„Gyvenimas yra labai paslaptingas, kartais nežinai, kaip elgtis, tada paklauski savo širdies ir žinosi kelią. Tas jausmas yra tikras ir jei juo tiki, jis parodys kryptį,“ – Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) parodų erdvėje spalio 5 d. kalbėjo dailininkė Gražina Janina Vitartaitė.
Šioje erdvėje dailininkės G. Vitartaitės 80-mečio proga surengtoje parodoje „Atviras peizažas“ puikuojasi 26 jos tapyti paveikslai. Tai žalsvų, melsvų, gelsvų spalvų jūra – drobėse aliejumi tapyti paveikslai: „Pranašingas“ 70×140, 2017 m., „Permainų laikas“ 100×200, 2020 m., „Šatrija“ 80×100, 2018 m. „Neringa“ 80×80, 2010 m., „Šviesa“ 70×100, 2010m., „Didžioji kopa“ 80×110, 2019 m., „Šalta jūra“ 70×100, 2008 m., „Sidabrinis mūsų žemės kraštas“ 82×100, 2019 m., „Šventybrastis“ 130×162, 2015 m., „Mėlyna saulė“ 60×119, 2015 m., „Palūšės natiurmortas“ 100×80, 2017 m., „Judėjimas erdvėje“ 60×120, 2009 m. ir kiti.
Pasveikinti dailininkę G. Vitartaitę sukakties proga susirinko gausus būrys jos kolegų – dailininkų, režisierių, giminių ir jos kūrybos gerbėjų. Pirmiausia dailininkę visos šeimos vardu pasveikino savo sukurtomis eilėmis jos vyras Algimantas Poška.
LDS pirmininkė prof. Eglė Ganda Bogdanienė pasidžiaugė, kad šiuose, LDS namuose, vyksta ne tik parodos, bet taip pat rengiami pokalbiai apie menininkų teises ir pareigas, minimos LDS narių įvairos sukaktys, rengiami kūrybos vakarai.
Minėdama neeilinė dailininkės G. Vitartaitės sukaktį, pirmininkė priminė jos biografiją, kūrybinę veiklą, kuri yra tarsi maža akimirka palyginti su kosmine begalybe.
G. Vitartaitė 1966 m. baigė Valstybinį dailės institutą Vilniuje (dabar Dailės akademija) – monumentaliąją tapybą, kas tuo metu buvo populiari specialybė. 1980–1989 m. dėstė tame pat institute, buvo Tapybos katedros vedėja; docentė (1986 m.). Nuo 1997 m. iki 2000 m. – Aukštesniosios menų mokyklos Vilniuje direktorė.
Nuo 1996 m. dalyvavo parodose tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. O tos parodos išsiplėtojo – Austrijoje, Italijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Prancūzijoje, Vokietijoje. Labai svarbios ir personalinės parodos – Vilniuje, įvairiuose Lietuvos miestuose, taip pat ir užsienyje (Hamburge – 2004 m., 2005m.).
G. Vitartaitės kūryboje yra tiek figūrinių, tiek abstrakčių kompozicijų, peizažų, natiurmortų. Daugiausia vaizduojama Baltijos pajūrio savitumai, jo ypatinga atmosfera, atspindžių gausa, balto smėlio švytėjimas, vėjo nugairintos trapios augalijos motyvų kompozicijos.
Apie dailininkę G. Vitartaitę 2013 m. sukurtas režisieriaus Algirdo Tarvydo labai įdomus dokumentinis filmas „Vidinės laisvės link“, kuriame autorė bendrauja, diskutuoja su savo vyru Algimantu Poškumi. Parengta televizijos laida „Menininkų portretai“ (2017 m.), režisierė Violeta Beconienė.
G. Vitartaitės darbų yra įsigiję Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, visuomeninės įstaigos (LR Seimas, LR Vyriausybės rūmai) užsienio muziejai ir galerijos, pavieniai žmonės.
G. Vitartaitė turi Lietuvos Kultūros ministerijos patvirtintą Meno kūrėjo statusą, ne kartą apdovanota įvairiais apdovanojimais kaip kūrėja ir menininkė.
G. Vitartaitė išleido tapybos albumus: „Vidinės laisvės link“ (2007 m.), „Kuršių Nerija“ (2010 m.), „Peizažo metamorfozės“ (2015 m.), „Gražina Vitartaitė. Krekenavos regioninis parkas. Tapyba“ (2020 m.).
„Mes abi Gražinos. Ir kiekviena darome, ką norime,“ – kalbėjo menotyrininkė Gražina Gurnevičiūtė. Ji pasidžiaugė pakviesta į gražią šventę ir jai suteiktą žodį. Seniai pažįstanti G. Vitartaitę, bet kiekvieną kartą apsilankiusi jos parodoje pamato kažką naujo.
Eidama į šią šventę galvojo, kaip geriausia apibūdinti G. Vitartaitės kūrybą ir jos nueitą kelią. Gal ši, ar kita paroda, paveikslas, o gal pačios dailininkės pasakytos mintys. Ir kuo daugiau mąstė, tuo labiau ryškėjo, kad nėra tokio vieno dalyko, kad išskirti ir juo remtis. G. Vitartaitės kūryba yra per ne lyg daugiasluoksnė, per daug subtili, kad ją galima būtų paaiškinti kažkaip paprastai ir labai tiesmukiškai.
Dailininkės darbai sunkiai įvardijami, jie daugiau nujaučiami, pilni ieškojimų, glūdinimo ir netgi kontrastų. Dailininkė yra išaugusi iš savo kultūrinės terpės. Jos kūryboje galima nesunkiai atsekti ir mūsų tapybos tradiciją ir ekspresionizmo elementus, taip pat peizažo tam tikrus etapus, jaučiasi ir lietuviškos mitologijos, istorijos pėdsakai. Ir visa tai ji nešė per savo kaitos ir judėjimo kelią. Jungė su naujomis tendencijomis, įvairiausiomis techninėmis priemonėmis, vakarietiškoms ir netgi Tolimųjų Rytų įtakoms.
Tačiau nė vienas iš šitų dalykų, kurie paminėti, nė viena tendencija jos kūryboje nedominuoja. Jinai tik pasiima tai, kas yra reikalinga kurti jos savitam pasauliui. Laisvai keliauja nuo tokio žemiško pasaulio į dangiškąjį ir čia jau pasireiškia ta jos kūrybinė laisvė – meninės asmenybės laisvė.
G. Vitartaitė yra peizažo atstovė ir ją galima vertinti pagal jos indėlį į Lietuvos peizažo raidą ir tas indėlis būtų tikrai labai svarus, tačiau jos peizažai savo struktūra ir savo turiniu tarsi išsprūsta iš to žanro, iš to peizažo ribų ir jų tarsi nesinori pririšti prie kažkokio žanro. Ji kuria savo žanrą ir savo pasaulį. Tai yra jos kūrybinis savitumas, jos sukurtas braižas, kurį labai lengva atpažinti, kuriame atsispindi tas mūsų labai pamėgtas pasaulis, sukurtas iš šviesos ir oro, iš dangaus ir žemės.
Gal dėl to dailininkė turi daug gerbėjų, tiek meno mylėtojų, kurie seka jos kūrybą ir ja žavisi. Tačiau svarbiausia, kas yra dailininkės darbuose, tai tas tikrumas. Ir tas tikrumas ne kaip materialus, bet kita prasme. Mes dažnai pamirštame šituos dalykus, ušsižaidžiame naujomis aktualiomis temomis ar tam tikrais kūrybos principais, tačiau laikas eina, aktualijos tampa nebeaktualijomis, mados tampa nebe madomis, o tas tikrumo grūdas, kuris būna pasėtas kūrinyje, jisai išlieka ir netgi po daugybės metų kažkokiu būdu jį atpažįstame – tai yra tikroji meno vertė.
Ir menotyrininkė neabejoja, kad G. Vitartaitės kūryba būtent tokia ir po daugelio metų bus ieškoma jos paveikslų ir žavimasi jais.
Dailininkas Aloyzas Stasiulevičius teigė, kad iš tikrųjų gyvename karo epochoje. O kai kariaujama, mūzos tyli. Tačiau ir vokiečių okupacijos metais V. Mykolaitis-Putinas kūrė poeziją, Lietuvos nepriklausomybės 20-mečiui buvo surengta dailininkų paroda. Dailininkas sako, kad be visų pastangų mūsų menotyrininkų, kurie vis kartoja, kad tapyba yra negyva, praeitis, tapyba buvo ir bus gyva.
Ir ši G. Vitartaitės paroda liudija tapybos pergalę. Nutapyti paveikslai mums padeda gyventi, iš jų sklinda energija. Šiuo metu karas vyksta ne tik Ukrainoje, karas vyksta tarp destruktyvaus meno ir harmoningo meno. Kiekvienas dailininkas yra karys. Tik vietoje šautuvo jis turi teptuką. Dailininkė G. Vitartaitė yra kareivis. Ir pagal dainą „Mano sieloj šiandien šventė“ A. Stasiulevičius liepia švęsti šią tapybos pergalę.
Dailininkės G. Vitartaitės brolis Romualdas Vitartas priminė vaikystės metus, kai jie nedideliame Krekenavos miestelyje augo trise – dvi seserys ir jis. Gražina buvo vyriausia. Vieną žiemos dieną prasivėrė lauko durys, įėjo Gražina, trenkė krepšelį su vadovėliais ant grindų ir garsiai sušuko: „Mama, aš būsiu dailininkė.“ Tėvai nenorėjo tuo tikėti, atkalbinėjo. Tačiau nuo tos dienos Gražinai šios minties niekas negalėjo išmušti iš galvos. Juo labiau, kad besimokant vidurinėje mokykloje, gana pažangi piešimo mokytoja Milita Kumpytė, pastebėjusi Gražinos gabumus, patarė jai mokytis dailės.
Tad, baigusi septynias klases, Gražina įstojo į Kauno dailės mokyklą. Nors ir vargingai gyvendama, be šiltų drabužių, bet užsispyrimas ir ryžtas padarė savo. Baigusi šią mokyklą, Gražina įstojo į Valstybinį dailės institutą Vilniuje.
Lietuvos dailininkų sąjungos Individualistų grupės pirmininkas Svajūnas Armonas žavisi G. Vitartaitės kūryba, nes joje yra visumos ir detalės santykis, kurį retas dailininkas naudoja. Dėkojo Lietuvos dailininkų sąjungai ir jos pirmininkei už suteiktas parodai patalpas. Nors tokio aukšto lygio dailininkei, kaip G. Vitartaitei, privalėjo skirti didžiulę salę.
Į šį neeilinėms sukaktuvėms pažymėti skirtąrenginį neatvyko nė vienas Kultūros ministerijos atstovas, nebuvo nei vieno Seimo nario. „Lietuvos kultūra paraštėje,“ – konstatavo grupės pirmininkas. Tačiau džiaugėsi, kad Lietuvos dailininkų sąjungoje turi Individualistų grupę, kuriai priklauso ir G. Vitartaitė, ir jos gerbėjus.
Šį gražų sukaktuvinį dailininkės G. Vitartaitės vakarą papuošė Nacionalinio dramos teatro aktorės Rasos Rapalytės atliekama žemaičių liaudies daina ir keletą dainų ji dovanojo iš Editos Piaf (Edith Piaf) repertuaro.
