A. Navys, M. Sėjūnas. „Vagner“ Baltarusijoje: realios grėsmės ir pramanai

Baltarusijoje pasirodžius „Vagner“ smogikams ir kriminaliniams elementams, lygiagrečiai prasidėjo informacinė operacija, kurioje dalyvauja ne tik pats virėjas Prigožinas, tačiau ir vladyka Putinas su visa savo nevykėlių komanda, o taip pat ir tariama opozicija, kuri prisijungė prie baimės, įtampų kurstymo ir grasinimų Lietuvai.

Pasirodė vieši, rimtų žmonių lūpomis platinami kliedesiai, esą Lietuvai gali būti smogta branduoliniu ginklu, užpulta Lenkija, „Vagner“ žygiuos į Vilnių, bus užgrobtas Suvalkų koridorius ir panašaus pobūdžio informaciniai išpuoliai.

Labai prašome skaitančiųjų atsiriboti nuo primestos ar pačių nejučia susikurtos „bijau – nebijau“, „puls – nepuls“, „sąmonė – nesąmonė“ pozicijos, o pažvelgti į padėtį kiek įmanoma objektyviau, į išgirstas jausmus keliančias „baisybes“ žiūrint kaip į klaikiai nepavykusį „siaubaką“.

Psichologinių operacijų kūrėjai turi paprastą trijų žingsnių schemą – išmušti iš pusiausvyros sukeliant baimę (ar pyktį, neapykantą), įsriegti žinutę, palikti ją augti, bujoti, kol ji ims veikti jūsų elgesį. Pagal ją, va taip paprastai, informacija tampa veiksmu.

Įsisąmonindami, kad visos šios Kremliaus pastatytos „baidyklės“ yra kliedesiai, tuo pačiu turime suprasti, kad vyksta kuo tikriausias hibridinis karas.

Prieš Lietuvą bei Lenkiją prasidėjo koncentruota informacinė ataka. Informacinės operacijos (ir kibernetinės) yra sudedamoji hibridinio karo dalis, neatmetant ir karinių provokacijų tikimybės. Bet nesibaiminkit, prašom perskaitykit iki galo ir pasistenkite suprast, ką norime pasakyti.

Taigi, „Vagner“ Baltarusijoje. Kelia jie mums grėsmę ar ne?

Pirma, „Vagner“ Baltarusijoje aktyviai veikia nuo pratybų „Zapad“, vykusių 2017-tais metais. Ukrainiečius žudę smogikai Baltarusijos miškuose, prie pat Lietuvos sienos, organizavo stovyklas, kuriose baltarusių ir rusų jaunuoliai buvo mokomi žudymo ir išgyvenimo meno.

Taip, šiuo metu samdinių psichopatų, marodierių, žudikų ir prievartautojų yra žymiai daugiau, kiek tiksliai – negali pasakyti niekas. Galbūt, Osipovičių bazėje yra daugiau rusų specnazo ir FSB provokatorių, o ne pačių „muzikantų“.

Tačiau siekiant surengti rimtą provokaciją prieš NATO rytinio flango šalis, nepakanka mokančių šaudyti iš kalašnikovo.

Todėl garsių ekspertų ir rusų opozicionierių teiginiai, kad „Bachmuto kovose užgrūdinti profesionalai pasivaikščiodami užims Suvalkų koridorių“ yra visiška nesąmonė ir absurdas.

Marodieriams, norint užimti mažytę teritoriją Lenkijoje ar Lietuvoje, reikės didžiulio palaikymo iš oro bei artilerijos ir šarvuotos technikos pajėgumų, nekalbant apie oro gynybą. Priešingu atveju, visa ši kriminalinių elementų gauja tebus – kuo ir yra – eilinė mėsa, skirta sunaikinimui.

Bet ar galime lengva ranka atmesti tikimybę, kad recidyvistai pajudės? Ne. Taip, kaip Kremlius ir Minskas mus testavo grūsdami per sieną tūkstančius pabėgėlių, taip dabar gali pamėginti padaryti tą patį, prijungiant prie jų klozetų ir skalbiankių ištroškusius „vagnerininkus“.

Juolab, kad FSB po Prigožino šou ne tik norėtų, bet ir greičiausiai mąsto, kaip nelojalių jiems smogikų galėtų atsikratyti visiems laikams.

Antra, yra visai nemaža tikimybė, kad prie kelių tūkstančių prievartauti ištroškusių pusglušių, jau ragavusių kraujo skonį, gali prisijungti Rusijos specnazas (iki trijų tūkstančių buvo dislokuoti Brest – Litovske, realesnis skaičius dabar – iki tūkstančio), ir dar 5 ar 7 tūkstančiai reguliariųjų Rusijos pajėgų driskių.

Iš viso, tarkime suapvalinus, dešimt tūkstančių „žaliųjų žmogeliukų“. Toks skaičius ginkluotų marodierių jau gali būti problema, kelianti mums pakankamai rūpesčių.

Analizuodami šią tikimybę, atmeskime politikų ir parketinių karo ekspertų svaičiojimus, kad mes viskam pasirengę ir viską nugalėsim, todėl nieko nebijokim – t.y. nieko nedarykim.

Bijoti nereikia, tačiau privalu įvertinti, kad Kremliaus provokacijos „samdinių +“ rankomis yra labai naudingos kolektyviniam Putinui.

Kodėl? Todėl, kad Kremlius tokia karine intervencija „pačiupinėtų“ tiek Lietuvos, tiek NATO rytinio flango bendro veikimo galimybes, bei pratestuotų, koks yra iš tiesų Vilniaus viršūnių susitikime demonstruotas Aljanso ryžtingumas ginti kiekvieną savo žemės centrimentą.

Ne tik, kaip veikia 5 straipsnis, bet kaip realiai veikia visa priešakinė gynyba ir kiti gražūs paveiksliukai skaidrėse. J

ei bent kažkuri grandinės dalis trūks, procesai nesuveiks, teroristinei Rusijai atsivers naujas kaimynų terorizavimo galimybių langas.

Šiuo metu Rusijos „opozicionieriai“ akcentuoja, jog bendra NATO gynybos schema nesuveiks, nes „Vagner“ esą nereguliari Rusijos armija, nevaldoma teroristų gauja, nepavaldi Kremliui ir Co.

Kitaip tariant, mums ir Vakarams brukama žinutė, jog Kremlius ir „Vagner“ neturi nieko bendra, nors dar vakar Putinas teigė, kad grupuotė pilnai išlaikoma iš Rusijos biudžeto. (Tą ir mes jums sakėme prieš daugelį metų, ir kartojome savo apžvalgose, bet tiek to.)

Vadinasi, tokia Rusijos operacija priklauso nuo to, kaip Vakarai, NATO ir Lietuva traktuoja karinę grupuotę, kurią, mūsų giliu įsitikinimu, pagal FSB scenarijų „Vagner šturmuoja Maskvą per tris dienas“, planuota pademonstruoti kaip nevaldomą, paties Putino išlikimui grasinusią jėgą.

Be to, hibridinė karinė provokacija rytiniame NATO flange Kremliui būtų naudinga ne tiek dėl to, kad tai būtų milžiniškas smūgis Lietuvos ir iš dalies Lenkijos ekonomikoms, kiek dėl naujų sukurtų hibridinio karo problemų rytiniam NATO flangui, na ir, žinoma, ES.

Vakarų šalių lyderiai, aiškiai pajutę karštuosius taškus alsuojant jau nebe ten kažkur žemėlapyje, bet čia, šiapus durų, būtų priversti dienotvarkėje pastumti Ukrainą į antrą planą.

Kolektyvinis Putinas tą puikiai supranta, todėl šioje „Vagner“ temos eskalavimo operacijoje dalyvauja kartu su visa savo propagandistų komanda bei Lukašenka.

Atkreipiame dėmesį, jog tokias pat FSB ir Putino žinutes, panašiomis ir kitomis formomis iš kitų pusių šaudo tariama Kremliaus opozicija, kas rodo, jog informacinės operacijos mastas yra tikrai didelis.

Putinas, perpasakodamas FSB paruoštukus, akcentuoja, jog Lietuvos-Lenkijos-Ukrainos batalionas, kuris neva įžygiuos į Ukrainą, iš ten nebepasitrauks, nes Lenkija pasinaudos proga okupuoti Vakarų Ukrainos žemes.

Rusijos fiureris, dalindamas Ukrainos, Lietuvos ir Lenkijos žemes, nuolat pabrėžia Rusijos vaidmenį, kuri aktyviai kišosi į šių šalių tarpusavio konfliktus. Beje, kovose dėl Vakarų Ukrainos 1919 m. žuvo 10 000 lenkų ir 15 000 ukrainiečių. Po Antrojo pasaulinio karo, šią teritoriją Ukrainai „sugražino“ sovietų sąjunga, kaip ir mums „Vilniaus kraštą“.

Ką nori pasakyti ir ko siekia tokiais istoriniais ekskursais į praeitį Rusijos fiureris, o tiksliau FSB ir GRU PSYOPS?

Putino gauja siekia, kad lietuviai, lenkai, ukrainiečiai tarpusavyje susiskaldytų, imtų nesutarti prisiminę senas nuoskaudas. Galbūt susipyktų (ačiū Dievui, maskoliai nesupranta, kad tai neįmanoma).

Ji taip pat nori kažkiek mąstančiai Rusijos visuomenės daliai parodyti, kad Rusija visuomet turėjo interesų Ukrainoje, Lenkijoje, Lietuvoje, kad ji tiesiogiai dalyvavo šalių teritoriniuose ginčuose, ir kad juos sprendė jėga – dalindavo ir okupuodavo.

Šia žinute teigiama, jog minėtos šalys – strateginė Rusijos interesų zona, tikslas ir istorinė siekiamybė.

Kremlius, rodydamas tariamus išskirtinius Rusijos-Lietuvos, Rusijos-Lenkijos, Rusijos-Ukrainos santykius taip pat siekia, jog Vakarų valstybių vadovų galvose būtų grąžintas arba iš naujo suformuotas ne vakarietiškas Lietuvos bei Lenkijos suvokimas, t.y. bandoma mus išimti iš NATO ir ES informacinio konteksto.

Nuolat kartojant bandoma įkalti Vakarams į galvas, jog tai – Rusijos interesų zona. FSB-Putinas mano, jog kuo daugiau, aktyviau ir įžūliau kartos tokias žinutes, tuo jos geriau veiks vakariečių sąmonę.

Ši Rusijos strategų Lietuvai ir Lenkijai taikoma formulė mums suprantama, jos siekiai aiškūs, kaip dvi rusiškos kapeikos.

Tačiau vykdoma Kremliaus informacinė operacija „Prigožinas-Klounas“ turi vieną pagrindinį minusą. Vakaruose jos niekas nesupranta ir nesupras. Putinas ir visa šiandieninė imperinė-revizionistinė-ekspansinė Rusijos politika remiasi aštuoniolikto – devyniolikto amžiaus imperinės plėtros naratyvais ir metodika. Naratyvas – tai istorinės Rusijos žemės, metodai – skaldyk ir užgrobk.

Mėginimas kalti Vakarams į galvas, jog Lietuva, Lenkija, Ukraina – rusų reikalas, kitaip tariant senos istorinės „rusų razborkės“, dėl kurių vakarams nereikia teptis rankų yra senas ir neveiksnus kaip Rusijos poeto Puškino eilėraštis, skirtas Vakarų Europai, susirūpinusiai po ATR padalijimo prasidėjusio sukilimo malšinimu, kurį vykdė carinės Rusijos budeliai:

Kas jus supykdė? Neramumai Lietuvos?
Palikit tai: čia slavų ginčas,
Buitinis, senas, jau nulemtas likimo.

(Ehm, atleiskit už laisvą vertimą…)

Neabejojame, jog Putinas skaitė Puškiną ir dabar pats mėgina pasiųsti Vakarams panašią žinutę.

Tačiau Putino ir visos jo komandos neįgalumas ir bėda ta, kad visa ši didžiulė gauja įstrigo laike. Kremlius mėgina pritaikyti šimto ar dviejų šimtų metų senumo istorinę patirtį šiais globalaus pasaulio laikais.

Putinas nesuvokia, jog traukinys seniai nuvažiavo ir upės tėkmės atgal nebepasuksi. O prieš srovę irtis neįmanoma. Kaip Vakarai nesuvokė Kremliaus ultimatumo „pasitraukit iš Europos, tada nepulsim Ukrainos“, taip nesupras šių žinučių ir dabar.

Lietuva – dviejų stipriausių pasaulio ekonominių ir karinių blokų sudėtinė dalis, ir kitaip jau nebus. Bent jau per artimiausią šimtą metų.

Todėl visų tų gąsdinimų ir grasinimų bijoti nereikia. Juos reikia suprasti, įvertinti, apsukti, ir smogti atgal. Bet tam reikia veikiančios, aktyvios, įgalios valstybės strateginės komunikacijos.

O ant žemės su neprašytais driskiais mes (kartu su Lenkija) tikrai susidorosime. Neprašytas – mums ne svečias, kulkų tikrai turėsime užtektinai jį pavaišint.

Ypatingas ačiū nuolatiniams rėmėjams „DT Artelė“ ir Lietuvos aludarių gildijai. Dėkojame savo skaitytojams už palaikymą. Svarbu ne tai, kokia suma paremiat, svarbus Jūsų dėmesys ir dėkingumas. Nuoroda paramai: https://tinyurl.com/noriuparemti

Siūlome aktyvius mokymus: https://tinyurl.com/f352n3uw