Jis tiesiog hiperaktyvus, – frazė, kurią dabar dažnai apibūdinama dalis judrių vaikų. Bet ar žinome, ką iš tikro reiškia hiperaktyvumas ir koks suaugusiųjų elgesys būtų tinkamiausias susidūrus su tokiais vaikais? Apie aktyvumo ir dėmesio sutrikimą (angl. attention deficit hyperactivity disorder, ADHD) – neurologinį sutrikimą, kuriam būdingi tokie pagrindiniai požymiai kaip padidėjęs aktyvumas, dėmesingumo stoka ir impulsyvumas – pasakoja psichikos sveikatos centro „Neuromeda“ psichologė Milda Linaburkytė.
Klasikinis trejetas: aktyvumas, impulsyvumas, dėmesingumo stoka
Pasak „Neuromeda“ specialistės, šis sindromas dažniausiai nustatomas ikimokyklinio amžiaus vaikams arba pirmą klasę lankantiems moksleiviams.
Pirmiausia gali būti pastebėtas padidėjęs vaiko aktyvumas – paprastai tai matyti jau 3-4 vaiko gyvenimo metais. Toks vaikas negali nusėdėti vietoje, yra nuolatiniame veiksme, yra labai šnekus, kalba greitakalbe. Toks perdėtas aktyvumas gali būti pastebėtas ir naktį, pvz., kai vaikas labai dažnai vartosi.
Dėmesingumo stoka, kaip ir impulsyvumas, pasireiškia kiek vėliau – 5-8 gyvenimo metais. Vaikas nesugeba išlaikyti dėmesio, nuo pagrindinės veiklos jį labai lengva atitraukti pašaliniais vaizdais ar garsais, vaikui nesiseka baigti pradėtų darbų, jis daro daug klaidų, yra užmaršus.
Impulsyvumas pasireiškia tuo, kad pirmiausia atliekamas veiksmas, o tik po to galvojama, kas yra padaryta. Impulsyvus vaikas dažniausiai puola atsakinėti į klausimus jų iki galo neišklausęs, nesulaukęs savo eilės imasi veiksmo, įsiterpia į kitų pokalbius, trukdo, gali būti įkyrus kitų atžvilgiu, jam dažnai pasireiškia emociniai protrūkiai.
„Aktyvumo ir dėmesio sutrikimas 3-5 kartus dažniau nustatomas berniukams. Taip gali būti todėl, kad berniukams šis sutrikimas pasireiškia tipiškai, kartu su dideliu aktyvumu, impulsyvumu ir dėmesio problemomis. Tuo tarpu mergaitėms aktyvumo ir dėmesio sutrikimas dažniausiai pasireiškia dėmesingumo stoka, pernelyg didelio aktyvumo gali ir nebūti. Dėl to visai gali būti, kad daliai mergaičių šis sindromas lieka nediagnozuotas, nors jos jį ir turi“, – sako psichologė M. Linaburkytė.
Nebūtina visada ieškoti diagnozės
Specialistė atkreipia dėmesį, kad ne kiekvienas vaikas, kuris yra aktyvus, impulsyvus ar sunkiai sukaupia dėmesį, serga ADHD. Pagrindinis kriterijus vertinant, ar tai temperamentas, ar sutrikimas, yra tai, kiek šios savybės trukdo vaiko kasdieniam gyvenimui.
„Kai didelis aktyvumas, impulsyvumas, dėmesio stoka netrukdo vaiko ugdymosi procesui, bendravimui su kitais, socialinių kontaktų kūrimui, hobiams ir kitoms veikoms, tai labiau yra žmogaus charakterio apraiškos, o ne sutrikimas. Tuomet svarbu tokias vaiko savybes pakreipti tinkama linkme, pvz., nukreipti aktyviai sportuoti. Visgi jei šios savybės trukdo ir ši situacija tęsiasi ilgiau nei pusę metų, tuomet būtų verta pasitarti su specialistu“, – sako „Neuromeda“ psichologė.
Nesiseka ir pamokose, ir su draugais
Kalbėdama apie sunkumus, su kuriais šie vaikai gali susidurti, psichologė sako, kad jiems dažniausiai yra labai sunku išsėdėti pamokose, jie išmoksta labai nedaug, nes jų dėmesys nuolat pertraukiamas. ADHD turintys vaikai daro daug klaidų dėl savo išsiblaškymo. Jiems būna labai sunku, kai besimokydami susiduria su ilgesnėmis žodinėmis sąlygomis. Namų darbai jiems dažniausiai kančia. Jų tėvams irgi.
Kalbant apie socialinį gyvenimą, dėl savo nekantrumo, taisyklių nesilaikymo ar trukdymo kitiems žaisti šie vaikai dažnai yra atstumiami bendraamžių. Jiems sunku kontroliuoti savo emocijas – ypač susierzinimą, pyktį, – tad jie gali būti linkę susipešti su kitais.
Mokymosi sunkumai ir nesutarimai su bendraamžiais gali lemti tai, jog pastabos iš mokyklos taps kasdienybe, kas ilgainiui vaikui sukels baimę, beviltiškumą, savęs nuvertinimą. Jis gali nebenorėti eiti į mokyklą, ruošti namų darbų, pradėti pyktis su tėvais.
Tuo tarpu tėvai, auginantys vaiką su ADHD, dažnai susiduria su aplinkinių priekaištais dėl netinkamo vaiko elgesio viešose vietose, netinkamo auklėjimo. Prasidėjus pastaboms iš mokyklos juos irgi gali apimti susierzinimas, bejėgiškumas, kas namie kelia nuolatinę įtampą. Jei tėvai pradeda pyktis tarpusavyje, tai dar labiau pablogina situaciją ir šeima papuola į užburtą ratą, kai netinkamas vaiko elgesys iššaukia netinkamą praradusių kantrybę tėvų reakciją, o tai sukelia vaiko pyktį, pasipriešinimą ir tolesnį netinkamą elgesį.
Požymiai gali būti sušvelninti
Pasak M. Linaburkytės, išgyti nuo šio sutrikimo neįmanoma, tačiau požymius sušvelninti tikrai galima.
„Anksti nustačius šį sutrikimą ir suteikus reikiamą pagalbą, apie 20-50 proc. atvejų požymių išnyksta pasiekus paauglystę. Tiems, kam simptomai neišnyksta, jie labai susilpnėja suaugusiame amžiuje dėl to, kad suaugęs žmogus išmoksta naujų adaptyvių elgesio modelių“, – sako psichologė.
Visgi laiku nesiėmus dirbti su šiuo sindromu, suaugus požymiai gali tęstis ir sukelti dar didesnių sunkumų nei vaikystėje. Sergantys aktyvumo ir dėmesio sutrikimo sindromu suaugusieji sunkiai planuoja laiką, jiems labai sunku suprasti, kas kiek užtruks, jie dažnai vėluoja, nemoka planuoti darbų. Tas juos skatina delsti, atidėlioti ir toks elgesys gali pasiekti ekstremalų laipsnį, kada viskas daroma paskutinę minutę.
„Turintys ADHD suaugusieji yra nuolatiniame bėgime. Tačiau priešingai nei vaikai, suaugusiame amžiuje žmonės turi daugiau atsakomybių, patiria daugiau spaudimo iš išorės dėl pareigų darbe, socialinio statuso ir pan., tad ši bėgimo būsena gali sukelti stiprų vidinį nerimą. Žmogus pervargsta fiziškai ir emociškai, neranda būdų, kaip sustoti ir pailsėti“, – sako klinikos „Neuromeda“ specialistė.
Kompleksinis gydymas
Pasak psichologės, nustačius vaikui aktyvumo ir dėmesio sutrikimo sindromą, paprastai taikomas kompleksinis gydymas. Turint omenyje mokykloje patiriamus sunkumus, jam gali būti sudaromas specialus ugdymo planas. Šeima nuolat dirba su specialistais, kurie vaiką moko skirtingų įgūdžių: kaip tinkamai bendrauti, reikšti jausmus, nusiraminti, atsipalaiduoti, sutelkti dėmesį ir pan. Taip pat vaikui gali būti skiriamas medikamentinis gydymas.
Taip pat labai svarbi dedamoji gydant ADHD yra dienotvarkės ir gyvensenos įpročių koregavimas. Ši sindromą turintiems vaikams labai svarbu sudaryti aiškią dienotvarkę ir jos laikytis. Dienotvarkėje turi atsispindėti miego ir poilsio laikas, fizinė veikla, turi būti ribojamas laikas prie ekranų.
Sudarant dienotvarkę svarbu įtraukti ir patį vaiką. Taip stiprinami jo planavimo įgūdžiai, be to, jam bus lengviau laikytis plano, prie kurio jis pats prisidėjo.
