Apie tai mums, lietuviams, mažumą pamąstyti labai reikalinga. Daugiau negu kitataučių laikraščiuose rašoma mūsiškiuose apie mūsų pasielgimą, darbus, veikalus, vakarus ir t. t. trumpais pagyrimo ar papeikimo žodžiais.
Minimu būdu ištarti papeikimai ir pagyrimai reiškia, be abejonės, kad rašytojai nemoka pasakyti, kodėl jiems kas nepatinka, o kodėl jiems kas gyriaus verta. Jie vien sprendžia iš jausmo. O tai vėl žymis, kad sprendėjai yra menko dvasiško ūgio žmonės. Neturi jie kitokio vidaus gyvenimo, kaip tiktai kelias mintis ir jausmų supimą.
O tas viso ko sukeliamas. Kartą ko nors įpykintas, žmogus piktinasi visu kuo. Blogo ūpo žmogus visur temato bloga. Bet to blogumo priežasties pasakyti negali ir pradeda viską peikti. O tai yra vien blogo ūpo apsireiškimas.
Antraip vėl, ko nors palinksmintam žmogui viskas išrodo linksma, gražu, smagu. Ir jam prisieinant spręsti apie kokį darbą, veikimą, išreiškia jis gerąjį savo ūpą ir giria, giria, o tačiau negali pasakyti, kodėl giriamas dalykas būtų girtinas.
Yra dar kitos blogo ar smagaus ūpo priežastys. O pas mus jos labai dažnai randamos. Labai greitai vienas ar antras apie kitą ką pasako. Žinoma, negera. O apskelbtasis, supykęs ant liežuvautojo, temato jame vien ką bloga. Ir tojo darbai bei veikalai tad niekam nebetinka.
O kartais nė to nereikia. Vienas teprivalo kitos nuomonės, kitos partijos žmogus būti, ir tuojau nebetinka jis ir jo veikimai kitam, nors būtų jie tautai, žmonijai kažin kaip naudingi.
Mes, lietuviai, kaip tik gyvename tuo laiku, kai kiekvienas pradeda kurtis savo nuomones ir jas teisingiausiomis laikyti, ypačiai atsižvelgiant į Lietuvos išganymą. Kai tai čia vienas ar antras išdrįsta kitos būti nuomonės, tuoj blogas ūpas sukyla.
Ir nebėra galima spręsti apie tai, kas Lietuvoj tikrai gera ar bloga daroma. Vien peikiama arba giriama. Tos pačios nuomonės arba partijos žmonės ir jų darbai aukštai keliami, nors nėra galima aiškiai pasakyti, kodėl taip, kiti žeminami, o priežastis taipo jau nėra parodoma.
Pagaliau padaro labai daug bloga ir pavydas. Kad kas tik kaip nors pagiriamas, tuoj negiriamieji jį pradeda peikti.
***
Toks yra pagyrimas ir papeikimas tarp mūsų žiūrint į giriančiuosius ir peikiančiuosius. Reikia pažvelgti dabar ir į giriamuosius ir peikiamuosius. O tai dalykas taipo jau nelinksmas.
Mes, lietuviai, tepradedame aukštesnį savo gyvenimą statyti ir jį ragauti. O tam yra norų be galo. Bet noras toli dar nėra galia. Ir tuščias pagyrimas žmonėms, kurie vien gerą norą turi, pastoja labai kenksmingas.
Giriamieji per lengvai prapuldo visą sprendimą apie tai, ką jie iš tikrųjų padaryti gali, kokios jų jėgos. Tūli tiesiog papaiksta. Nebesilavina. Nebežengia tolyn. Ir kiekvieno, kuris jų negiria taip jau, nekenčia, tarsi būtų didžiausias jų priešas arba nevidonas. Turime mūsų laiku jau daug tam paveikslų.
Antraip vėl, kiti peikiami, o nežino, kodėl. Nuleidžia tad rankas ir nebedirba. Nejausdami, kokios jų jėgos, ir turėdami vien gerą norą, eina tad paprastu gyvenimo taku, kurs mūsų santykiuose veda į kitataučių darbo vieškelį.
Todėl svarbu labai tikru būdu girti ir tikru būdu išaiškinti, kas netinka.
Mūsų padėjimas, rodos, veikiau pasitaisys, kai patys veikėjai mažiau rūpinsis tuo, kas apie juos ir jų darbus sakoma bei rašoma, o daugiau arba dar geriau – vien ir visai tik savo darbu ir veikalu.
Labai dažnai galima pastebėti, jog tas žmogus tuo daugiau yra užgaulus, kuo mažiau jis tikrai naudingai dirba. O suprantamas tai dalykas. Menkas tegali būti tas darbas, kurs darytas, jeib jo kūrėjas būtų giriamas. Ir dėl gyriaus dirbąs žmogus turi jaustis užgautas, kai to gyriaus nesusilaukia. Sako vokiečiai, jog užgauliausi esą gydytojai, kunigai ir dailininkai bei poetai, kadangi čia daug nieko nemokančių esą.
Žmogus, kuris dirba vien norėdamas naudingą ir reikalingą darbą atlikti, negali būti užgaulus. Jisai geriausiai žino, kiek jo darbas vertas, nes visuomet tiek, kiek jis įdėjo čia savo sielos ir dvasios, kiek tas darbas kilęs iš teisybės, labo ir grožybės pajautimo. O toks darbas žodžiais neapverčiamas nieku. Kaip niekutis negali būti didžiu veikalu padaromas vien žodžiais.
***
Žmogui dedant savo sielos ir dvasios jėgas į kokį veikalą, tasai pastoja ir pasilieka visam amžiui gyvas jėgų branduolys. Ir nuolatai kaip toks apsireiškia. O tuo galingiau, kuo šviesesnės, prakilnesnės ir harmoniškesnės tos jėgos yra. Joks papeikimas arba pagyrimas tų jėgų nei mažina, nei didina.
Žinoma, papeikimas gali padaryti, kad tūli žmonės nebus pasiekiami tų jėgų. Tuomet bus jie skriaudžiami. Ir todėl papeikimas kokio nors tautai naudingo darbo arba veikalo bus tikrai tautos kenksmas.
Bet nutylėjimas kokio gero darbo yra dar daug blogesnis dalykas. Padaro jis tautai tiesiog nuostolį. Kad bus kas labai peikiama, tai tūlų tyčia mėginama, ar taip jau iš tikrųjų ir būtų, kaip sakoma.
Rodos, lietuviai daugiau negu kiti linkę patys įsitikinti darbų vertybe. Bet kuomet jie nieko nepatiria apie kitų darbus, tuomet ir nieko negali išmėginti.
Viskas, kas gimsta iš niekšumo, yra ir pasiliks niekis. Ir veikiai randa galą. O kas gema iš tikros kokios idėjos, tas ir auga. Nors kažin kaip tam priešintumės.
Tai turėtų visi, kurie kaip nors tautai dirba, gyvai pajausti. Tos galios, tas skaistumas, kurs per juos apsireiškia jiems dirbant, turėtų juos aukštai iškelti iš visų pagyrimo ir papeikimo sūkurių. Jie turėtų jausti savo veikimą ir koks tasai galingas.
Turėtų ir žinoti, kad jis pildo savo uždavinį, o kad nieks jo ir nepastebėtų, ypačiai čia, kur dvasios ir sielos galios apsireiškia. O jeigu ir jokių sekmių nebūtų matyti, laikui bėgant jos tikrai stosis švieson. Jokios tikros galios negali pasilikti be visiems regimųjų apsireiškimų.
Taip, iš tokių atžvilgių reikėtų dirbti. Bet taip tegali didieji žmonės. Tie, kuriems gyrius arba papeikimas tėra vaikų žaislas. Jų jie nebeprivalo. Turi svarbesnių dalykų.
O tikrai bus taip: kokia galybe, kokiu teisingumu bei atsidėjimu dirbama, toks didis ir bus darbas bei veikalas. Ne mažesnis ir ne didesnis. O didžiu gali kiekvienas pastoti dirbdamas be jokių pašalinių tikslų, vien tarnaudamas tam, kas teisu, gera ir gražu.
*************
Patrumpintas to paties pavadinimo straipsnis, pirmąsyk paskelbtas 1911 m. Jaunime. Parengta pagal: Vydūnas. Žvilgis į gyvenimo gelmes, I: Gyvenimas – kelionė tobuluman. Sudarytoja Rima Palijanskaitė. Klaipėda–Radviliškis: Litera, 2006, p. 211–214.
Parengė Dainius Razauskas
Pagarba Dainiui Razauskui, kad Vydūnas vis viešinamas, primenama apie jo darbus, smagu…