M. Kundrotas. Aš – pacifistas

Pacifistas – tai žmogus, kuris yra prieš karą ir už taiką. Būtent tokiais šūkiais naudojosi ir tebesinaudoja kariaujančių šalių penktosios kolonos priešų teritorijose.

Tariami pacifistai iš tiesų dalyvauja kare, tiktai priešingoje pusėje nei jų šalis. Neretai šie apsišaukėliai naudoja smurtines priemones, tariamai siekdami sustabdyti karą. O jei ir kovoja tik žodžiais, vis tiek kovoja.

Kai tavo valstybė dalyvauja kare – tiesiogiai arba palaikydama kurią nors kariaujančią pusę – čia nėra neutralumo. Kas tariasi esąs neutralus, tas atvirai arba slapta, sąmoningai arba iš kvailumo remia priešą.

Kas ne su mumis, tas prieš mus. Kova prieš karą – jau savaime oksimoronas. Tarsi paleistuvystė vardan skaistybės. Prieš karą galima pasisakyti, jį slopinti, siekti jį užbaigti, bet ne kovoti su juo. Kovojama tik su viena arba kita kariaujančia puse.

Šiandien Lietuva dalyvauja Ukrainos kare su ją užpuolusia Rusija. Nereikia seilėtų išsisukinėjimų, kad yra kitaip. Rusija Ukrainos asmenyje puola visą Europą ir visą Vakarų pasaulį.

Ir Lietuva tai supranta. Ji dalyvauja kare.

Kiekvienas pasisakantis už Ukrainą, siunčiantis jai pagalbą maistu, ginklais ar gydymo priemonėmis, yra karo dalyvis, trumpiau tariant – karys.

Aš – pacifistas. Svajoju apie pasaulį be karo. Kaip tik todėl remiu Ukrainą.

Tvari taika įmanoma tik sunaikinus karo šaltinį. Šiuo atveju – imperinį Rusijos režimą.

Tie, kurie dedasi pacifistais, yra didžiausi karo šalininkai. Jeigu jie būtų prieš karą, tai būtų prieš jo sukėlėją.

Dabar gi jie – prieš ukrainiečių savigyną ir Vakarų šalių pagalbą šioje savigynoje.

Šie asmenys – demagogai arba jų klaidinami idiotai – siūlo Ukrainai pasiduoti, taip leidžiant Rusijai suprasti, kad agresija pasiteisina.

Net mažiausio Ukrainos gabalėlio paaukojimas reikštų naujų agresijos akcijų užprogramavimą. Po metų ar po dvidešimties – menkas skirtumas.

Romėnai sakydavo: nori taikos – ruoškis karui. Tad yra dvi pacifizmo rūšys: naivusis ir blaivusis pacifizmas. Blaivus pacifistas stiprina savo šalies karines galias, kad galėtų užtikrinti jai tvarią taiką.

Naivusis, o dažnai – ir apsimestinis pacifizmas remiasi buitiniu, bet ne politiniu mąstymu: tai – stručio pozicija, kišant galvą į smėlį.

Šie buitiniai pacifistai stokoja paprasčiausio nuoseklumo. Abejotina, ar nors vienas jų, susidūręs su smurtininku ar prievartautoju, tikėtųsi iš praeivių neutralumo.

Ar pats būtų neutralus, matydamas prievartaujamą savo vaiką.

Jų pacifizmas galioja tik valstybių santykiuose. Taip jie parodo, kad – sąmoningai ar iš kvailumo – yra tiesiog antivalstybininkai. Anarchistai ir nihilistai.

Ne visi jie veikia iš piktų motyvų. Bet juk ne visi bolševikų ar nacių kareiviai buvo piktavaliai. Jie tiesiog dalyvavo piktavalių sukeltuose karuose. Taip dalyvauja ir tariami pacifistai. Agresoriaus pusėje.

Tikrieji pacifistai šiandien siekia sustabdyti ir nutraukti Rusijos agresiją. Tarp jų – ir vis auganti Rusijos gyventojų masė, pasisakanti prieš agresyvų Kremliaus režimą. Pašalink priežastį – išnyks ir padarinys.

Tie, kurie nuoširdžiai tiki, kad kovoja prieš karą, smerkdami gynybinę kovą, tiesiog stokoja priežastinių ryšių suvokimo. Jie mato „čia“ ir „dabar“. Be perspektyvos. Galvodami tik refleksų lygiu.

Kai kurie tariami pacifistai mano nuginkluosiantys oponentus klausimu: ar pats siųstum kariauti savo vaiką? Bet, kaip minėta, mes jau kariaujame. Ir jei Rusija ateitų čia, šio karo dalyvių ir jų šeimų vienaip ar kitaip lauktų represijos, gal net mirtis.

Gal kas pasitrauktų į užsienį. Ne visi atitinka fizines ar psichologines ginkluoto kario charakteristikas.

Neatitinkantys kariauja kitais būdais. Kad ir siųsdami savo pinigus kovoti ar darydami politinę įtaką. Jie taip pat rizikuoja.

Nėra jokios garantijos, kad priartėjus frontui spėsi pasitraukti. Bet kuris lietuvis dabar yra potenciali karo auka. Ir sustabdyti šią grėsmę tėra vienas būdas – tai visiška Ukrainos pergalė.

Rusija daugelį kartų pralaimėjo ir gerokai mažesnėms tautoms, pradedant japonais, lenkais ir suomiais, baigiant afganais ir čečėnais.

Tiesa, Rusija turi atsargoje branduolinį ginklą. Bet leidus Rusijai parklupdyti Ukrainą tas ginklas niekur nedings. Jis bet kada galės būti panaudotas jau kitame kare.

Taigi, Rusija turi suvokti, kad karas jai – nuostolingas. Optimalus atvejis būtų pačios Rusijos subyrėjimas į laisvas tautines valstybes. Prielaidų tam jau yra.

Bet programa minimum šiandien – rusų kariuomenės išstūmimas iš visų tarptautine teise Ukrainai pripažintų teritorijų. Ir mes galime prie to prisidėti.

Pirmiausiai – politiniu lygmeniu, tarptautinėje arenoje palaikydami sankcijas šaliai agresorei, finansais ir diplomatija remdami užpultąją šalį ir skatindami Kremliaus pavergtas tautas laisvės kovai.

Tai – nuoseklaus pacifisto pozicija. Tegul karas baigiasi.

Autorius yra politologas