Š.m. liepos 31 d. minėtos Medininkų pasienio ir muitinės kontrolės posto užpuolimo ir septynių Lietuvos policijos bei muitinės pareigūnų nužudymo, pasikėsinimo nužudyti muitinės inspektorių Tomą Šerną 32-osios metinės. Dalyvavau renginyje šiame poste. Paprašiau dviejų minučių kreipimusi į susirinkusių artimuosius. Kaip vyriausybinės laidotuvių komisijos ir tragiško įvykio tyrimo komisijos pirmininkas. Nesuteikė žodžio – viskas suderinta, televizijos žino kalbėtojus… Bene prieš 10 metų baigėsi šių renginių tradicija renginio pabaigoje paklausti, gal kas nors dar nori pasisakyti?
Tačiau tai padarė Vytautas Landsbergis. Jis padarė tai, ką bent jau po baudžiamosios bylos išnagrinėjimo privalėjo padaryti prokurorai. Tačiau šie to nepadarė. Matyt, dėl to, kad supranta, jog be įrodymų apkaltino, o teismas iki gyvos galvos nuteisė buvusį Rygos OMON narį Konstantiną Nikuliną (buvusi pavardė – Michailovas). O V. Landsbergis paskelbė, kad K. Nikulinas – tik pasirinktas atpirkimo ožys. Tačiau būtina žinoti, kas tikrieji žudikai (jų turėjo būti ne vienas) ir kodėl nužudyti Lietuvos
pareigūnai?
Jei buvo politinės priežastys, tai, mano nuomone, ne dėl būsimo TSRS Prezidento Michailo Gorbačiovo ir JAV Prezidento Džordžo Bušo susitikimo (taip bandoma aiškinti), bet dėl 1991 m. liepos 29 d. Maskvoje Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko Vytauto Landsbergio ir Rusijos Tarybų Federacinės Socialistinės Respublikos Prezidento Boriso Jelcino pasirašytos Lietuvos Respublikos ir RTFSR sutarties dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų (kuria Rusija pripažino atkurtą Lietuvos valstybę) ir kitus susitarimus dėl bendradarbiavimo Kaliningrado srities raidoje bei protokolą dėl atstovybių atidarymo. Jei priežastys – kitos, būtina jas nustatyti ir visiems žinoti.
Tačiau pagal tokį bylos nagrinėjimą nėra ką pasakyti žmonėms ir, visų pirma, nužudytojų artimiesiems. 1991 m. rugpjūčio 22 d. prie Aukščiausiosios Tarybos į saugomą teritoriją automobiliu įsiveržus TSRS vidaus kariuomenės 42 divizijos, dislokuotos Vilniuje, karių ekipažui, žuvo savanoris iš Alytaus Artūras Sakalauskas. Daugelį metų jo mama ir tėtis gyveno nežinioje dėl sūnaus žūties aplinkybių, žiūrėdavo mums į akis su tuo nuolatiniu klausimu. Atsakiau jiems į šį jų klausimą. Nes žinau atsakymą.
Medininkų tragedijos žuvusiųjų artimieji iki šiol gyvena šioje nežinioje. Tačiau š.m. liepos 31 dieną V. Landsbergis paskelbė vieną svarbiausių šios bylos dalykų – Medininkų poste žuvę Lietuvos pareigūnai priešinosi! O kitaip ir būti vargu ar galėjo, nes posto namelyje būti galėjo tik muitininkai. Policijos pareigūnai turėjo budėti automobiliuose.
Todėl dar kartą ačiū už tai Vytautui Landsbergiui, kuris sudrebino daugelį metų nesikeičiantį scenarijų. Oficialiuose renginiuose Lietuvoje viešai kalbėti begali tik tie, kurie yra „suderinti“, kurių kalbas pageidautina iš anksto žinoti (pavyzdžiui, vertimo užsieniečiams pretekstu). Vytautas Landsbergis savo kalbą buvo pasirašęs ranka, ranka ją koregavo ir prieš kalbėdamas. Manau, jaudinosi.
Todėl ramiai ir be emocijų pagalvokime apie tai, kokią svarbią žinią žuvusiųjų artimiesiems pranešė V. Landsbergis! Po tokio netikėto įvykio didžioji dalis žiniasklaidos, visada „žinančios“, ką galima ir reikia skelbti, o ko negalima skelbti, akivaizdžiai pasimetė. Tyla!
Ir ne tai svarbiausia, kodėl V. Landsbergis tai paskelbė. To priežastis žino tik jis vienas. Tačiau jo viešą žodį šiandieninėje Lietuvoje sunku sustabdyti. O tokio Zigmo Vaišvilos žodžio, kad ir tokio paties žodžio, galima „nepastebėti“ ir „neišgirsti“. Ypač po Z. Vaišvilos kalbos Seimo tribūnoje 2013 m. sausio 13 d. minėjime. Tačiau matau, kad šį V. Landsbergio žodį bandoma paslėpti.
Jei žmogus padaro gerą darbą, jam reikia dėl to padėkoti, bet ne iš inercijos beatodairiškai jį vanoti. Medininkų poste V. Landsbergis bene pirmą kartą ne šiaip truktelėjo Respublikos Prezidentą Gitaną Nausėdą, bet dalykiškai ir iš esmės – gal kada nors Lietuvoje bus išrinktas Prezidentas, kuriam rūpės Medininkų tragedijos ištyrimas, ir bus atliktas tyrimas!? Ir tyrimas dėl netyrimo. Visa tai buvo pasakyta iškart po G. Nausėdos kalbos.
Pabaigai kviesčiau tokių valdiškų renginių organizatorius keisti jų scenarijus. Šie renginiai, visų pirma, būtini žuvusiųjų artimiesiems, bet ne valstybę formaliai reprezentuojančiųjų pasipuikavimui.
Padėjus gėles ar pakalbėjus galima bent atsigręžti į žuvusiųjų artimuosius ir nusilenkti jiems. O po renginio ar panašaus ceremonialo Antakalnio kapinėse – prieiti prie jų ir pasikalbėti. Pakviesti juos, visų pirma, bet ne paskutiniesiems pasiūlyti padėti gėles žuvusiems. Leisti ir jiems kalbėti, išgirsti juos.
Būtina ir pagalvoti, kodėl kasmet jų vis mažiau beatvyksta į šiuos renginius? Gal todėl, kad jie žino, jog iš anksto žinomi kalbėtojai iš esmės nieko naujo, visų pirma, jiems, žuvusiųjų artimiesiems, nepasakys? Net ir paminėję Ukrainos pavadinimą.
