Nuo vasario 10 dienos, Lietuvos kino teatruose bus rodomas dokumentinis filmas apie lietuvę mišrių kovos menų kovotoją Rožę Namajūnaitę (Rose Namajunas) – „Rose Namajunas: aš esu čempionė“ (Thug Rose: Mixed Martial Artist).
„Ji – išskirtinė, unikali, įkvepianti“, – neabejoja Marius A. Markevičius, sukūręs dokumentinį filmą.
Meilė sportui JAV lietuviui tapo raktu į kino pasaulį – jame Marius 2012 m. pasirodė su filmu apie Lietuvos vyrų krepšinio rinktinę „Kita svajonių komanda“ (The Other Dream Team).
Puikų pasirodymą palydėjo itin sėkminga Rūtos Šepetys romano „Tarp pilkų debesų“ ekranizacija – 2018 m. pasirodžiusi juosta apie tremtį tapo visų laikų žiūrimiausiu Lietuvos kino teatruose rodytu filmu.
Naujasis Mariaus darbas gali nustebinti ar priversti kilstelėti antakį – tai pasakojimas apie ilgą ir skausmingą kelią Rožė Namajūnaitė iki mišrių kovos menų organizacijos UFC pasaulio čempionės vardo „strawweight“ kategorijoje.
Visgi tai nėra filmas apie smurtą, nors neretai būtent su žiaurumu siejamas UFC pavadinimas. Juk pasakojimas prasideda nuo scenos, kurioje Rose fortepijonu skambina Šopeną!
Daugiau apie teigiamo nusiteikimo pamokas, lietuvybės paieškas ir pažintį su, kaip ir jis pats, JAV gimusia lietuvaite R. Namajūnaitė, pasakoja pats kino režisierius Marius A. Markevičius.
– Mariau, kada susipažinote su Rože? Ar susitikimą paskatino būtent mintis apie filmą?
– Susisiekiau su ja po pergalės 2018 metais, kai ji revanšu prieš lenkę Joaną Jedrežyk (Joanna Jędrzejczyk) apgynė čempionės vardą.
Žinojau, kad ji su savo sužadėtiniu ir vadybininku Patu Bariu (Pat Barry) lankysis Los Andžele, tad pasiūliau susitikti, įrašyti parengiamąjį interviu, kad galėčiau pradėti partnerių paieškas.
Rožė iškart sutiko. Žinoma, daug įtakos čia turi mūsų abiejų lietuviškos šaknys. Ji buvo mačiusi mano filmą „Kita svajonių komanda“ – tiesą sakant, minėjo, kad žiūrėjo gal dešimt kartų, rodė jį draugams.
Taigi akivaizdu, kad vertino mano darbą. Tolimesnė kelionė buvo ilga, kaip dažnai nutinka kuriant dokumentiką. Daug laiko praleidome kartu.
– Nuo filmo pristatymo JAV, Ostino kino šventėje, jau praėjo šiek tiek laiko. Kaip jam sekasi?
– Gerai! Filmas ima gyventi savo gyvenimą. Kaip tik sausį dar laukia seansas Los Andžele, „Scandinavian Film Festival L.A.“ – tikiu, kad susitiksime daug vietos lietuvių bendruomenės atstovų.
– Nors Europoje filmas bus rodomas tik Lietuvos kino teatruose, jį gali pamatyti JAV žiūrovams skirtos platformos „UFC Fight Pass“ prenumeratoriai, kovos sporto organizacija UFC yra ir filmo prodiuseriai. Ar jiems tai pirmas tokio tipo projektas?
– Taip, UFC atveju tai pirmasis pilno metro dokumentinis filmas apie vieną asmenybę.
Iš pradžių jie norėjo, kad tai būtų šešių trumpų epizodų rinkinys, bet man pavyko komandą įtikinti, kad tai nebūtų geras sprendimas.
Juk filmuodami interviu palietėme ne vieną jautrią temą, tad būtų kiek keista, jei tokios išpažintys būtų išskirstytos epizodais.
Tiek aš, tiek Rožė jautėme, kad norint, jog žmonės šią istoriją iš tiesų suvoktų, ji turi būti vientisa. Džiaugiuosi šiuo pasiekimu.
– Jūsų vaidybinis filmas „Tarp pilkų debesų“ – žiūrimiausias visų laikų filmas Lietuvos kino teatruose. Tai stebina, džiugina?
– Žinoma, stebina. Tai milžiniškas pasiekimas. Visi, dirbę su šiuo filmu, tuo didžiuojasi. O juk tai nėra lengvas kūrinys! Manau, jei šis vardas priklausytų komedijai, nebūtų taip netikėta.
Filme nagrinėjamos sudėtingos temos, tad nuostabu, kad žmonės į tokį kiną ryžosi investuoti savo laiko ir pinigų.
Manau, tokius filmus, kuriuose pristatoma skaudi praeitis, mūsų tautos istorija, labai svarbu žiūrėti su kompanija – tai gali būti įkvepianti patirtis.
Labai daug peržiūrų surengėme moksleiviams, man atrodo, tai buvo itin prasminga.
Iš pradžių svarsčiau, ar vienuolikmečiams „Tarp pilkų debesų“ bus tinkama istorija, juk ten yra ir žiaurių scenų, yra mirties.
Gal paaugliai neiškentę stvers telefonus, nebekreips dėmesio į ekraną? Bet taip nenutiko, visi likdavo įsitraukę, turėdavo puikių klausimų.
– Kaip manote, ar dokumentinis filmas apie Rožę gali sukelti panašų rezonansą? „Kitai svajonių komandai“ savo laiku pavyko tapti fenomenu.
– Ir tai nutiko prieš vienuolika metų. Tuomet dokumentika kino teatruose nebuvo taip įprasta, kaip dabar. Sakyčiau, šis žanras evoliucionavo, smarkiai pagerėjo ir jo kokybė.
Žiūrovai įprato, kad gali nuėję į kino teatrą sužinoti šį tą nauja, pasinerti į tikras, ne išgalvotas istorijas. Šią tendenciją pastebiu tiek JAV, tiek Lietuvoje.
Kad ir Giedrės Žickytės „Šuolis“ – norėdamas nesukurtum tokio veikėjo, kaip Simas Kudirka, tiesa? Lietuvos rinktinės irgi neišgalvotum.
Nežinau, kaip pavyktų scenarijus apie įsivaizduojamą kovotoją. Rožės gyvenimo istorija išskirtinė. Na, o kaip filmui seksis būtent kino teatruose, pamatysime.
Suprantu, kad laikas dabar sudėtingas, bet būtent apie tai yra šis filmas. Apie tai, kad tunelio gale visuomet yra šviesa, kuri artėja, jei nenustoji kovoti.
– Tie, kurie bus pamatę visus tris šiame pokalbyje aptariamus jūsų filmus, pritars, kad visuose itin stipri lietuvybės gija. Vis narpliojamas klausimas, kaip būti lietuviu, nedidelės tautos atstovu, šiame sudėtingame pasaulyje II Pasaulinio karo metu ir po jo, atkūrus Nepriklausomybę ir šiais laikais, XXI amžiuje. Ar kino kūrimas jums yra būdas tyrinėti savo paties šaknis, jų gilumą ir tvirtumą?
– Geras klausimas. Be jokios abejonės, filmai – mano asmeninės kelionės dalis. Prisiliesdamas prie lietuviškosios kultūros vis daugiau apie ją sužinau.
Augau Los Andžele, bet labai lietuviškoje aplinkoje – mane supo lietuviškas menas, knygos, maistas, nuolat girdėjau senelių pasakojamas istorijas.
Lankiau sekmadieninę mokyklą, mokiausi kalbėti lietuviškai. Nepasakyčiau, kad tai man visada labai patiko. Kai draugai savaitgaliais eidavo žaisti krepšinio ar futbolo, aš turėjau pėdinti į dar vieną mokyklą.
Tėvai šiuo klausimu buvo griežti, ir galiausiai tapau jiems už tai dėkingas. Užaugau su itin romantišku Lietuvos sumanymu. Visgi tai buvo fiziškai tolima šalis – kai buvau mažas, apsilankyti joje neturėjau galimybės.
Tad asmeniškesnį santykį užmezgiau jau ėmęs kurti „Kitą svajonių komandą“. Turėjau galimybę susipažinti su vaikystės didvyriais, daug laiko praleidau Lietuvoje, vis geriau sekėsi kalbėti.
Tai buvo filmas apie krepšinį, kuriam meilę jaučiau nuo mažų dienų, o „Tarp pilkų debesų“ – jau kita istorija, kitas istorinis laikas. Jis dar labiau padėjo sustiprinti ryšį su Lietuva.
Tai irgi buvo asmeniška – juk mano paties šeima buvo ištremta į Sibirą. Vis dar turiu galimybę aplankyti savo vyresnę giminaitę, kuri gyvena netoli Vilniaus, jos papasakotos istorijos man kaip režisieriui labai padėjo.
Na, o su Rože mus sieja tai, kad abu esame pirmos kartos Amerikos lietuviai. Tai hibridinė patirtis – amerikietis viešumoje, lietuvis namuose.
Tad, atsakant į klausimą trumpiau, taip, vis dar tebeieškau savo identiteto, ir kinas man padeda tai daryti.
– Žavu, kad Rožė naudojasi galimybe savo kilmę pristatyti ir vaizdiškai – turnyruose ji puošiasi lietuviška simbolika, iškovojusi pergales gaubiasi Lietuvos trispalve. Tai komercinio sporto ypatybė, tiesa? Olimpinėse žaidynėse atstovaudamas JAV to negalėtum padaryti.
– Taip, ir tai gerai atspindi daugelio amerikiečių identiteto paieškas. Visi mes iš kažkur kilę, mūsų šeimos neretai mišrios. Kovos sportuose tai ryškiai matoma.
Pavyzdžiui, meksikiečių kilmės amerikiečiai visuomet rodo Meksikos vėliavas, tai jiems ypač svarbu, o gerbėjus tiesiog veda iš proto.
Su Lietuva kiek kitaip, kadangi tai maža šalis ir lietuvių kilmės kovotojų nėra daug, žiūrovai neretai tiesiog ima googlinti, kas gi tai per trispalvė.
Žinoma, Rožė savo kilmę visada pabrėžia ir bendraudama su žiniasklaida. Manau, ji atstovauja tiesiog puikiai.
– Kurias pasakojimo scenas nufilmuoti buvo sudėtingiausia?
– Išskirčiau du dalykus. Pirmiausia tai Rožės kova Niujorke prieš Kinijos atstovę Zanga Veili (Zhang Weili) 2021 m. lapkritį. Mes turėjome galimybę sekti visus žingsnius iki kovos, bet tai nebuvo lengva.
Žinote, nepaisant to, kad jau buvome daug laiko praleidę kartu, tas esminis laikas iki išėjimo į ringą atletui labai svarbus, jis turi vengti bet kokių blaškančių dalykų.
Žinoma, nervinausi, nes nenorėjau jos išblaškyti, juk tai pavojingas sportas. Tad balansavau tarp savo tikslų išpildymo ir atstumo išlaikymo, sugebėjimo atitraukti kamerą, kai to reikėjo.
Patas, Rožės sužadėtinis, buvo lyg tarpininkas tarp mūsų ir šiomis akimirkomis labai padėjo. Pamodavo, kai galėdavome užeiti, ir pasakydavo, kai jai reikėdavo pabūti vienai.
Pati kova, kurią ji laimėjo, buvo viena įtempčiausių, baisiausių ir nervus tampančių patirčių mano gyvenime. Juk jutau itin artimą ryšį su Rože, lyg ji būtų mano mažoji sesuo.
Pamenu, kaip stebėjau kitas „Madison Square Garden“ Niujorke tądien vykusias kovas – sportininkai į rūbinę grįždavo apsipylę krauju, po daktarų patikros buvo ir išvežtų su greitąja.
Rožė tuo tarpu ramiai apšilinėjo, movėsi pirštines. Sunku nupasakoti tvyrojusią nuotaiką, tas jausmų karuseles, pats vos nenualpau kokį kartą, bet pabandėme tai nufilmuoti. Ir ji laimėjo!
Ne mažiau sudėtinga buvo filmuoti pokalbius apie Rožės vaikystėje patirtą smurtą. Tai jautru, ne kiekvienas sugeba atsiverti, ir aš nenorėjau jos versti, nenorėjau, kad sakytų tai, apie ką nenorėtų kalbėti.
Bet norėjau suteikti jai platformą viską papasakoti savo žodžiais, nes iki tol žiniasklaidoje, internete buvo paskleista įvairių teorijų. Rodosi, tai irgi pavyko.
– Ar pagrindinė veikėja norėjo filme ką nors pakeisti?
– Ne, visiškai nieko. Esu Rožei dėkingas, kad ji taip pasitikėjo manimi. Sakiau, kad tikrai gerbsiu jos pasirinkimus, jei dėl kurios nors scenos jausis nejaukiai. Bet peržiūrėjusi filmą ji padėkojo ir pasakė, kad rezultatas – puikus.
– Kokią žinutę norėtumėte perduoti žmonėms, kurie į moteris, užsiimančias kovos menais, o gal apskritai į kovos menus, žiūri skeptiškai ar net neigiamai? Kaip motyvuotumėte juos ateiti į kino teatrus?
– Svarbu mąstant būti atviram. Aš pats nešiojausi daug stereotipų, kurie filmo kelionėje sprogo kaip muilo burbulai. Atvirai pasakysiu – nebuvau didelis UFC gerbėjas, nors Rožę visada mėgau. Bet pats sportas…
Na, jis tikrai žiaurus, ir kėlė man daug klausimų – pavyzdžiui, ar visi tie besimušantys vyrai ir moterys turi kriminalinės praeities? Ar jie iš gatvės?
Susipažinus su Rože ir ėmus daugiau laiko leisti su šia bendruomene aš tikrai pakeičiau požiūrį – tiksliau, pažinau ją.
Taip, nemažai sportininkų augo toli gražu netobulomis sąlygomis – tokiomis, kai smūgis į veidą nėra didžiausia tavo problema.
Bet jie nuoširdūs, mieli žmonės. Tai puiki bendruomenė. Jie atsipalaidavę, mėgsta kartu leisti laiką. Jie dėkingi šiam sportui, nes jis tapo jų laimingu loterijos bilietu.
Manau, tai susiję su kovos menų papročiu, kilusiu Rytuose. Savigyna yra pirmiau už agresyvumą. Tai ir apie savivertę. Juk filme matome Rožę, kartojančią afirmacijas.
Moterys, manau, pirmiausia įvertins stiprią ir galingą savo lyties atstovę, kuri laužo stereotipus – pavyzdžiui, nusiskuta plikai.
Filme Rožė pati papasakoja, kodėl taip padarė – ir taip išsklaido dar keletą klaidingų teorijų. Taip tiesiog patogiau – nereikia gaišti laiko šukuosenai.
Rožė apskritai yra puikus pavyzdys žmogaus, kuris elgiasi taip, kaip jam atrodo teisinga, ir tai daro teigiamai. Pagrindinė filmo žinutė yra labai teigiama, ir tai nustebins dėl smurto nerimaujančius žiūrovus.
