Šiandien esama tik išeivių, kurie savo tėvynę palieka prievarta, išvaromi iš jos arba vargo, arba priešo. Tai arba duoneliautojai, arba pabėgėliai. Pirmieji ieškosi svetur geresnio gyvenimo, antrieji gelbstisi nuo persekiojimų ir mirties; pirmieji trokšta duonos, antrieji – laisvės. Duoneliautojai ir pabėgėliai yra tikri išeiviai. Jie atsisveikina su sava Tėvyne – savo viduje dažniausiai tik laikinai, iš tikro gi beveik visados amžinai. Retas duoneliautojas grįžta praturtėjęs, ir retas pabėgėlis sulaukia tokių pakaitų [permainų] savo tėvynėje, jog į ją grįžtų kaip laisvas žmogus. Todėl pagrįstai galima teigti, kad šioms abiem išeivių kategorijoms buvojimas svetur virsta pastovia būkle.
***
Ž. Danielū (J. Daniélou) kreipia mūsų dėmesį į vieną, kaip jis sako, „nuostabų kalbinį faktą“, būtent: „daugelyje kalbų žodžiai, reiškią svečią ir priešą, turi tą pačią šaknį, pvz., graikiškai svetimšalis vadinasi xenos, priešiškumas – xenophobia, gi svetingumas – xenophilia; lotyniškai svečias yra hospes, gi priešas hostis; lietuviškai žodis svečias reiškia ir svetį, ir svetimąjį.
Todėl, pasak Danielū, svečias iš tikro yra svetimojo vardas; svetimojo, kuris nepriklauso mano rasei, mano tautai, mano giminei ar šeimai, kurį todėl galima pergyventi „ir kaip svečią, ir kaip priešą“.
Kiekvienu atveju šis žmogus nėra savasis. Gali jis būti priglaudžiamas ir net pavaišinamas, tačiau jis niekad netampa vietiniu arba čiabuviu. Jis yra atėjūnas, vadinasi, svečias, kuris juo ilgiau būna, juo labiau nusibosta, pereidamas galop į nekenčiamo priešo kategoriją.
Norėdamas gi priešiškumo išvengti, jis turi nusižeminti, vadinasi, elgtis, kalbėti ir mąstyti taip, kaip ir kiti, jį priėmusieji. Būdamas pabėgėlis bei atėjūnas, jis yra vargšas, jį gi priglaudusieji yra gailestingieji. Tad jis ir privalo buvoti vargšo būsena, dėkodamas už jam parodytą gailestingumą.
Svetingumas yra elgsena vargšo akivaizdoje ir tuo pačiu žmogaus pažeminimas. Ne du bičiuliai sėdi prie vieno stalo, o vargšas atėjūnas ir nevargšas čiabuvis, net jei šis medžiagiškai būtų ir labai neturtingas.
Svetingumas yra žmogaus atstumas nuo žmogaus ir galop žmogaus atstūmimas. Svečias ateina ir yra priimamas tik todėl, kad jis privalo išeiti – pasak lietuviškosios patarlės: „Sveteliai, susipratot ateiti, susipraskit ir išeiti.“ Amžinai svečiuotis reiškia tapti nepakenčiamam.
***
Jei betgi išeiviai kur nors pastoviai ir įsikuria, tai čia pat jie esti tykomi savaimingos ar sąmoningos pastangos įliedinti juos į naujos šalies visuomenę ir kultūrą. Kiekvienas kraštas trokšta atėjūnus suvirškinti.
Manydamasis įleisiąs šaknis į svetimą dirvą, išeivis galų gale pasijunta neturįs jokių šaknų. Gi kova už savas šaknis skiria jį nuo gyvenamosios aplinkos ir naikina pradinį šiosios svetingumą. Buvęs svečias, išeivis galop virsta tikru – bent psichologiškai – priešu tos visuomenės, kuri jam atvėrė duris ir padėjo išsigelbėti bei įsikurti.
Padėka pereina į neapykantą ar mažų mažiausiai į abuojumą. Tai trečiasis išeivio tragikos bruožas, tampąs nuolatine jo būsena svetur. Nes jei išeivis nori išsilaikyti nesunaikintas savo tapatybėje, jis turi atsiskirti, vadinasi, ištrūkti iš tų išskėstų rankų, kurios jį priėmė, kurių glėbyje jis betgi pradeda dusti ir galop visiškai uždūsta.
***
Tėvynė yra istorijos sukurta tautos buveinė. Ji apima ir erdvę, ir laiką, kurio eigoje kinta erdvė ir gema dvasiniai veikalai kaip šios erdvės turinys. Užtat tėvynei suprasti vienos geografijos nepakanka. Jai reikia ir istorijos. Net žymiai daugiau istorijos negu geografijos.
Jei tad Tėvyne yra erdvės ir laiko junginys, tai apie pasitraukimą iš jos tegalima kalbėti tik erdvės atžvilgiu, nes tik erdvės sieną galima peržengti ir tik į naują erdvę galima patekti.
Tuo tarpu istorijos sienų peržengti negalima ir į naują istoriją pereiti neįmanoma. Juk kas gi būtų ši nauja istorija? Ne kas kita kaip istorija tos tautos, kurion esu priimtas kaip svečias, vadinasi, kaip atėjūnas. Be abejo, man yra suteikta teisė buvoti čia nuolatos, čia dirbti, gimdyti bei auginti vaikus ir galop mirti. Betgi kokiu būdu atėjūnui – jo vaikams ir vaikų vaikams – svetimo krašto istorija galėtų tapti savąja?
Kas jaučiasi esąs istorijoje, tas nepradeda iš naujo. Pradėti iš naujo reiškia paneigti tai, kas yra buvę. Žmogui atrodo, kad istoriniai ryšiai esą nesvarbūs, kad jis vienas kaip individas pajėgiąs susidoroti su savo būkle dabartyje, tarsi ši dabartis būtų be praeities, vadinasi, gryna pradžia, o nebe tęsinys.
Tai neištikimybė sau pačiam, kadangi ji yra neištikimybė savai kilmei, siekiančiai neaprėpiamus savo tautos amžius. „O kas, – pasak K. Jasperso, – nėra ištikimas sau pačiam, tas nebus niekam ištikimas.“ Neištikimybė istorijai kaip savai kilmei ir padaro, kad žmogus virsta istoriniu klajokliu.
Nutraukdamas ryšius su sava istorija, jis pradeda gyventi neištikimojo būsena sau pačiam ir apsiriboja akimirkos reikalais arba tuo, kas yra „aktualu“. Asmeninis apsisprendimas būti tos ar kitos tautos nariu – ši tariama „laisvė“ apsispręsti vilioja šiandien ir mūsiškius – čia nieko nepadeda, kadangi toks apsisprendimas lieka be turinio ir todėl netenka reikšmės, virsdamas savavališku veiksmu, kuris iš tikro dažnų dažniausiai esti ne kas kita kaip meilikavimas svetimiesiems kokios nors naudos, paprastai profesinės, dėlei.
***
Be istorinio užnugario apsisprendimas būti tos ar kitos tautos nariu įgyja nevertės pobūdį, nes apsispręsti už vieną tautą visados reiškia pasispręsti prieš kitą tautą. Kai lietuvis apsisprendžia būti amerikiečiu, braziliečiu, kanadiečiu ar vokiečiu, tuo pačiu jis apsisprendžia nebūti lietuviu. Tai yra neištikimybė savai istorinei kilmei arba šios kilmės paneigimas, o tuo pačiu neištikimybė ir sau pačiam arba tikrosios tapatybės paneigimas.
Dorinės nevertės toks apsisprendimas įgyja todėl, kad čia žmogus sąmoningai neigia tai, kas esąs, ir tuo pačiu meluoja sau pačiam ir kitiems. Asmeninis apsisprendimas yra reikšmingas tik tuo atveju, kai jis yra įsisąmoninamas to, kas jau savaime yra: tai istorinės sąmonės prašvitimas. Istorinę gi sąmonę galima turėti tik ryšium su sava, niekad ne su svetima istorija. Svetimą istoriją galima tik išmokti, bet ne ja gyventi.
Ši lemtinga išeivių klaida yra paprastai daroma todėl, kad jie dažnai neskiria istorijos nuo kultūros. Išeivis privalo tapti dvikalbis ir dvikultūris. tai būtina sąlyga ne tik įsikurti, bet ir pačiam kurti. „Išeiviška patirtis, – teisingai kalbėjo T. Venclova IV Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos kongrese, – žmones praturtina, išplečia jų akiratį, tuo sustiprindama kūrybingumo dvasią.“
Vis dėlto svetimos kultūros prisiėmimas ir gilus jos pažinimas dar anaiptol nepadaro žmogaus šią kultūrą sukūrusios ir tebekuriančios tautos nariu, nes kultūra yra ilgo vyksmo ir tautos istorijos vaisius.
Išeivio gyvenamosios šalies kalba nėra jo kalba, tos šalies mokslas, menas, visuomeninė santvarka (monarchija, demokratija, diktatūra) nėra jo mokslas, nėra jo menas, nėra jo visuomenės sąranga.
Būti atvykusiam į tą ar kitą šalį ar joje gimusiam dar nereiškia būti atvykusiam į šios šalies istoriją ar gimusiam iš jos istorijos. O jei esu svetimšalis istoriškai, tai tuo pačiu esu svetimšalis ir tautiškai, nepaisant, kad gyvenamojo krašto kultūrą pažinčiau net ligi jos gelmių ir ja naudočiausi net geriau negu čiabuviai.
***
Į ankstesnį tad klausimą, ar galima savą Tėvynę iš viso palikti, reikia atsakyti dvejopai. Tėvynę kaip erdvę palikti galima, ir ją yra palikę milijonai. Tėvynės kaip istorijos palikti negalima, kadangi negalima išeiti iš laiko.
Išeivių aistra „gerai įsikurti“ yra klajoklinės būsenos išraiška. „Geras gyvenimas“ turįs atstoti prarastą įsišaknijimą savoje istorijoje. Tačiau šis nevykęs pakaitalas kaip tik ir yra pats pavojingiausias išeivių duobkasys.
***
Verta priminti: autoriaus (A. Maceinos) rašyta XX a. aštuntą dešimtmetį iš savosios išeivio, pabėgėlio nuo sovietrusių okupacijos, patirties.
Ištraukos iš to paties pavadinimo skyrelio (ir sekančio) A. Maceinos knygoje Asmuo ir istorija (A. Maceina. Raštai, VI: Bendrieji filosofijos klausimai. Vilnius: Mintis, 1994, p. 358–366).
Parengė Dainius Razauskas
