V. Sinica. Marcinkevičiaus „teismo“ absurdas

Žiniasklaidoje ir visuomenėje įsiplieskus ginčams dėl poeto Justino Marcinkevičiaus įamžinimo Vilniuje, valdantieji pamėgino išlaviruoti. Premjerė Ingrida Šimonytė pareiškė, kad norėtų, jog šį klausimą spręstų mūsų anūkai.

Praktikoje tai reikštų, kad greičiausiai norėtų, jei galima, gyva nebepamatyti Marcinkevičiaus įamžinimo, nes dabartinių dirbančiųjų anūkai Lietuvos likimą spręs po gero pusamžio. Verčiau būtų tiesiai pasakiusi, kad yra prieš paminklą vienam Sąjūdžio lyderių. Bet tada tektų pasakyti kodėl. Kaip ir ankstesniais atvejais, kai buvo prašoma komentaro dėl dirbtinėmis kontraversijomis apipintų laisvės kovotojų, premjerei užimti aiškią poziciją labai sudėtinga. Visgi aptarti Marcinkevičiaus klausimą reikia ir aptarti iš principo, t.y. ne patį paminklą, o asmenybės vertinimą.

Sovietinis tautiškumas?

Svarbiausia Marcinkevičiaus kritike ir įamžinimo priešininke buvo ir, matyt, išliks Nerija Putinaitė, parašiusi ne vieną publikaciją, o taip pat ir mokslinę studiją Marcinkevičiaus kūrybos tema.

Sabaliauskaitė nuskambėjo savo įžeidimu, tačiau konceptualią kritiką pateikė tik Putinaitė. LRT paskelbtas jos tekstas reziumuoja knygos „Skambantis molis“ teiginius. Jų esmė: sovietmečiu stengtasi tautiškumą pajungti sovietiškumui ir Marcinkevičius darė būtent tai, todėl neturėtume vertinti nei Marcinkevičiaus kūrybos, nei sovietmečio tautiškumo formų. Kaip Marcinkevičius tą darė?

Putinaitė teigia (o kiti kritikai pritaria ar bent neįrodinėja esant kaip nors kitaip), kad Marcinkevičiaus kūryba tautiškumą išpolitina, padaro išimtinai istoriniu, o taip pat beviltišku vaizduoja jo gynimą.

Garsiojoje jo dramų trilogijoje bandymai kurti valstybę, raštą ar katedrą vis baigiasi tragiškai ir tai esąs subtilaus atbaidymo nuo aktualaus, politizuoto tautiškumo įrodymas.

Autorė taip pat priešina tautiškumą ir laisvę, vaizduoja, kad dėl laisvės reikia vaduotis iš tautiškumo. Tai ir klaidinga, ir prieštaringa, tačiau šįkart lieka nuošalėje, nes peržengia Marcinkevičiaus atminimo temos ribas.

Šiuo atveju svarbiau, jog Putinaitės formuluotu ir beveik visų kritikų naudojamu argumentu neigiama ir sovietmečio istorija, ir pati žanro logika.

„Norintys džiaugtis“ negali suprasti

Kaip pastebėjo O. Koršunovas (o ir šiaip žinoma), pats dramos žanras reikalauja tragedijos arba komedijos. Marcinkevičiaus trilogijoje matome tragiškus herojų likimus. Tai nereiškia, kad jie skirti atbaidyti nuo valstybės ar kalbos puoselėjimo.

Pirma, jie ir negali būti kitokie, netragiški. Antra, tik ryšį su dorybių etika galutinai praradusiai visuomenei gali atrodyti, kad tragiški idealus puoselėjusių žmonių likimai atbaido nuo idealų puoselėjimo.

Priešingai, kiek literatūra buvo suvokiama kaip ugdanti, joje visais laikais tragiški likimai, savęs paaukojimas dėl idealo, pabrėžtina, ne visada sėkmingas, buvo vaizduojamas kaip sektinas pavyzdys, kaip tai, ką rinktis įmanoma, gera ir teisinga. Nereikalaukime iš savęs labai daug, pažvelkime į viso labo jaunimui skirtus Aleksandro Diuma XIX amžiaus romanus, kuriuose veikėjai nuolat žūva dėl savo idealų, dažniausiai dėl ištikimybės valstybei, monarchui, damai ar principams, neretai net sąmoningai tai pasirinkdami vietoje išsigelbėjimo („Karalienė Margo“, „Keturiasdešimt Penki“ ir eilė kitų).

Pasakyti, kad tragiškos pabaigos romanai neugdo principų ir pasiaukojimo, o nuo jų atbaido, būtų epochinis lūžis Vakarų literatūros istorijoje. Nėra ką ir sakyti, juo labiau tai galioja suaugusiųjų literatūrai.

Idealai kūriniuose teigiami nepriklausomai nuo to, koks juose herojų likimas. Mintis, kad idealų gynėjams turi baigtis laimingai, yra „norintiems džiaugtis“ subalansuotos infantilios vartotojų visuomenės mintis.

Antisovietiniai rezistentai, koks pats J. Marcinkevičius tikrai nebuvo, bent po partizaninio karo laikė savaime suprantama, kad nepasieks pergalės prieš sovietų imperiją. Tačiau kaip nuolat kartojo vienas ryškiausių pasipriešinimo dalyvių mons. Alfonsas Svarinskas: turime sėti tam, kad pjautų kiti – mes nesulauksime nepriklausomybės, bet kiti sulauks. Sulaukė.

Šį principą nuolat kartojo kiti antisovietinio pogrindžio dalyviai, įskaitant išgyvenusius partizanus. Pastangos prasmingos, nors herojus nesulaukia jų vaisių. Istorijoje tai kaskart pasitvirtino: sukūrėme valstybę, išsaugojome kalbą ir katalikybę („katedrą“), nors Marcinkevičiaus dramose vaizduojami veikėjai šių pergalių nematė. Garsiosios dramos kaip tik moko kelti idealą net tada, kai šiam, rodosi, nėra perspektyvos. Kritikai tai ignoruoja.

Sąjūdžio priekyje

Dar akivaizdžiau Marcinkevičiaus kritikų logiką paneigia jo paties gyvenimas ir veiksmai vėlyvuoju sovietmečiu. Tiesa, kad jaunystėje jis buvo prisitaikęs poetas ir rašė režimo propagandos eilėraščius.

Tačiau žmogaus gyvenimas vertinamas kaip visuma.

Sovietmečio pabaigoje jis savo konformizmu ir talentu pasiektą statusą ir neįtikėtiną įtaką visuomenėje visą atidavė Sąjūdžio ir nepriklausomybės reikalui. Tą padarė nuo pirmos Sąjūdžio dienos, t. y. kai pergalė nebuvo akivaizdi, o saugumas rimtai svarstė iniciatyvinės grupės narių likvidavimo planus. Rizikavo gyvybe dėl nepriklausomybės (viešieji kritikai to, regis, nedarė).

Būtent Marcinkevičiaus ankstesnio konformizmo ir talento įgalintas autoritetas buvo pagrindinis Sąjūdžio skydas pirmais veiklos metais.

Sąjūdžio rėmimo grupių steigimui vadovavęs profesorius V. Radžvilas nuolat primena, kad kur tik nuvykę Sąjūdžio kūrėjai turėjo griebtis magiškos frazės „su mumis J. Marcinkevičius“ ir tik ji pralauždavo žmonių baimės ledus.

Ne atsitiktinumas, kad J. Marcinkevičius buvo paskirtas atidaryti Sąjūdžio steigiamąjį suvažiavimą 1988 spalį. Ne atsitiktinumas, kad jam pavesta Konstitucijos preambulė. Tačiau jo vaidmuo ne tik simbolinis. Dar 1988 būdamas Aukščiausiosios Tarybos nariu būtent jis ten iškelia Sąjūdžio reikalavimą grąžinti lietuvių kalbai valstybinės kalbos statusą.

Ir čia didžioji ironija. Putinaitė ir jos bendraminčiai teigia, kad Marcinkevičius skiepijo paveldinį, istorinį, nebegyvą ir nebeaktualų tautiškumą, kurio nebeverta mėginti paversti nepriklausoma Lietuvos valstybe. Tačiau atsiradus menkiausiai galimybei būtent Marcinkevičius stoja į pirmas tautinės valstybės atkūrėjų gretas Sąjūdyje, o kartu ir į pirmas lietuvių kalbos kaip pagrindinio lietuvybės dėmens gynėjų gretas Aukščiausioje taryboje.

Putinaitė teigia, kad Marcinkevičius skiepijo muziejinį, nuo valstybės atsietą tautiškumą. Tačiau visas brandus gyvenimas rodo priešingą pasirinkimą – būtent žadinti tautinę savimonę, o vėliau ir kurti tautinę valstybę, lietuvybę realizuoti tautos apsisprendimu.

Pagaliau moralinis vertinimas remiasi intencijomis, kurių gal niekada nesužinosime, bet politinis vertinimas remiasi veiksmo rezultatais. Pati tauta, jos dabar jau vyresnioji karta gali atsakyti, kokią žinią nešė, vertybę skiepijo ir emociją kėlė Marcinkevičiaus kūryba sovietmečiu.

Kaip taisyklė ankstyvuosius eilėraščius smerkia tuo laiku jų neskaitę, tiesioginio emocinio santykio neturėję žmonės. Nors moksliškai tą atsakyti galėtų sociologinės apklausos, istorija, regis, pateikia atsakymą – žavėjęsi Marcinkevičium ir jo kūryba atsekė paskui jį ir kitus į Sąjūdžio mitingus šimtatūkstantinėmis miniomis.

Aiškiau negalėjo būti. Savo darbais Marcinkevičius paruošė dirvą tautiniam atgimimui, o ne jį užgesino.

Istorijos perrašymas

Sunku patikėti, kad agituojantys Marcinkevičių laikyti sovietiniu kolaborantu ar (niekinamai) sovietiniu poetu, viso to nesupranta. Supranta. Tad kodėl kiršina?

Viešumoje jau skambėjo tikėtini, tačiau daugiau psichologiniai aiškinimai apie jaunesnės kartos kultūros veikėjų pastangas išstumti senuosius, taip susikuriant savo vietą tautos „olimpe“. Greta to yra ir politinis motyvas.

Lietuvoje vyksta arši, kaimynų veikiama kova dėl istorinės atminties ir ypač XX amžiaus istorijos interpretacijos. Bet kokios valstybingumo ir lietuvybės išsaugojimo pastangos yra diskredituojamos pačiais įvairiausiais būdais.

1918-1920 nepriklausomybės kovos vis dažniau pavadinamos pilietiniu karu, neva, nė nedera Želigovskio veiksmų vadinti Vilniaus okupacija, juo ji neabejotinai buvo.

Vieną po kito bandoma žydšaudžiais ir nacių kolaborantais paskelbti 1941 metų Birželio sukilimo vadus, dalyvius ir net pačią Laikinąją Vyriausybę kaip visumą.

Ryškiausi žydų veikėjai (Kukliansky, Zurof, Baker, Zingeris, kiti) kone kasmet pabando žydšaudžių etiketę prilipdyti ir pokario partizanų vadams – Ramanauskui-Vanagui, Lukšai-Daumantui. Ieškoma partizanų nusikaltimų, skleidžiami sovietinės istoriografijos mitai. Akivaizdžiai bijoma tam griežtai oponuoti ir užkirsti kelią antivalstybinei propagandai.

Viso to kulminacija yra tos pačios minėtos N. Putinaitės Sąjūdžio interpretacija, pagal kurią Sąjūdis tebuvo nacionalistinis, bet ne demokratinis judėjimas, todėl ydingas, nepakankamas, norėjęs tik nepriklausomybės, bet ne vakarietiškos demokratijos, pilnas komunistų ir net KGB agentų, konformistinis.

Tą esą rodo ir daugumos Sąjūdžio kūrėjų likimai, santykis su dabartine Lietuva ir jos politine sistema. Pagal šią pasaką vienintelis teisingas Sąjūdžio veidas, sveikas protas tarp pamišėlių, buvo Vytautas Landsbergis.

Iš viso viešosios atminties formavimo, ypač LRT eteryje ir valstybinių švenčių metu, nesunku pastebėti, kad formuojama fikcija, jog Sąjūdis buvęs vieno asmens aiškiai dominuotas ir vestas judėjimas. Tokioje pasakoje negali būti nė minties, jog bent pirmuosius veiklos metus Sąjūdis kur tik galėjo dengėsi Marcinkevičiaus vardu ir jo lietuvių tautai kelta pagarba. To nė prileisti negalima.

Tik šiame istorijos perrašinėjimo kontekste galima suvokti visą kovą dėl Marcinkevičiaus įamžinimo.

Tiesa ta, kad Sąjūdis turėjo daug ryškiausių to meto asmenybių, kurios atliko skirtingus, bet lemiamus vaidmenis. Tikėtina, kad Sąjūdis nebūtų atsiradęs ir konceptualizavęs savo tikslų be Ozolo, nebūtų radęs masių palaikymo be Marcinkevičiaus, nebūtų sugebėjęs organizuotis be Angonitos Rupšytės ir nebūtų pasiekęs nepriklausomybės be Landsbergio. Neigti šią įvairovę yra begalinių ir beprasmių ginčų visuomenėje šaltinis. Dar blogiau, paprasčiausia netiesa. Tobula dovana Kremliui.

Sutarimas

Vilniaus miesto istorinės atminties komisijoje balsuojant dėl vėliau tokiu skandalu tapusio Marcinkevičiaus įamžinimo nekilo nei diskusija, nei klausimas, ar tai neskaldys visuomenės, nors komisijos narių pažiūros tikrai labai skirtingos. Pritarėme lyg būtų savaime suprantama.

Vilniaus mero Valdo Benkunsko žodžiai, kad visuomenėje nėra sutarimo dėl Marcinkevičiaus atminimo, stebina blogiausia prasme. Tiesa, šimtaprocentinio sutarimo nėra ir nebus, nes iš principo negali būti. Kiekvienoje situacijoje atsiranda tiek suinteresuoti kiršintojai, tiek nuoširdūs kitaminčiai.

Yra dalis žmonių, esančių prieš bet kokius paminklus, klaidingai įsivaizduodami, kad paminklai – tai diktatūrų bruožas. Visiems neįtiksi.

Tačiau kito tokio plataus sutarimo dėl istorinės asmenybės, koks kad yra Lietuvos visuomenėje vertinant Marcinkevičių, reikėtų gerai paieškoti. Jeigu tuo abejoja, meras gali parodyti demokratijos pavyzdį ir užsakyti tam reikiamus tyrimus. Oriau visgi būtų neabejoti.

Dauguma, o svarbiausia – nepriklausomos valstybės norėjusi dauguma – Marcinkevičiaus įamžinimui pritartų. Neatsitiktinai 2016 metais kilus eilinei jo puolimo bangai, Vilniaus forumo (dabar Nacionalinis susivienijimas) inicijuotą ginantį viešą laišką pasirašė ir iškiliausi gyvi rezistentai.

Kontraversija?

Pabaigai verta paliesti platesnį nei Marcinkevičiaus atminimas „įtarimo šešėlio“ klausimą. Visada rizikinga prisileisti mintį, kad užtenka abejonės žmogumi, kad nebegalėtume pagerbti ir įamžinti jo gerai žinomų nuopelnų. Dar blogiau, prisileisti mintį, kad žmogus turi būti tobulas, kad būtų vertas įamžinimo. Tobulų nėra. Vytautas Didysis plėšė, kankino ir žudė, pardavinėjo žemaičius ir dėjosi su ordinu, bet šiandien niekas to neprikaišioja ir neturėtų to daryti.

LRT diskusijoje neseniai L. Želnienė klausė, ar neužtenka vien įtarimų nusikaltimais, kad valstybė tokio žmogaus nebeįamžintų. Tai absoliučiai esminis klausimas. Ne, įtarimų jokiu būdu negali užtekti.

Įtarimus mesti galima visiems ir tą padaryti gali bet kas. F. Kukliansky įtarimai partizanų vadams yra geriausias to pavyzdys. Būtume be galo naivūs, įsivaizduodami, kad Rusija nuolatos nedirba kurdama „įtarimo šešėlius“ Lietuvos istorinėms asmenybėms. Ypač mirusiems, dažnai ir gyvų artimųjų neturintiems asmenims mesti įtarimus be galo lengva, nuplauti – sunku. Todėl įtarimai turi būti įrodyti nepaliekant abejonių, o kol to nėra, likti akademinės diskusijos, bet ne valstybinių sprendimų plotmėje.

„Vilmorus“ tyrimo duomenys

Tai ne autoriaus nuomonė. Šių metų „Vilmorus“ tyrimo duomenimis, virš 40 procentų gyventojų mano, kad laisvės kovotojų įamžinimą šalinti galima tik jiems metamus kaltinimus įrodžius teismui.

Dar 25 procentai mano, kad jokie nusikaltimai negali būti pagrindu ištrinti už Lietuvą žuvusiųjų atminimą. Tiek pat ir manančių, kad pakanka abejonės ir įtarimo.

Nors čia kalbama nebe apie Marcinkevičių, neįmanoma nepastebėti sutapimo. Pastarojoje grupėje, kuriai užtenka ir įtarimų, būriuojasi absoliuti dauguma viešų Marcinkevičiaus įamžinimo priešininkų.

Apibendrinimas

Beveik niekas, išskyrus tyrėjus, neatsimena Justino Marcinkevičiaus sovietiniam režimui pataikavusių eilėraščių. Tauta atsimena jo kūrybą, palaikiusią tautinę sąmonę ir vedusią į Sąjūdį. Jis nebuvo jokia sąžinė, bet tikrai buvo budintojas.

Pats poetas savo autoritetu užstojo Sąjūdį nuo režimo represijų ir žmonių baimės sunkiausiais 1988 metais. Tai buvo kuklus žmogus, tikriausiai nenorėjęs jokių paminklų. Jų galėjo nebūti. Tačiau kartą gimus tokiai iniciatyvai, paminklo klausimas nebėra poeto kuklumo klausimas.

Tai klausimas, kaip vertiname ir ko vertu jį laikome mes, visuomenė. Atsisakymas įamžinti Marcinkevičių būtų pareiškimas, jog laikome jį daugiau kolaborantu, nei laisvės šaukliu. Tai būtų gėdingas istorijos iškraipymas.

Žvelgiant giliau, tai būtų nacionalinės valstybės idealo neigimas vardan „norinčių džiaugtis“ laisvės. Mums kaip tautai šio įamžinimo tad reikia daug labiau nei pačiam Marcinkevičiui.

Autorius yra politologas, mokslų daktaras, Nacionalinio susivienijimo vicepirmininkas