliaus kalendorių ir visi švenčiame saulės grįžimą per Kalėdas, mūsų krašte Šv. Liucijos šventė yra akivaizdžiai mums svetima šventė.
Todėl skubant perimti kitų šalių tradicijas vertėtų daugiau pasidomėti jų istorija, o Lietuvoje siūlau švęsti ir daugiau dėmesio skirti būtent Lietuvai būdingoms kalendorinėms šventėms, nes tik taip išsaugosime mūsų krašto tapatybę.
Projektas Svarbiausi tautinės tapatybės dėmenys – kalba ir etninė kultūra, 3 tūkst.
Ir jau vėl metas ir grąžai, ir Saulėgrįžai, visuotinai – visoms mokykloms, įstaigoms, o ypač prisidirbusiems Nausėdai su Šimonyte (komandos jų “pametė” Tilžės akto 105-metį), jų padėjėjams ir patarėjams BLUKĄ sudegint pravartu bei kuo būtiniausia, laiku, – ne per Užgavas, o iš Tamsos į Šviesą.
Kitų kelių nėra, tik sunaikinant ugny – pragaišinant blogį: tauta ir vsas pasaulis klestėt galės.
Kasmet…
(Atsipainiosim, ir nuo “Liusių-Vasių” …visokio plauko primetimo užmetimo ant mūsų, – ant Dievų visų).
Sau. Savi. Patys
– ypač vaikai…
Jie ieško, net jieškoti mėgina su ir be “j” 🙂 🙂 🙂 🙂 🙂
Padėkime padegt – sudegint laiku – visoje Lietuvoje
PO SAVAITĖS!
Ne anksčiau: be nesavalaikių varlinėjimų-šokinėjimų, o su DIEVAIS!
Galėtų seimas paskelbti Liusės dieną nedarbo diena. Kaip ėmino į dangų ir panašiai.
O kodėl ne Lempos/lampos/lampados ar t.t.? – Juk dabar kad ir kaip pasivadinsi, nesusigadinsi.