Du vakarus Druskininkuose vyko 10-osios Lietuvos pasakotojų (suaugusiųjų) varžytuvės.
Pasakotojai iš visų Lietuvos etnografinių regionų sklaidė tautosakos klodus, pasakojo tai, ką senoliai perdavė iš lūpų į lūpas, ką užrašė tautosakos rinkėjai ar pasidalino jos pateikėjai, istorijas nuspalvindami savomis intonacijomis, balso moduliacijomis, perteikdami pasakojimo ir tarmės grožį išgyventais jausmais, jausmų atspalviais.
Pasakotojų lūpose žemaitiškas, dzūkiškas, suvalkietiškas ar aukštaitiškas žodis sutvisko ypatingu grožiu, žadindamas klausytojų estetinius pojūčius.
„Žodinė tautosaka – milžiniška ir itin vertinga tautos kūrybos dalis, kurią išlaikyti ir atskleisti galime tik tautosakos rinkėjų ir pateikėjų dėka.
Jie suvokia liaudies prozos vertę, semia jos turtus iš senelių, prosenelių ar kitų daugelio šiandien nebesančių liaudies talentų aruodų ir jais dalijasi su visais kitais,” – sako varžytuvių sumanytoja, Druskininkų kultūros centro etnografė Lina Balčiūnienė.
Varžytuvėse dalyvavo tik vyresnio amžiaus žmonės, tradiciją perėmę natūraliai iš savo šeimos ar bendruomenės; savarankiškai išmokę pasakoti iš pateikėjų, knygų, įrašų, taip pat folkloro ansamblių nariai, kultūros darbuotojai.
Laikydamiesi sekimo, pasakojimo, šnekamosios kalbos stilistikos, pasakotojai gyvai tarmiškai pasakojo pasirinktą pasakojamosios tautosakos tekstą – pasakojimą, pasaką ar sakmę, padavimą.
Pasakotojus vertino kompetentinga komisija:
nebe pirmus metus jai pirmininkaujanti Lietuvos nacionalinio kultūros centro, direktoriaus pavaduotoja etninės kultūros veikloms Vida Šatkauskienė, nariai Jūratė Šemetaitė, Lietuvos nacionalinio kultūros centro Etninės kultūros skyriaus vedėja, Jūratė Šlekonytė, humanitarinių mokslų daktarė, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto sakytinės tautosakos skyriaus vyresnioji mokslo darbuotoja, žurnalo „Būdas“ redaktorius Juozas Šorys ir Lina Dudulienė, lietuvių kalbos mokytoja metodininkė.
Vertinant buvo atsižvelgiama ne tik į repertuaro autentiškumą, pasirinktų kūrinių turinį ir meninę vertę, bet ir į tai, kaip įtaigiai, tikroviškai, išraiškingai pateikiama istorija, koks pasakotojo ryšys su publika, sceninė kultūra.
Pirmąjį vakarą pasakotojai dalinosi smagiomis istorijomis.
Apie tai, kad „ką diev‘s davę – su akmenu neužmuši“ papasakojo Daiva Danauskienė iš Kalnaberžės kaimo, dzūkiškos tarmės perliukų pažėrė Irena Paleckienė iš Varėnos rajono, tarmės grožį atskleidusi pačios 2008 metais užrašytu smagiu pasakojimu apie Tamošulio „nucikimus“.
Antrą kartą varžytuvėse dalyvavusi Živilė Žarckutė iš Anykščių sužavėjo įtaigiu ir ypač šmaikščiu pasakojimu, taip išmoningai apjungusi ir perteikusi anekdotus iš tautosakos ir etnografijos rinktinės, kad išties patikėjai, jog čia jai pačiai viskas taip ir nutiko.
Apie gudrą čigoną istoriją smagiai papasakojo folkloro ansamblio „Nova“ dalyvis Leonas Galginaitis iš Šakių rajono, savo savarankiškai išmoktą pasakojimą papildęs išraiškingais mostais, mimika, intonacijomis.
Beje, komisijos sprendimu L. Galginaitis nusipelnė geriausiojo smagaus pasakotojo vardo.
Ne tik komisijos narius, bet ir žiūrovus sužavėjo du jaunuoliai, puikiausiai išlaikę ir perteikę savo krašto tarmes.
Gabrielė Aputytė iš Tauragės rajono, Vilniaus universiteto folkloro ansamblio „Ratilio“ narė, pasidalino pasakojimu apie „Uonikės putrą“, kurią pati užrašė Lomių kaime iš pateikėjos Julijonos Popendikienės.
Išraiškingai pasakojimų apie „strokus“ sampyną, papildytą savo paties intarpais, papasakojo vilnietis Tomas Antropika, nustebinęs komisiją jaunu amžiumi ir itin savita tarme.
Antrą vakarą Leipalingio dvare liežuvius medumi tepė pasakotojai, vaizdingomis tarmėmis, patarmėmis, šnektomis ir pašnektėmis porinę pasakas, sakmes ar padavimus.
Labiausiai išsiskyrė Liuda Vismantaitė, Šilalės kultūros centro folkloro ansamblio „Veringa“ narė, pasekusi pasaką „Apie mergelę, kuri gielele pavirto“.
L. Vismantaitė pripažinta geriausia pasakos sekėja.
Zita Grudienė (Šilalės r.), išmokusi tarmiškai pasakoti savarankiškai, pasidalino sakme apie „buobą už velnią piktesnę“.
Janė Vėbraitė Giedraitienė iš Anykščių r., pasakojimo paprotį natūraliai perėmusi iš savo šeimos, papasakojo iš Jono Buteikio išgirstą pasaką, o štai dvi sakmes apie laumes paporinusi Lina Matuliauskienė, Biržų kultūros centro folkloro ansamblio „Aguonėlas“ narė, už pasakojimo įtaigumą, gražią tarmę sulaukė pagyrų ir pripažinta geriausia sakmės / padavimo sekėja.
Ir, žinoma, kokios gi varžytuvės būtų be „viecinių“ dzūkų!
Marija Liaukevičienė iš Druskininkų, pasakojimo paprotį perėmusi iš savo šeimos, tarmiškai raitė pasakojimą apie „sumanę jaunamartę“, o Stasė Kvaraciejienė, Druskininkų kultūros centro folkloro ansamblio „Stadalėlė“ narė, irgi pasakojimo tradiciją perėmusi iš savo šeimos ir nuolat ją puoselėjanti, jau dukart jau pelniusi „Glauniausios pasakorės“ titulą, dzūkiškai labai išraiškingai papasakojo iš dieduko išgirstą istoriją apie tai, „kap plenykas apšuko bagotyrių“.
O štai pasakojimą apie tai „kaip seniau vaidenosi“, išgirstą iš tėvuko, dzūkiškai paporino Aldona Gražulienė, Lazdijų kultūros centro folkloro ansamblio „Riecimėlis“ narė.
Juoko ašaras spaudė leipalingietės Aldonos Lukoševičienės pasakojimas apie Anelkutės nelabai nusisekusias piršlybas, o Erika Petrauskienė, Veisiejų kultūros centro renginių rengėja, dzūkiškai pasidalijo ten pat išgirstu ir užrašytu pasakojimu apie „necikusį jaunikį“.
O kur dar padavimai apie meilės salą ar Prelomciškės ir smagios istorijos apie „paškustvą gegutę“ ar kaip senis išmanė laisvą dieną.
Be didelių ginčų vienbalsiai komisija išrinko šių metų Glauniausią pasakorių – garbingiausias titulas atiteko Jonui Gerybai iš Kūtalių kaimo (Šilalės r.), pasakojimo paprotį perėmusiam natūraliai iš savo šeimos.
Pasekęs sakmę „Kaip dievas Ievą sutvėrė“ istorijos vingrybėmis, išraiškinga kūno kalba ir puikiai perteikta tarme pasakotojas privertė iki ašarų kvatoti ne tik komisijos narius, bet ir visą žiūrovų salę.
„Varžytuvės buvo tikrai didžiulė šventė ir dėl puikaus Druskininkų kultūros centro – ištikimo pasakojimo papročio puoselėtojo – rengimo, ir dėl to, kad turėjome išskirtinę progą pasimėgauti Lietuvos kraštuose gyvomis tarmėmis, svarbos neprarandančiais sakytinės tautosakos žanrais ir talentingais pasakotojais – tikrais žodžio meistrais, individualybėmis, perteikusiomis rimtą, intriguojantį ar šmaikštų pasakojimų charakterį ”, – sakė V. Šatkauskienė.
Varžytuvių dalyviai renginio metu ne tik ruošėsi pasirodymams, bet ir dalyvavo kultūrinėje programoje:
ekskursijos metu susipažino su Druskininkais, dalyvavo projekto „Pastatai kalba“ pažintinėje ekskursijoje po K. Dineikos sveikatingumo parką, kuriame kaip tik vyko pirmasis varžytuvių vakaras, į teatralizuotą programą „Keturios provincijos dvaro seserys“ pakvietė Leipalingio miestelio bendruomenė.
Įspūdingą dienotvarkę „Kaukų išdaigos“, sukurtą specialiai šiam renginiui, žiūrovams ir dalyviams parodė Vilniaus universiteto folkloro ansamblis „Ratilio“.
Varžytuvių „Žodzis žodzį gena 2023“ laimėtojai:
Glauniausias pasakorius 2023 – Jonas Geryba iš Kūtalių kaimo (Šilalės r.), pasakojimo paprotį perėmęs natūraliai iš savo šeimos, pasekęs sakmę „Kaip dievas Ievą sutvėrė“
Geriausia pasakos sekėja – Liuda Vismantaitė, Šilalės kultūros centro folkloro ansamblio „Veringa“ narė, pasekusi pasaką „Apie mergelę, kuri gielele pavirto“
Geriausia sakmės / padavimo sekėja pripažinta Lina Matulauskienė, Biržų kultūros centro Papilio sk. folkloro ansamblio „Aguonėlas“ narė, pasekusi „Dvi sakmes apie laumes“
Geriausias smagaus pasakojimo sekėjas – Leonas Galginaitis, Šakių kultūros centro folkloro ansamblio „Nova“ dalyvis, pasakoti išmokęs savarankiškai.
Šias varžytuves šventadienių programoje galėtų Lietuvai parodyti ir LRT, juolab, kad dabar lietuviškos dvasios sekmadieninių programų ji kaip ir nebeturi. Netgi sovietmetinių sekmadieniais dažnai transliuotų V. Krėvės “Senų žmonių padavimų” dabar žmonės, jaunimas per radiją jau nebegirdi.