Pranešimas, skaitytas 2023 06 03 Mokslų akademijos salėje mokslinėje konferencijoje Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio 35-mečiui paminėti „Sąjūdžio istorija ir patirtis“.
Man pasiūlyto pranešimo tema orientuotų į juridinę Kovo 11 d. aktų analizę. Bet nesu teisininkas ir mano pastangos teisinėje sferoje gali atrodyti nerimtos. Kita vertus, teritorinio vientisumo užtikrinimas – tai ne vien juridinis klausimas, bet apimantis pačias įvairiausias teorijos bei praktikos sritis.
Apskritai, teritorinio vientisumo srityje sunku numatyti, kokiais principais bei kokiomis patirtimis remiantis padarytas sprendimas gali būti teisingas bei efektyvus.
Prisiminkime kad ir tas dienas, kai buvo priimami Kovo 11-osios aktai. Tuomet būta nemažai skepsio – ir ne vien iš blogos valios.
Bent aš prisimenu, kad tą vakarą samprotavau maždaug taip: kadangi pagal tuos aktus tarpukaryje egzistavusi Lietuvos Respublika atkurta vienašališku Lietuvos Aukščiausios Tarybos sprendimu, o istoriškai Lietuvos valstybė formavosi (bei buvo formuota) ne be kitų valstybių (didžia dalimi Sovietų Sąjungos) poveikio, tai tikėtina, kad atkurtos Lietuvos niekas nepripažins.
Tokią nuomonę netrukus sustiprino atėjusi žinia iš už Atlanto: esą, negalima automatiškai pripažinti atkurtos Lietuvos, nes tarpukaryje buvo pripažįstama Lietuvos valstybė ne toje teritorijoje, kokioje ji atsikūrė 1990 m kovo 11 d aktu.
Tikriausia, daugelis prisimename akademiko Eduardo Vilko mestą repliką apie „nuogo šuolį į dilgėles.“ Bet ją lydėjo kita replika – rašytojo Kazio Sajos, kad „šuolis į dilgėles gali suveikti kaip vaistas nuo politinio neveiksnumo radikulito.“
Žinia, tada menininko intuicija pasirodė pranašesnė už mokslininko erudicija. Tačiau bent man atrodo, kad ir pats Dievas tada mums padėjo. Kaip bebūtų, Jums leidus, čia Lietuvos teritorinio vientisumo klausimu norėčiau kalbėti kaip istorikas.
***
Istoriniu požiūriu Lietuvos teritorinis vientisumas paprastai asocijuojasi su Vilniaus bei Klaipėdos priklausomybe. Apskritai teritoriniai ginčai – tarptautinės praktikos kasdienybė. Bet daugeliu atvejų jie tiesiogiai nesisieja su tos ar kitos valstybės gyvybine egzistencija.
O Lietuvos atveju, drįsiu teigti, Vilniaus bei Klaipėdos priklausomybės klausimas – tai Lietuvos kaip tautinės valstybės egzistencijos klausimas.
Pamėginsiu paaiškinti, ką turiu galvoje, ir pradėsiu nuo Vilniaus klausimo. Jo istorija sena ir ilga, bet į tarptautinę areną jis iškilo 1920 m. rudenį, kai Lenkijos karinės pajėgos okupavo tuo metu lietuvių valdomą Vilnių.
Tada klausimo sprendimas persikėlė į Tautų Sąjungą, ten jis užsitęsė, ir laikui bėgant tarptautinėje arenoje o vėliau ir tarptautinėje atmintyje atsirado stereotipas, kad du nacionalizmai susiginčijo dėl Vilniaus. „Ginčo dėl Vilniaus“ frazė piršo įvaizdį, tarsi ginčas iš tikro lietė tik Vilnių.
Bet studijuojant konkrečią tarpukario raidą nepalieka abejonių, kad Lenkijos strategijoje Vilniaus užėmimas tebuvo pirmas žingsnis realizuojant pagrindinį tikslą – atkurti unijinį ryšį su Lietuva, praktiškai pajungti sau visą Lietuvą.
Kita vertus, Europos pozicija tokio eventualumo atžvilgiu nebuvo nuosekli. Nors Lietuva sulaukė tam tikros paramos, vis dėlto, dominavo kita tendencija: įkalbinėjimu, gundymu o kartais ir grasinimu siekta priversti lietuvius pasiduoti Lenkijos valiai.
Mat, lietuviai norėjo nepriklausomybės, be to jie ieškojo taikos su Rusija. Visa tai buvo nepriimtina ne tik Lenkijai, bet ir aktyviai bei reikšmingai daliai europinės opinijos.
Tos opinijos požiūriu tautinė Lietuva ir dar su Vilniumi buvo suvokiama tik kaip kuriozas (jei ne Maskvos klastingas sumanymas), o juridiškai bei civilizaciškai Lietuva tebematyta Lenkijos kompetencijoje.
Ir atitinkamai galvota – kad tik laiko klausimas, kada toji kompetencija atgaus pilną galią. Taigi, bent lietuvių atžvilgiu ginčo su Lenkija esmė glūdėjo ne nacionalizmo, bet saugumo plotmėje.
Beje, Lietuvos pozicijos ginče dėl Vilniaus nebuvo stiprios. Mat, jos didžia dalimi rėmėsi 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos-Rusijos taikos sutartimi, pagal kurią Vilnius buvo pripažintas Lietuvai.
Nors ta sutartis buvo ir ratifikuota, ir įtraukta į Tautų Sąjungos rejestrą, vis dėlto Vakaruose ji nelaikyta autoritetinga. Pirmiausia dėl sutarties dalyvės Sovietų Rusijos negatyvaus įvaizdžio.
Be to, sutartis turėjo formalių netikslumų bei neapibrėžtumų, sudariusių pagrindą skeptiškam jos vertinimui.
Bet egzistavo ir, sakyčiau, jus cogens lygmens argumentacija: pagal ją, 1920 m. liepos 12 d. Maskvoje Lietuvos ir Rusijos pasirašytas dokumentas, nors skambiai ir pavadintas taikos sutartimi, bet faktiškai jis teprilygęs laikinam separatinam susitarimui, kadangi pasirašytas vykstant Sovietų Rusijos – Lenkijos karui ir siejosi su to karo kontekstu; kai karo išdavoje Vilnius atsidūrė Lenkijos valdžioje, tai Lietuvos ir Rusijos pasirašytas dokumentas netekęs galios.
Tokia argumentacija, suformuluota dar praėjusio amžiaus trečiajame dešimtmetyje, deja, tebėra aktuali; ją – kad ir tarp eilučių – galima išskaityti ir šiuolaikinėje akademinėje istoriografijoje – ir anaiptol ne vien lenkiškoje. Tad išeitų, kad 1920 m. liepos 12 d. sutartis lyg ir nereikšminga. Yra net siūlymų Lietuvai už ją atsiprašyti…
Vis dėlto, istorinės studijos atveria kitą perspektyvą. Kai pavyko susipažinti su tais Anglijos ir Rusijos dokumentais, kurie istoriografijoje paprastai likdavo šešėlyje arba iš vis neminimi, ėmė aiškėti vaizdas, kad Lietuvos-Rusijos 1920 m. taikos sutartis anaiptol ne incidentinis ar separatinis atvejis, bet kad tai dalis dėsningo proceso, reiškusio Rytų Europos regiono transformaciją nuo imperinių struktūrų link tautinių valstybių, sistemos.
Tautinių valstybių formavimasis, viena vertus, buvo teisingumo bei demokratijos plėtros išdava, nes taip susidarė prielaidos mažų etninių tautų atgimimui bei išlikimui.
Kita vertus, minimas procesas buvo sąlygotas paieškų taikios koegzistencijos tarp skirtingų civilizacijų, konkrečiai tarp Vakarų ir Rusijos.
Šviesios galvos tada vadovavosi idėja, kad susidariusi tautinių valstybių juosta nuo Europos šiaurės iki pietų – valstybių, nors ir nedidelių, bet susikūrusių prigimtinėje etnografinėje erdvėje – turės šalinti motyvą paprastai universalizmu pagrįstai imperinei ekspansijai ir taps prielaida taikai.
Tomis idėjomis pagrįsta valstybių sistema pradėjo kurtis dar XIX a., ir – ji neaplenkė lietuviško konteksto: minėtomis idėjomis rėmėsi „Aušros“ laikraštis. O Pirmojo pasaulinio karo išdavoje tautinių valstybių sistema jau darėsi realybe.
Žinia, sistema patyrė sunkių išbandymų, bet būta ir jos patvirtinimo, pavyzdžiui, 1975 m. Helsinkio Baigiamajame akte – ir toji sistema iš esmės išsilaikė iki šiol.
Taigi, būtent tos tautinių valstybių sistemos kontekste ir reikėtų vertinti 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos-Rusijos taikos sutartį, nes ji įteisino vieną iš tos sistemos elementų – Lietuvos tautinę valstybę su Vilniumi.
Tuo tarpu Lenkijos siekis atkurti savą Paxpoloniją iš esmės tebuvo tik imperinės reakcijos prieš naujos sistemos kūrimąsi recidyvas.
Bet istorijos raida anaiptol nėra tiesus kelias. Nes žmonės skirtingi, kaip ir jų interesai. Tada, XX a. pradžioje, požiūris tiek į etnografiniu principu paremtas valstybes, tiek ir į taikos tarp Vakarų ir Rusijos galimybę skyrėsi. Tas požiūris skiiasi iki šiol. Todėl klausimas – ar Vilnius tarnaus kaip regioninio taikaus sugyvenimo švyturys, ar kaip ekspansijos placdarmas – tebelieka aktualus.
***
Panaši padėtis ir su Klaipėda. Turime visa eilę formalių juridinių argumentų, liudijančių Klaipėdos priklausomybės Lietuvai teisėtumą. Vis dėlto, akademinėje istoriografijoje (panašiai, kaip ir dėl Vilniaus) tebeslypi abejonė dėl sprendimo po Pirmo pasaulinio karo Klaipėdos kraštą priskirti Lietuvai.
Nors detalesnė ir objektyvi klausimo analizė, regis, negalėtų palikti abejonių, jog Klaipėdos priklausomybė Lietuvai reiškė ne tik tai, kad Lietuva turės laisvą išėjimą į jūrą.
Dar svarbesnė kita išdava – Lietuvos tautinė valstybė turėjo būti apsaugota nuo imperinių valstybių užmačių. Nes Klaipėdos priklausymas ne Lietuvai reikštų ne ką kitą, kaip imperinį kolonijinį recidyvą.
***
Taigi, istoriškas žvilgsnis leistų teigti, kad 1990 m. kovo 11 d. aktų teisėtumą bei efektyvumą lėmė tuose aktuose užprogramuotas mažos lietuvių tautos siekis išlikti.
Tas siekis suvienijo lietuvius lemtingais 1990-1991 metais. Tuomet Kovo 11-osios aktų skelbiama nepriklausomybės ir taikaus bendradarbiavimo idėja pasirodė priimtina ir didžiajai daliai pasaulio opinijos – ir Vakaruose, ir Rytuose.
Bet skirtingi požiūriai tos idėjos atžvilgiu neišnyko, jie tebeegzistuoja. Vadinasi, tebeegzistuoja dilema. Ji turėtų būti ypač aktuali lietuviams, turint galvoje jų liūdną istorinę patirtį, kai amžių bėgyje jie sugundyti vizijos tapti imperija „nuo jūros iki jūros,” išdavoje buvo pavirtę tik nykstančio baudžiauninkų luomo liekana.
Taip atsitiko todėl, kad besivaikant politinės galios bei šlovės buvo ignoruotas pamatas, ant kurio stovi ne tik bet kokia galia, bet pirmiausia – unikali prigimtinė būtis.
Tautos, kaip Dievo dovanos, vertė bei prasmė buvo supainiota su ideologijų vėjais. Deja, toks painiojimas tebesitęsia.
Reziumuodamas drįsčiau teigti, kad šiandienos Lietuvai esminis klausimas – kur teikiamas prioritetas: ar savos teritorijos, į kurią esame įaugę protėvių šaknimis, saugojimui bei puoselėjimui, ar indiferentiškų tai teritorijai vizijų vilionėms.
Neseniai Vilniaus centre nupjautas šimtametis ąžuolas skausmingai simbolizuoja egzistuojančią prioritetų problemą.
2023 06 03
