Kai 2018 metų spalio 14 dieną į Gelgaudiškio dvaro rūmus sugrįžo bajorų Koidelių šeimos porceliano kavinukas, paženklintas senuoju giminės herbu (1789 m.), ta žinia didžiai nustebinone tik vietinius (daug metų miestelio mokykloje dirbusi lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Birutė Zakarevičienė pasakytų – šakninius) gelgaudiškinius.
Kaip sunku iš šukelių surinkti dvarų istorijas žino ne tik šios srities žinovai. O Koidelių porceliano kavinukas buvo surinktas kaip tik iš šukelių…
Kavinuką iš šukių surinko Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centro žinovai.
Šiuo radiniu ten iš karto susidomėjo centro vadovė Jūratė Sevaitienė, Keramikos restauravimo dirbtuvių vedėja Rasa Bieliauskaitė-Mikolaitienė ir restauratorė Bronislava Kunkulienė.
Vos dviejų dienų prireikė, kad Koidelių šiemos relikvija įgytų dar 1861 metais pagaminto kūrinio žavesį.
O į restauratorių dirbtuves kavinuko šukelės atkeliavo beveik iš Lietuvos pajūrio, iš Rusnės, etnografinio Skirvytėlės kaimo.
Ten jas aptiko LRT laidos „Daiktų istorijos“ redaktorius ir vedėjas Saulius Pilinkus ir tos laidos prodiuserė Edita Mildažytė.
Neapsiėjo ir be gelgaudiškinių pastangų – laidos „Daiktų istorijos“ kūrėjus į Gelgaudiškio dvarą pasikvietė gelgaudiškietė Irena Prakapaitė-Čereškienė.
Jau dvaro rūmuose išskirtinę dovaną – porceliano kavinuką – laidos kūrėjai įteikė Šakių savivaldybės merui Edgarui Pilypaičiui (taip pat šakniniam gelgaudiškiniui, vienam šių rūmų atstatymo sumanytojų).
Nuo Bonos universiteto iki Gelgaudiškio
Prireikė penkerių metų, kad ši istorija pasipildytų (arba, kad kavinukas prisipildytų) gausybe naujų faktų ir įdomiausių, iki smulkmenų reikšmingų praeities akimirkų.
Tas didžiulis intelektinis kavinuko istorijos turinys pateiktas šių metų rugsėjį, per tradicinę, jau 20-ąją, Gelgaudiškio dvaro diena.
Koidelių šeimos porceliano kavinuką vėl prisiminė Genealogijos, heraldikos ir veksilologijos instituto valdybos pirmininkas Paulius Vaniuchinas, kuris papasakojo, kad 1988 metais Marta Druskutė savo sodybą etnografiniame Skirvytėlės kaime prie Rusnės užrašė Rasai bei Gintarui Baniams ir prof. Petrui Bielskui, juos įpareigojo bendromis pastangomis ten įrengti etnografinę sodybą-muziejų.
Tokią sodybą 1997 metais įkūrė dr. Kazimieras Banys (1927–2015).
Nemažai metų Koidelių šeimos kavinukas buvo rodomas sodybos gyvenamojo namo kambario indaujoje.
2018 metais LRT laidos „Daiktų istorijos“ kūrybinė grupė kavinuką ten rado jau sudužusį.
Jo šukes kūrybinei grupei perdavė tuometinė sodybos-muziejaus šeimininkė dr. Rasa Banytė-Rowell, kuri kavinuko istorijos nežinojo.
Toliau šią istoriją kruopščiai tyrinėjo heraldikos žinovas P. Vaniuchinas.
Jis nustatė, kad 1821 metais Bonos Frydricho Vilhelmo universiteto studentai įkūrė Bonos „Borussia“ korpusą (vok. Corps Borussia Bonn, veikia ir mūsų dienomis), į kurį jungėsi kilmingų šeimų atžalos: korporacijos nariais buvo 11 Prūsijos kunigaikščių, tarp jų ir būsimasis kaizeris Vilhelmas II, 2 didieji ir 2 Meklenburgo kunigaikščiai.
Dauguma narių kilę iš Prūsijos (Borussia reiškia Prūsija) bei Šiaurės Vokietijos kilmingųjų ir Prūsijos karališkosios šeimos didikų.
Bonos universiteto Teisės fakultete studijavęs Francas Teodoras Rudolfas Johanas fon Koidelis (1842–1903), gimė Gelgaudiškyje, priklausė „Borussia“ studentų korporacijai.
Jos nariai turėjo paprotį dovanoti vieni kitiems draugystės ženklus. Indai su giminės heraldika buvo tinkamiausia draugystės dovana.
Tokį draugystės ženklą – porceliano kavinuką – 1861 metais studentai Moricas fon Hoentalis (1840–1927) bei F. fon Koidelis ir padovanojo savo bičiuliui Rolandui fon Briunekui (1840–1918), kuris tais metais buvo įšventintas į Bonos universiteto auklėtinius ir tais pačiais metais persikėlė į Berlyno universitetą…
Baigęs šį pasakojimą, P. Vaniuchinas Šakių kultūros centro Gelgaudiškio padalinio vadovei Dianai Šležienei įteikė tik ką (rugsėjo 12 d.) patvirtintą ir įregistruotą Koidelių giminės herbo liudijimą Gelgaudiškio dvarui.
Atkurto herbo autoriai: Paulius Vaniuchinas, Darius Bulanavičius.
Grafai Kosakovskiai iš Vaitkuškio dvaro ir jų knygos
Šių metų Dvaro dienos šventę Gelgaudiškyje praturtino kvepianti fotoparoda „Iškilieji dvarai“, kurią pristatė jos autorė Iveta Bajorinaitė.
Taip pat pristatyta Lietuvoje plačiai žinomų grafų Kosakovskių giminė, jų dvarai Ukmergės ir Jonavos krašte.
Su šia istorija supažindino gidė Regina Škuropad. Pristatymą lydėjo dokumentinio filmo „Vaitkuškio albumai“ peržiūra.
Šis filmas papasakojo apie išskirtinę XIX a. asmenybę, Vaitkuškio dvaro prie Ukmergės savininką grafą Stanislovą Kazimierą Kosakovskį (1837–1905), garsėjusį savo fotografijomis.
Įžangoje R. Škuropad pristatė: „Grafas Stanislovas Kosakovskis į fotografiją atėjo, kai ji dar buvo pusiau alchemikų veikla.
Tai tuomet jis įkūrė garsią fotografijos studiją/ateljė ir laboratoriją, kurioje per 10-metį sukūrė kelis tūkstančius išskirtinių nuotraukų.
Jis buvo žinomas rinkėjas ir meno remėjas, visuomenės veikėjas, vienas originaliausių savo epochos fotografų…“.
Manoma, kad S. Kosakovskis sukūrė apie 11000 fotonuotraukų, kurios išliko muziejuose, privačiouse rinkiniuose.
Dauguma jo nuotraukų, apie 6000, išliko Lietuvoje, 1927 metais jos pateko į nacionalinį M. K. Čiurlionio muziejų Kaune.
Fotolaboratorijoje jis jau naudojo fotomontažą, į vieną nuotrauką yra subūręs 110 žmonių. Fotografavo Lietuvoje ir užsienyje, domėjosi peizažu ir portretu.
Gelgaudiškyje pristatytas grafo S. Kosakovskio darbų fotoalbumas „Stanislovas Kazimieras Kosakovskis. Myliu fotografiją“ (2019, Varšuva).
Apie plačią Kosakovskių giminę, jos gyvenimą Vaitkuškio dvare prie Ukmergės pasakoja Jono Eustachijaus Kosakovskio (1900–1979), žymaus lenkų vaikų chirurgo, atsiminimų knyga „Vaikystės metų užrašai 1903–1910“ (2019, Ukmergė).
Švelnia poezija sušvinta Michalinos Zaleskytės-Kosakovskienės (1855–1890), Stanislovo Kazimiero Kosakovskio antrosios žmonos, knyga „Poezija Dainos aidas nuo Veliuonos iki Vaitkuškio“ (2022, Vilnius), kurią išvertė ir parengė prof. Regina Koženiauskienė.
M. Zaleskytė-Kosakovskienė kilusi iš Veliuonos, jos eilėse skamba meilė gimtinei ir Nemuno pakrantei. Lenkų kalba ši poezija išleista 1893 metais
