Spalio 28 d. Niujorke vykusiuose apdovanojimuose VDU Andrejaus Sacharovo demokratijos tyrimų plėtros centro direktoriui ir Federacijos „Globali iniciatyva psichiatrijoje“ (FGIP) vadovui prof. Robertui van Vorenui buvo įteikta Pardeso humanitarinė premija.
Daugiau nei 20 metų Lietuvoje gyvenantis žmogaus teisių aktyvistas apdovanotas už ilgametę pasiaukojančią veiklą psichikos sveikatos srityje. Gautą premiją jis skirs padėti karo niokojamai Ukrainai.
Tarptautinė Pardeso premija skiriama gydytojui, mokslininkui, visuomenės veikėjui arba organizacijai, kurių išskirtinis indėlis padarė didelę įtaką gerinant psichikos sveikatos supratimą ir teikiant viltį ir gydymą žmonėms, sergantiems psichikos ligomis.
2014 m. įsteigta ir kasmet teikiama Pardeso humanitarinė premija pavadinta daktaro Herberto Pardeso, pirmojo apdovanojimo gavėjo, garbei.
„Jūsų nenuilstantis atsidavimas ir humanitarinės pastangos psichikos sveikatos srityje yra šios premijos užduoties pavyzdys, be to, gyvybiškai svarbūs visiems, susiduriantiems su psichikos ligomis“, – apie R. van Voreno darbus rašė komisija.
Prof. Robert van Voren buvo apdovanotas kartu su psichiatre iš JAV dr. Alta J. Stiuarta (Altha J. Stewart).
Pardeso humanitarinį apdovanojimą sudaro 150 000 JAV dolerių piniginis prizas, kuris bus padalytas abiem apdovanotiesiems. Gautą piniginę premiją prof. Robert van Voren ketina skirti Ukrainai.
„Žinoma, man didelė garbė (o kartu ir nuolankumas), kad gavau šį svarbų apdovanojimą, kuris yra visų per pastaruosius 45 metus nuveiktų darbų įvertinimas.
Tačiau nebūčiau galėjęs to padaryti be daugybės žmonių, kurie visus tuos metus dirbo su FGIP, kurie man padėjo ir mane įkvėpė, ir dėl kurių ši gyvenimo kelionė buvo tokia naudinga.
Be to, gaudamas šį apdovanojimą tuo metu, kai mūsų kolegos ir draugai ukrainiečiai išgyvena siaubingus karo laikus, yra bombarduojami, iškeldinami iš savo namų, tačiau rizikuodami savo gyvybe toliau padeda savo pacientams, jaučiu liūdesį, pyktį, bet kartu ir ryžtą.
Žinoma, negaliu pasiimti nė vieno dolerio iš šios premijos sau, visi jie bus panaudoti Ukrainai padėti – tiek finansuojant psichologinę pagalbą gyventojams, tiek perkant labai reikalingus generatorius, kurie padėtų psichikos sveikatos tarnyboms išgyventi sąmoningą rusų bandymą pražudyti kuo daugiau ukrainiečių badu“, – atsiimdamas apdovanojimą Niujorke sakė Robert van Voren, savo kalboje ne kartą atkreipęs dėmesį į karą Ukrainoje.
Dar šių metų rugsėjo mėnesį R. van Voren Vilniuje, LDK Valdovų rūmuose, surengė pirmąją psichikos sveikatos konferenciją „Rethinking mental health care“, kurioje jo rūpesčiu nemokamai apsilankė 150 psichikos sveikatos žinovų iš Ukrainos.
Taip buvo siekiama suteikti jiems itin reikalingų žinių apie karo traumų ir kitų psichikos sutrikimų gydymą.
R. van Voren gimė Kanadoje, augo Olandijoje, o Prezidentas Valdas Adamkus jam suteikė Lietuvos garbės pilietybę už nuopelnus atkuriant šalies nepriklausomybę.
Kam teikti Pardeso premiją iš visame pasaulyje surinktų kandidatūrų nusprendžia tarptautinis atrankos komitetas.
Pardeso humanitarinė premija atkreipia visuomenės dėmesį į psichikos ligų naštą, tenkančią asmenims ir visuomenei, ir į būtinybę Jungtinėse Valstijose skubiai plėsti ir gerinti psichikos sveikatos paslaugas.
Apie prof. Robert van Voren
Pastaruosius 45 metus Robertas van Vorenas (g. 1959 m. Olandijoje) paskyrė žmogaus teisių ir psichikos sveikatos labui.
Nuo 1977 m., būdamas vidurinės mokyklos mokinys, jis tapo žmogaus teisių gynėju, daugiausia dėmesio skyrusiu politiniams kaliniams Sovietų Sąjungoje.
Jį ypač domino sunki disidentų, kurie dėl politinių priežasčių buvo siunčiami į psichiatrijos ligonines, padėtis.
Pirmąją nevyriausybinę organizaciją jis įkūrė 1978 m., būdamas 18 metų, gindamas du brolius Maskvoje, kurie buvo suimti už tai, kad pasisakė prieš politinį psichiatrijos piktnaudžiavimą.
1980 m. jis buvo vienas iš Tarptautinės politinio piktnaudžiavimo psichiatrija asociacijos (IAPUP) steigėjų ir vadovavo tarptautinei kampanijai prieš politinį piktnaudžiavimą psichiatrija SSRS.
1980–1991 m. jis daugiau kaip keturiasdešimt kartų vyko į SSRS teikti humanitarinę pagalbą žmogaus teisių judėjimui ir nustatyti faktus apie žmogaus teisių pažeidimus psichiatrijos ligoninėse.
Nepaisant to, kad 1983 m. Maskvoje buvo suimtas, šią veiklą tęsė iki pat Sovietų Sąjungos žlugimo. Jis vadovavo kelioms sėkmingoms tarptautinėms kampanijoms, kad politiniai kaliniai būtų paleisti iš SSRS įkalinimo vietų.
Tuo pat metu jis aktyviai rėmė disidentus ir žmogaus teisių aktyvistus kitose Rytų Europos šalyse, pavyzdžiui, Lenkijoje karo padėties laikotarpiu ir Rumunijoje paskutiniais Čaušesku režimo metais, kur, kaip ir Sovietų Sąjungoje, psichiatrija buvo sistemingai naudojama kaip represijų priemonė prieš politinius režimo priešininkus.
Nuo 1990 m. jis pakeitė IAPUP veiklos kryptį ir ėmė remti psichikos sveikatos priežiūros reformatorius Vidurio ir Rytų Europoje bei SSRS.
Jis dalyvavo steigiant dešimtis psichikos sveikatos nevyriausybinių organizacijų, rengė humanitarinės pagalbos gabenimą į Lietuvą, Rumuniją ir Ukrainą daugiau kaip šimtu 22 tonų sunkvežimių ir Olandijos bei Ukrainos karinių oro pajėgų lėktuvais, įsteigė Vidurio ir Rytų Europos bei buvusios SSRS reformatorių tinklą (1994-2004 m.), į kurį įsitraukė daugiau kaip tūkstantis psichikos sveikatos reformatorių 23 šalyse, surengė daugiau kaip penkiasdešimt konferencijų ir seminarų.
Ukrainoje daugiau kaip trisdešimt metų dirbo įgyvendindamas daugybę dešimčių projektų psichikos sveikatos srityje.
Kartu su daktaru Semionu Gluzmanu, buvusiu politiniu kaliniu, dešimt metų praleidusiu lageryje ir tremtyje už tai, kad priešinosi politiniam psichiatrijos piktnaudžiavimui, jis dešimt metų vadovavo spaustuvei, kurioje (labdaros pagrindais) išvertė ir išspausdino 139 psichiatrijos, teisės ir žmogaus teisių srities vadovėlius rusų ir ukrainiečių kalbomis.
Lietuvoje jis vadovavo šešerius metus trukusiam Vilniaus psichikos sveikatos centro atnaujinimo projektui ir Psichosocialinės reabilitacijos centro bei pirmojo Rytų Europoje Valgymo sutrikimų centro kūrimui.
Vėliau jis taip pat vadovavo dideliam Lietuvos teismo psichiatrijos paslaugų restruktūrizavimo projektui ir modernios nacionalinės teismo psichiatrijos ligoninės Rokiškyje kūrimui.
Gruzijoje įgyvendinant didelį projektą buvo sukurtas nacionalinis teismo psichiatrijos ekspertizės centras Digomyje ir restruktūrizuotos kalėjimų psichikos sveikatos priežiūros paslaugos.
Ukrainoje dar 1994 m. buvo įkurta pirmoji mokymosi negalią turinčių vaikų motinų asociacija, kuri dabar yra nacionalinė koalicija, vienijanti daugiau kaip šešiasdešimt neįgaliųjų organizacijų.
Taip pat dešimtojo dešimtmečio viduryje Kijeve buvo įkurtas pirmasis Psichosocialinės reabilitacijos centras, kuris veikia iki šiol, o 1994 m. jis padėjo įsteigti Totalitarizmo ir pilietinio karo aukų gydymo centrą Kijeve, kuris yra Tarptautinės kankinimų aukų reabilitacijos tarybos narys.
Galiausiai Šri Lankoje jis vadovavo daugiamečiam projektui, kurio tikslas – Šiaurės provincijoje plėtoti specializuotą psichikos sveikatos priežiūrą asmenims, patyrusiems traumą dėl pilietinio karo.
Tai tik keli pavyzdžiai iš daugelio didelio masto nacionalinio masto projektų, kurie padėjo iš esmės pakeisti psichikos sveikatos politiką ir naujoviškų priežiūros paslaugų teikimą šalyse.
Be to, jis padėjo įsteigti tiesiog dešimtis nevyriausybinių organizacijų psichikos sveikatos srityje, įskaitant psichiatrų asociacijas, psichiatrų slaugytojų asociacijas, artimųjų ir asmenų, turinčių gyvenimiškos patirties, asociacijas.
Per pastaruosius tris dešimtmečius Van Vorenas nedidelę IAPUP organizaciją pavertė tarptautine psichikos sveikatos NVO federacija, kuri dabar sudaro federaciją, pavadintą „Globali iniciatyva psichiatrijoje“ FGIP, kuriai priklauso nepriklausomos NVO narės Bulgarijoje, Gruzijoje, Lietuvoje, Nyderlanduose, Šri Lankoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Šios organizacijos narės yra pagrindinės psichikos sveikatos priežiūros reformos dalyvės savo šalyse. Visose šalyse Van Vorenas tiesiogiai dalyvavo projektuose kaip vadovas, vadybininkas arba konsultantas.
Daugiausia jis domisi kalėjimų psichikos sveikata, teismo psichiatrija ir beveik pusės milijono žmonių, vis dar laikomų psichoneurologinėse įstaigose buvusioje SSRS, likimu.
Jis aktyviai remia žmogaus teisių gynimo organizacijas Rusijoje ir Ukrainoje, aktyviai dalyvavo rengiant psichologinės pagalbos paslaugų teikimą žmonėms, traumuotiems per 2013–2014 m. sukilimą Ukrainoje, tarptautiniu mastu vadinamą Maidanu.
Nuo neseniai įvykusių prieštaringai vertinamų Baltarusijos prezidento rinkimų jis vykdo internetinę psichologinės pagalbos žmogaus teisių gynėjams Baltarusijoje programą rusų kalba.
Ji socialiniuose tinkluose sulaukė beveik dviejų milijonų peržiūrų. Prasidėjus 2022 m. karui Ukrainoje, ši programa buvo išplėsta ir pradėta teikti ukrainiečių kalba.
Be to, iš Lietuvos jis vadovauja humanitarinės pagalbos teikimo psichikos sveikatos įstaigoms Ukrainoje programai, ypač daug dėmesio skirdamas įstaigoms netoli fronto linijos.
Koordinacinę bazę turinti Vakarų Lvovo mieste, savanorių komanda keliauja po visą Ukrainą, kad pristatytų į šias psichikos sveikatos priežiūros įstaigas skubiausius medicininius poreikius, o per pirmąjį karo mėnesį pagal šią programą buvo aprūpinta daugiau nei dešimt psichikos sveikatos priežiūros įstaigų.
Anksčiau, 2020–2021 m., jis vadovavo didelio masto projektui, kurio metu beveik šešiasdešimt psichiatrijos ligoninių buvo aprūpintos COVID pandemijos metu reikalingomis asmeninės apsaugos priemonėmis.
Pastaruosius dešimt metų dėstė žmogaus teises ir demokratizaciją Lietuvos, Gruzijos, Lenkijos ir Ukrainos universitetuose, o nuo 2017 m. yra Vytauto Didžiojo universiteto Andrejaus Sacharovo demokratijos plėtros tyrimų centro direktorius.
Per šį centrą jis mokė jaunąją kartą, kaip steigti nevyriausybines organizacijas ir plėtoti filantropines programas, o daugelis jo studentų tapo savanoriais su psichikos sveikata susijusiose programose bendradarbiaujant su FGIP.
Jo nenuilstamas ir itin veiksmingas darbas žmogaus teisių ir psichikos sveikatos srityje bei transformacinė veikla buvo pripažinta tarptautiniu mastu.
Jis yra kelių nevyriausybinių organizacijų, sprendžiančių su psichikos sveikata ir žmogaus teisėmis susijusius klausimus, valdybos narys.
Jis yra Didžiosios Britanijos karališkojo psichiatrų koledžo garbės narys ir Ukrainos psichiatrų asociacijos garbės narys.
2003 m. Prezidentas Valdas Adamkus jam suteikė Lietuvos garbės pilietybę už nuopelnus atkuriant šalies nepriklausomybę, o 2005 m. Nyderlandų karalienė Beatričė jį įšventino į riterius.
