Akvaplanavimas – vienas pavojingiausių reiškinių, su kuriuo gali susidurti vairuotojai. Jis nutinka tuomet, kai automobilis dideliu greičiu važiuoja per balą, o padangos nespėja išstumti vandens ir praranda sąlytį su kelio paviršiumi. Automobilis tampa visiškai nevaldomu ir nuo susidūrimo jį gali apsaugoti tik vairuotojo patirtis arba sėkmė.
„Didžiausias pavojus patirti akvaplanavimą yra tuomet, kai per lietų ar iškart po lietaus važiuojama greitkeliais arba automagistralėmis, ypač jei ant kelio esama provėžų, kuriose užsistovi vanduo. Svarbiausiais patarimas, padedantis apsisaugoti nuo nelaimės – mažinti greitį“, – sako BTA draudimo Ekspertizių skyriaus vadovas Andrius Žiukelis.
Pavojus – ne visiems ir ne visur vienodas
Saugaus eismo instruktorius Rokas Markevičius nurodo, kad didžiausia rizika susidurti su akvaplanavimu yra lengvesniems automobiliams su plačiomis padangomis. Taip pat akvaplanavimo riziką smarkiai didina mažas padangų protektoriaus gylis, tačiau esminiu rizikos faktoriumi išlieka didelis greitis.
„Viskas priklauso nuo padangų gebėjimo išstumti vandenį ir palaikyti gumos sąlytį su kelio paviršiumi. Kai tik dėl kurios nors iš minėtų priežasčių ar jų kombinacijos riba peržengiama ir padangą nuo kelio atskiria vandens sluoksnis – lauk bėdos“, – sako vairavimo ekspertas.
Tyrimais nustatyta, kad minimalus vandens sluoksnio, kuriame jau gali prasidėti akvaplanavimas, yra 2,5 mm.
Ką daryti praradus automobilio valdymą?
Vienas iš pirmų akvaplanavimo požymių, kuomet automobilis pradeda plaukti ant kelio esančiu vandens sluoksniu – net ir tiesiai važiuojant atsiradęs automobilio nestabilumas, nedidelis „plaukiojimas“ į šonus. Perspėti apie pavojingą padėtį gali ir užsižiebusi stabilumo kontrolės įspėjamoji lemputė, jei tokia sistema yra automobilyje.
Tam, kad kelionė nesibaigtų griovyje, vairuotojams derėtų nestabdyti, be reikalo nesukinėti vairo į šalis, jei nėra kliūties priekyje – leisti sulėtėti pačiam automobiliui. Svarbiausia – nepasimesti. Įvažiavus į balą, girdimas vandens triukšmas ar taškymasis gali blaškyti, neretai yra aptaškomas priekinis stiklas, matomumas suprastėja arba visai dingsta. Dėl šios priežasties būtina greit įjungti valytuvus ir nepaisant visų dirgiklių išlikti ramiems.
Kaip reiškinys akvaplanavimas yra gerokai pavojingesnis už slydimą sniegu ar ledu: kuomet padangos atitrūksta nuo kelio paviršiaus ir slysta vandeniu, automobilis yra absoliučiai nevaldomas, skirtingai nuo važiavimo plikledžiu, kuomet sukibimas yra labai prastas, tačiau šioks toks yra. Dėl to patarti vairuotojui, kokių veiksmų imtis, kai automobilis jau yra nebevaldomas, – ganėtinai sudėtinga.
„Geriausias patarimas – atleisti akceleratoriaus pedalą ir leisti automobiliui savaime lėtėti tol, kol vėl atsiras sukibimas su keliu. Jokiu būdu nereikėtų spausti stabdžio ar aktyviai sukioti vairą – dėl staigių judesių automobilis gali pradėti suktis“, – pataria R. Markevičius.
Kur kas paprastesnė yra akvaplanavimo prevencija. „Svarbiausia šiuo atveju kad padangos spėtų išstumti reikiamą vandens kiekį ir neprarastų kontakto su keliu. Todėl pirmas patarimas yra pasirinkti saugų, mažesnį greitį. Antras patarimas – stebėti padangų protektoriaus gylį. Kuo tas gylis didesnis, tuo efektyvesnis vandens išstūmimas“, – tvirtina patyręs vairuotojas.
Lyja beveik pusę metų
Lietuvoje tikslių duomenų, kiek eismo įvykių nutinka dėl slydimo balų paviršiumi, nėra. Tačiau neseniai Vokietijos Eismo įvykių tyrimų institutas (VUFO) atliko mokslinę akvaplanavimo analizę, kuri parodė, jog Saksonijos regione iš tūkstančio šlapiame kelyje įvykstančių eismo įvykių, kuriuose nukenčia žmonės, šešių priežastis yra visiškas automobilio valdymo praradimas prasidėjus akvaplanavimui.
Mokslininkai mano, jog dar daugiau eismo įvykių nutinka dėl dalinio akvaplanavimo, kuomet išlieka dalinis kontaktas tarp padangų ir kelio paviršiaus. Tokiais atvejais taip pat drastiškai sumažėja automobilio valdymo – vairavimo ar greičio keitimo – galimybė.
„Lietuvoje lietingų dienų yra itin daug – statistiniai duomenys rodo, kad lyja 179 dienas per metus, kiek daugiau nei Saksonijos regione Vokietijoje, kur lyja 169 dienas per metus. Be to, žinant, kad situacija su provėžomis kai kuriuose Lietuvos magistraliniuose bei kituose užmiesčio keliuose yra sudėtinga, tenka konstatuoti, kad mūsų šalyje vairuotojams su akvaplanavimo rizika gali tekti susidurti dažniau nei vairuojant Vokietijoje“, – įspėja A. Žiukelis.
VUFO ekspertai primena, jog padangos sukibimas su keliu priklauso nuo padangų kokybės (gumos mišinio, rašto), kelio sąlygų (kelio dangos nelygumų ir vandens kiekio), o taip pat – vairuotojo elgesio (padangų protektoriaus gylio, oro slėgio padangose bei važiavimo greičio).
„Norint sumažinti akvaplanavimo riziką kiekvienas vairuotojas turėtų važiuoti saugiai. Tai reiškia, kad esant krituliams būtina sumažinti greitį – net ir nepasiekus akvaplanavimo ribos šlapias kelias yra velniškai slidus“, – rekomenduoja Ekspertizių skyriaus vadovas.
Jo teigimu, vairuotojas gali apgaulingai tikėtis, kad dar neperžengus slydimo ribos automobilis kelyje elgiasi taip pat, nepriklausomai nuo to, ar kelio danga būtų sausa, ar šlapia. Bet vos pasiekus slydimo ribą automobilio valdymas pasikeičia iš esmės.
„Patarčiau nebandyti tų ribų gatvėse ir pasirinkti mažesnį, saugesnį greitį. Kuomet matoma, kad ant kelio dangos jau yra vandens sluoksnis ir egzistuoja akvaplanavimo rizika, kiekvienas vairuotojas turėtų įvertinti savo automobilį – kuo platesnės padangos, kuo labiau jos nudėvėtos, tuo labiau reikėtų mažinti greitį“, – priduria A. Žiukelis.
taip vadinamas akvaplanavimas sutaupo degalų? Jei taip, tada akvaplanuokime.