Rugsėjo 18–22 dienomis, Kazachstano Respublikos Prezidento archyve Almatoje lankėsi Kauno regioninio valstybės archyvo darbuotojų delegacija, vadovaujama archyvo direktoriaus Gintaro Dručkaus.
Dar vis gyva skaudi atmintis apie palyginti netolimus laikus, kai daugiau nei šimtas tūkstančių Lietuvos gyventojų buvo ištremti į tolimiausius Sovietų Sąjungos pakraščius. Daug mūsų tautiečių prieš savo valią atsidūrė Kazachstane.
Karlagas, Steplagas, Pesčanlagas, Kengyras – šie ir kiti pavadinimai iki šiol kas kartą skausmingai primena mūsų tautos patirtas kančias ir netektis.
Kazachstano Respublikos Prezidento archyve saugoma per 856 tūkstančius saugojimo vienetų (bylų), suskirstytų į 1019 apyrašų.
Lietuvos archyvarai turėjo galimybę susipažinti su šio archyvo veikla, dokumentų saugojimo sąlygomis, skaitmeninimo, restauravimo veiklomis, Lietuvos pusę dominančiais dokumentų kompleksais, galinčiais reikšmingai praturtinti mūsų tautos istorinę atmintį bei papildyti mūsų valstybės istoriją naujais istoriniais faktais.
Susitikimų su Kazachstano Respublikos Prezidento archyvo direktore Alija Mustafina, direktoriaus pavaduotoja Džamilia Abdukadyrova, Edukacinio ir metodologinio centro vadovu Muchamedu Žilgeldinovu ir kitais archyvo darbuotojais metu buvo aptartos ir tolesnio bendradarbiavimo galimybės.
Steplagas, Pesčanlagas…
Tremties pradžioje viena iš senelio seserų, ko gero, viename iš jų gyveno.
Gyveno po vieną stepėje toli viena nuo kitos išmėtytose palapinėse (nežinau, kaip jie tokias vadina). Aplink vien įkaitęs smėlis ir paryčiais aplink palapinę slankiojantys kaukiantys vilkai… Smėlis toks karštas, kad jame įkaisdavo vanduo, iškepdavo paukščio kiaušinis, ar kt. žalias maistas… Juos prižiūrėjo vietiniai.