Vasario 13 dieną portale „Delfi“ paskelbta publikacija apie neteisėtą miško kirtimą valstybiniame miške Molėtų rajone.
Nieko stebėtino, kad pabrangus malkoms vagiamas miškas. Stebėtina pareigūnų, konkrečiai Miškų kontrolės departamento, reakcija, kai nustatant padarytą žalą dirbama vėžlio sparta.
Yra labai „logiškas“ pasiteisinimas: sniegas neleidžia suskaičiuoti iškirstos medienos kiekio!
Gal kokiam su miškais nieko bendra neturinčiam piliečiui toks pasiteisinimas ir atrodys pagrįstas, bet man, dirbusiam aštuonerius metus toje miškų apsaugos srityje, toks pasiteisinimas atrodo kaip pasityčiojimas iš visuomenės, neabejingos pažeidimams miškuose.
Ne kartą yra tekę, gavus pranešimą apie galimai neteisėtą miško kirtimą, skubėti ir savaitgalį į vietą ir matuoti iškirstų medžių kelmų skersmenis, kad būtų nustatytas iškirstos medienos kiekis: apsiauni ilgaaulius batus, pasiimi kokį pagalį ir nubraukai tą gamtinę kliūtį – sniegą.
Stebina ir Miškų urėdijos padalinio (taip dabar vadinama buvusi urėdija) pozicija – juk kertamas jiems patikėjimo teise prižiūrėti paskirtas miškas. Kažkokie miegantys žirgeliai!
Anksčiau urėdijose buvo miško apsaugos inžinieriai, pamenu atvejį, kai Trakų miškų urėdijos miško apsaugos inžinierius kelias naktis budėjo prie miško sandėlio, į kurį buvo įsisukę vagys. Ir pagavo, o dabar gal tų apsaugos inžinierių nėra?
Visko gali būt, turint omenyje „sėkmingą“ urėdijų reformą. Hm, hm, gamtosauga Lietuvoje, regis, Sizifo darbas, kuriam ryžtasi tik pasišventėliai ar svajokliai.
Na, bent jau vagies profesija, atrodo, populiarėja, taip sakant. O kam tie mokslai, dažnai mokami, kai galima „užsidirbti“ lengviausiais būdais?
O rinka padeda – kainos juk kyla. Jeigu būčiau ministras, po tokių atvejų, kai miškų kontrolės pareigūnai tampa neįgalūs dėl sniego, pasakyčiau: gerbiamieji tinginiai, jums čia ne vieta.
Kai dirbau toje srityje, miškų apsaugos ir kontrolės, mačiau ne vieną „gamtosaugininką“, atėjusių į šią sferą prisitaikyti prie viršininkų norimų ataskaitų ir daryti karjerą.
Tokie yra ir dabartiniai Miškų kontrolės departamento vadovai. Gal pretendentus į gamtosaugininkus reikėtų tikrinti melo detektoriumi?
Ir atbaidyti tokius, kuriems problema nubraukti sniegą nuo kelmų ir apskaičiuoti neteisėtai iškirstos medienos tūrį. Juokinga, jei nebūtų graudu.
Situacija dėl miškų ateities, atrodo, pateko į letargo miegą – medieninkų pastangomis užmarinuotas merdi Nacionalinis miškų susitarimas: susitarta tik šešiose srityse, trijose, gamtosaugos požiūriu svarbesnėse, vyrauja štilis, ir neaišku, ar apskritai bus susitarta.
Prasidėjus to susitarimo procesui, buvau pareiškęs norą jame dalyvauti, bet kai man buvo atsakyta, kad galiu dalyvauti tik grupėje, svarstysiančioje miškų problemas turizmo, o ne biologinės įvairovės ir miškų apsaugos srityje, nusprendžiau nedalyvauti.
Gal be reikalo? Apmaudu, kad dalyvauti politikoje ir gamtosaugos administravime atsisako reto sąžiningumo žmonės, tokie kaip Andrejus Gaidamavičius ir Gintautas Kniukšta.
Jie būtų galėję pretenduoti į aplinkos ministro postą. Ne visi gali būti Don Kichotais, deja…
Gamtosaugos problemas ir su jomis susijusius padarinius, dar tik būsimus, nujautė tokie iškilūs mąstytojai kaip Artūras Šopenhaueris (Arthur Schopenhauer) ir Siorenas Kierkegoras (Søren Kierkegaard).
Žilvinas Vareikis puikiame straipsnyje apie klimato kaitos klausimus 2022 metų „Kultūros barų“ ketvirtame numeryje rašo:
„Vokiečių idealizmo dvasios įkvėptas Immanuelis Kantas tvirtino, kad „objektai turi prisiderinti prie mūsų pažinimo“ (Kant 2013: 24–25), vadino gamtą individo, dėvinčio spindinčiais tyrinėtojo šarvais, tarnaite. Savo ruožtu Šopenhaueris , priešindamasis vien subjektyvistinės žiūros dominavimui, siūlė suvokti tikrovę, žvelgiant iš įvairių perspektyvų.
Šiuolaikiniuose tarptautiniuose forumuose, sprendžiančiuose klimato kaitos klausimus, vyrauja požiūris, būdingas Kantui ir visai klasikinei filosofjai, – gamta yra svarbi tiek, kiek ją galima tyrinėti ir naudotis jos resursais.
Kitaip tariant, pripažįstami tik žmogaus interesai ir poreikiai(…) Šopenhaueriui augalai ir gyvūnai atrodė tokie pat svarbūs kaip ir žmonės. Tai patvirtina, kad jam didelę įtaką darė Rytų, ypač Indijos, flosofja.
Toks požiūris labai reikšmingas, aptariant žmonijos santykį su gamta, nes geopolitinės aktualijos liudija, kad tam tikrais atvejais pagarbos gyvybei etiką pamina net ir tos šalys, kurios prisiėmė įsipareigojimus mažinti šiltnamio efekto riziką nacionalinėje erdvėje.
Pavyzdžiui, Brazilijos prezidentas Žairas Bolsonaras (Jair Bolsonaro) atmetė griežtus Paryžiaus susitarimus (2015) stabdyti klimato kaitą, nors jų laikytis buvo įsipareigojęs jo pirmtakas šiame poste.
Tarptautinės mokslo tarybos parengtoje Darnios raidos koncepcijoje (2021) pabrėžiamas globalios klimato kaitos ryšys su neigiamais socialiniais reiškiniais:
(…) Žmogaus drastiško kišimosi į gamtos procesus pasekmės akivaizdžios, tą rodo ir krizių konvergencija: auga stichinių nelaimių daromi nuostoliai, didėja atotrūkis tarp turtingų ir skurstančių šalių, gausėja socialinių neramumų, atgyja autoritarizmas, kyla vis didesnė rizika pasaulio ekonomikai, žmonių gerovei, blėsta viltis suvaldyti klimato kaitą. Ši grėsmė yra egzistencinė“ (International Science Council 2021: 12).
Ž. Vareikis apie Kierkegoro mąstymą rašo :
„Dvasinis pasaulis, primenantis krikščioniškąjį rojų, išreiškia viltį, kad kiekvieną, net ir didžiausią problemą įmanoma išspręsti, pasikliovus aukštesne – dieviška – jėga. Šiuo atžvilgiu spręsti klimato kaitos problemas turėtų ne politikai ar mokslininkai – reikėtų labiau pasikliauti gamta, kuri krikščionybei simbolizuoja Dievą, kovojantį su blogio jėgomis. Pedagogiškai žvelgiant, patvirtinama idealistinio pozityvumo pergalė prieš instinktų tamsą.“
Laikas bėga, nugula dumblas, vanduo nuskaidrėja, ateina pavasaris. Su juo ir naujomis viltimis ir sveikinu, gerbiamieji.
