Lietuvos valdžia raginama istoriniams Lietuvos valdovams sugrąžinti karališkuosius titulus

Liepos 5 d., Valstybės dienos išvakarėse, grupė Lietuvos kultūrinės šviesuomenės atstovų išplatino viešą kreipimąsi į Lietuvos vadovus, kuriame raginama įstatymiškai išspręsti senovės Lietuvos valdovų titulų klausimą.

Atvirame laiške adresuotame Lietuvos Prezidentui, Seimo Pirmininkei, Ministrei Pirmininkei bei Vilniaus miesto merui raginama ikikrikščioniškosios Lietuvos valdovams gražinti jų karališkuosius titulus bei įteisinti „senosios Lietuvos valstybės karališkų statusų bei titulų vartojimo praktiką Lietuvos švietimo sistemoje ir Lietuvos valsybės diplomatinėje rašyboje“.

Kreipimosi autoriai pabrėžia, kad  tokiu būdu istoriniai Lietuvos valdovai būtų grąžinti į „Vakarų Europos istorinę erdvę“, nes  Vakarų ir Šiaurės Europos dokumentuose lotynų,  vokiečių, anglų kalbomis iki  XV a. pradžios Lietuvos valdovams, buvo taikomi karališko rango titulai, o slaviškuose (rusų, lenkų) dokumentuos –  žemesnio rango kunigaikščio titulas.

„Trumpai tariant, vokiškuose ir lotyniškuose tekstuose ikikrikščioniškos Lietuvos valdovai Gediminaičiai (tiek Vytenis, tiek Gediminas) visados tituluojami karaliais (lot.  rex, sen.  vok. tarmėmis koning, koningh ir kt.), lygiai taip pat, kaip ir kitų Europos šalių karaliai lotyniškai (Rex Luthovie, rex Polonie, rex Bohemie). Neretai šaltiniuose, popiežių bulėse ir net  Vokiečių ordino raštuoe specialiai pažymima, kad Gediminas yra pagonių, tai yra – nepriėmusių krikšto lietuvių karalius (konig von Litowin der ungetruwen)“, – rašoma kultūrininkų kreipimesi.

Pasak kreipimosi autorių karališkųjų titulų pripažinimu buvo pažymima, „kad Lietuvos  karaliaus valdoma valstybė priklauso ikikrikščioniškų karalysčių sistemai, kuri viešpatavo Vakarų ir Šiaurės Europoje iki Romos popiežių įvestos katalikiško karūnavimo ceremonijos“.

Ruošiantis kitąmet, 2023 m. sausio 23 d., pažymėti Vilniaus miesto vardo pirmojo paminėjimo 700 metų sukaktį, kultūrininkai siūlo ant Vilniaus miesto įkūrėjo, Lietuvos valdovo Gedimino paminklo postamento Vilniuje įrašyti jo tikrąjį karališkąjį titulą.

„Tam šiandien nebėra nei istorinių, nei faktinių, nei loginių, nei svetimšalės cenzūros kliūčių“, – rašoma viešame kreipimesi, kurį pasirašė 14 Lietuvos kultūrinės šviesuomenės atstovų.

Skelbiame visą viešo kreipimosi turinį:

Atviras Lietuvos kūrybinių intelektualų laiškas

Jo Ekscelencijai Lietuvos Respublikos Prezidentui Gitanui Nausėdai
Lietuvos Respublikos Ministrei Pirmininkei Ingridai  Šimonytei 
Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkei Viktorijai Čmilytei-Nielsen
Vilniaus merui Remigijui Šimašiui 
Lietuvos Respublikos Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkei Paulei Kuzmickienei

Kopijos – Lietuvos žiniasklaidai

Viešai kreiptis Atviru laišku į jus, Gerbiamosios ir Gerbiamieji, mūsų visų,  Lietuvos Respublikos piliečių,  išrinkti  politinio elito  įtakingi  asmenys,  mus paskatino sparčiai artėjanti itin svarbi data:  2023 m. sausio 23 d. sukaks  700 metų nuo Lietuvos istorinės sostinės Vilniaus oficialaus  paminėjimo Lietuvos karaliaus Gedimino laiške.

Nuolatos iškilmingai minėdami Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dieną, Vilniaus jubiliejui, deja,  ruošiamės vis dar dvejodami: kas gi buvo Gediminas – karalius ar didysis kunigaikštis, kaip iki šiolei tebėra užrašyta ant Gedimino paminklo postamento Vilniaus Katedros aikštėje?

Šiandien akivaizdu, kad nebėra reikalo nei dvejoti, nei polemizuoti šiuo klausimu, kuris kaitino lietuvių intelektualus išeivijoje (ypač plati diskusija 1970 m. lietuviškoje spaudoje), kai tuo pačiu metu  okupuotoje Lietuvoje Maskvos cenzūra draudė net prasižioti apie pagoniškus  Lietuvos karalius.

Šiandien turime XXI a. pradžioje išleistą unikalų leidinį „Chartularum Lithuanniae …“( 2003), išsamiausią mokslinį Gedimino epochos istorinių dokumentų rinkinį,  kurio parengėjas Lietuvoje apsigyvenęs anglų istorikas St. Rowell akademškai pateikė 83  dokumentų publikacijas lotynų, vokiečių, graikų, senrusių  kalbomis su jų vertimais į lietuvių kalbą, nekaitaliojant  šaltiniuose teikiamų titulų lietuviškuose vertimuose. Ką liudija autentiškų epochos dokumentų publikacijos?

Atsakymas vienareikšmis: tarptautinėje Vakarų Europos dokumentikoje bei korespondencijoje Gediminas nuolatos tituluojamas Lietuvos karaliumi… Deja, vis dar atsiranda skeptikų, kuriems  karaliaus Gedimino korespondencija – tiek jo paties laiškai, tiek jam skirti raštai – atrodo  nepakankamai objektyvūs Gedimino karališkojo titulo liudijimai. Atseit, savo laiškuose Gediminas galėjęs save vadinti taip, kaip jam šovė į galvą.

Kita nusenusi nuomonė, esą iš Vakarų Europos rašę karaliui Gediminui atsakomuosius laiškus valdovai, galėję daugiau vadovautis mandagumu, vadindami Gediminą  karaliumi, arba tiesiog pataikaudami galingam ir įtakingam Lietuvos karaliui, pridėdami prie jo vardo karaliaus titulą ir visokius malonius karališkuosius kreipinius (šviesiausias- illiustre ir pan.)  .

Ta proga norėtume priminti  visiems dvejojantiems  vieną pakankamai iškalbingą epizodą, susijusį su tais pačiais  plačiai  nuo mokyklos suolo  žinomais Gedimino laiškais Vakarų Europos krikščionims vienuoliams ir miestiečiams. Gedimino pasiuntinys pristatė tuos laiškus į Rygą, o rygiečiai ir arkivyskupo žmonės išplatino užsieniuose. Laišką popiežiui (1323 m. gegužės mėn.) į Avinjoną nuvežė tūlas Rygos vienuolis, o tris laiškus ( 1323 m. gegužės 26 d. ) į Vokietijos miestą  Liubeką pristatė Rygos tarybos nariai.

Ir ką gi?

Imperatoriškasis Liubeko notaras iš Brėmeno ne tik padarė visų trijų Gedimino laiškų (1323.V.26) saksoniečiams nuorašą, bet ir papasakojo, kaip jie buvo perskaityti Liubeko tarybos bei dvasininkų atstovų akivaizdoje. Viešam laiškų skaitymui buvo specialiai sukviesti Liubeko miesto dvasininkai, miesto tarėjai, dominikonų bei pranciškonų vienuoliai ir Liubeke esantys Vokiečių ordino (Livonijos provincijos) nariai.

Visų trijų laiškų nuorašuose, padarytuose pedantiškai išvardintų liudytojų akivaizdoje, laiškų autorius Gediminas tituluojamas pilnuoju titulu – „Gediminas, Dievo malone lietuvių ir rusų karalius, Žiemgalos valdovas ir kunigaikštis“ (Gedeminne Dei gratia Letphanorum Ruthenorumque rex, princeps et dux Semigallie).

Įdomu, kad Gedimino vardas ne visur notaro užrašytas vienodai, matyt, dėl neįprasto tarimo, tačiau titulas niekur neiškraipytas, vartojant tą pačią pilnąją formą. Be to, imperatoriaus paskirtas notaras niekur nekeičia Lietuvos valstybės karališkojo statuso ir jam deramų apibūdinimų.

Lietuvos valstybė visur vadinama karalyste (regnum) kaip ir visos kitos pasaulio karalystės (cum omnia regna), Vilnius vadinamas karalystės sostine, tai yra karališkuoju miestu (in civitate nostra regia Vilna).

Gedimino išvardintos  privilegijos kviečiamiems į Lietuvos karalystę dvasininkams, pirkliams, amatininkams, padoriems vienuoliams etc. yra pavadinamos karališkąja dovana (ex regali dono damus), atleidžiant visus nuo muito, nuo pastočių ir pagalbinių tarnybų apmokestinimo.

Kaip matome, XIV a. vokiečių imperatoriškasis  notaras niekur nedrįsta kaitalioti Gedimino laiškuose nurodytų titulų, karalystės statuso nei žadamų karališkųjų privilegijų.

Reikia pasakyti, kad Liubeko konsistorijoje susirinkę kviestieji svečiai deramai diplomatiškai priėmė Lietuvos karaliaus Gedimino atsiųstus laiškus su jų titulais ir patikimais antspaudais.

Pasak notaro, jie  „atidžiai išklausė minėtą laišką, gerai nusiteikę ir džiugia širdimi jį priėmė“, pridėdami, jog noriai prisidės prie Gedimino idėjos įgyvendinimo, žinoma, su sąlyga, „jei minėti dalykai remiasi teisybe“, tai yra –  jei pagonys lietuviai tikrai priims krikštą ir laikysis taikos bei karaliaus pažadų kviečiamiems į Lietuvos karalystę amatininkams ir vienuoliams.

Krikščionių įtarumas suprantamas, tačiau būtų visiškai nesuprantama, jeigu nė vienas jų, garsiai beskaitant  Gedimino laiškus, nebūtų pasipiktinęs ar nebūtų protestavęs, kad Gediminas tituluoja save karaliumi, jeigu iš tikrųjų nepripažintų, jog Lietuvos valdovas yra teisėtas lietuvių ir daugelio rusų karalius. Tą faktą,  beje, paliudijo ir to paties imperatoriškojo notaro aprašytas karališkasis Gedimino  antspaudas ant vaško su valdovo atvaizdu ir užrašu S DEI GRACIA GEDEMINNI LETHWINOR ET RUTKENOR REG. (Gedimino, Dievo malone lietuvių ir rusų karaliaus, antspaudas).

Kokių dar  paliudijimų, kaip sakoma,  benorėti…

Tai tik vienas epizodas, akivaizdžiai  parodantis, kad Gedimino amžininkams Vakarų Europoje autentiškas karališko titulo perteikimas buvo šventas dalykas tiek  laiškų autoriams, tiek vertėjams, tiek  perrašinėtojams ir notarui.

Kaip atsitiko, kad Lietuvos istorijose suverenus Lietuvos karalius Gediminas buvo pertituluotas į žemesnio lapsnio valdovą – „kunigaikštį“, tegu ir „didįjį“?

Ieškant atsakymo buvo  peržiūrėta  didžiuma išlikusių įvairiakalbių rašytinių šaltinių, kuriuos filologas ir kultūros istorikas A. Bučys išnagrinėjo  specialioje, kol kas, deja,  pirmoje ir vienintelėje  Lietuvos valdovų titulams bei statusams skirtoje  studijoje „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje. Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė“ (3 leidimai  2018- 2020 metais). 

Galutinė išvada labai konkreti: visi rašytiniai šaltiniai, pateikiantys vienokius ar kitokius senovės Lietuvos (iki XV a.) valdovų titulus aiškiai  dalinasi į dvi grupes.  Vakarų ir Šiaurės Europos dokumentuose lotynų,  vokiečių, anglų kalbomis iki  XV a. pradžios lietuvių valdovams, kaip taisyklė, taikomi karališko rango titulai. Tuo tarpu  slaviškuose,  rusų ir lenkų kalbomis rašytuose  tekstuose lietuvių valdovams, kaip taisyklė, taikomi titulai (князь, „ksiąžęta“ ir pan.), tai yra –  žemesnio rango nei caro, imperatoriaus arba karaliaus.

Trumpai tariant, vokiškuose ir lotyniškuose tekstuose ikikrikščioniškos Lietuvos valdovai Gediminaičiai (tiek Vytenis, tiek Gediminas) visados tituluojami karaliais (lot.  rex, sen.  vok. tarmėmis koning, koningh ir kt.), lygiai taip pat, kaip ir kitų Europos šalių karaliai lotyniškai (Rex Luthovie, rex Polonie, rex Bohemie). Neretai šaltiniuose, popiežių bulėse ir net  Vokiečių ordino raštuoe specialiai pažymima, kad Gediminas yra pagonių, tai yra – nepriėmusių krikšto lietuvių karalius (konig von Litowin der ungetruwen).

Tuo pažymima ir pripažįstama, kad Lietuvos  karaliaus valdoma valstybė priklauso ikikrikščioniškų karalysčių sistemai, kuri viešpatavo Vakarų ir Šiaurės Europoje iki Romos popiežių įvestos katalikiško karūnavimo ceremonijos.

Išvada: mokslinės dokumentų publikacijos originalo kalbomis liudija, kad nei pats Gediminas, nei jo epochos diplomatinė dokumentika nevadino jo „didžiuoju kunigaikčiu“, tiktai Lietuvos karaliumi. 

Paradoksalu, tačiau vėlesnėje Lietuvos istoriografijoje, istorikų veikaluose, vadovėliuose ir t.t. matome visai kitokią senovės Lietuvos valdovų titulatūrą. Beveik visuose senąja slavų kalba rašytuose metraščiuose ir juos perpasakojančioje XIX a. istorinėje literatūroje matome, kad  Lietuvos  valdovai  Gediminas, Algirdas, Kęstutis ir net Mindaugas (!) visados  tituluojami rusiškai „князь“ arba „великий князь“. Tuo nedera stebėtis. Senieji Rusios metraštininkai ir carinės Rusijos imperijos bei Sovietų Sąjungos istorikai nuolatos taikė kaimyninių šalių valdovams slaviškus titulus.

Slavų kalbomis rašytų  metraščių tradijcija ilgainiui  įsigalėjo ir Lietuvoje. Ir tuo neverta stebėtis.

Visais laikais, kol Lietuvos valstybė pagal įvairias sutartis daugiau ar mažiau priklausė nuo svetimų valstybių valdovų – nuo Lenkijos karalių (1386–1795), nuo Rusijos carų (1795–1918) ir SSRS kompartijos vadų Kremliuje (1940–1990) – visados tarp daugelio nepageidaujamų Lietuvos istorijos temų bene svarbiausioji buvo Lietuvos karalystės ir lietuvių karalių tema. Kodėl?

Todėl, kad karaliaus titulas yra savarankiškos tautos ir nuo nieko nepriklausomos (suverenios) valstybės simbolis. Visų Lietuvos okupacinių valdžių administracija ir propaganda dėjo nemaža pastangų, idant Lietuvos karalystės ir lietuvių karalių prisiminimas būtų ištrintas iš lietuvių tautos atminties.

Šimtmečiais lietuvių vaikams nuo mokyklos suolo buvo kalama į galvas, esą lietuviai neturėjo jokių karalių, karalienių nei karalaičių, išskyrus vieną vienintelį karalių Mindaugą, karaliavusį vos vieną XIII a. dešimtmetį…

Atkūrėme  Lietuvos nepriklausomybę, metas atkurti ir senovės Lietuvos valdovų tikruosius titulus. Senosios Lietuvos istorija ir jos valdovų istoriniai titulai šiandien ypač plačiai  domina įvairiausio amžiaus  gyventojus mūsų didesniuose ir mažesniuose miestuose. Pats metas jiems pateikti istorinių šaltinių tiesą.

Profesionaliems istorikams,  kartais pretenduojantiems į paskutinį lemiamą žodį ir galutines rekomendacijas pagal įstatymų leidžiamųjų instancijų užklausimus,  šiandien į talką atėjo tarpdidsciplininių tyrimų specialistai. Dar XX a. viduryje įžymus Britanijos archeologas, Londono muziejaus direktorius V. F. Graimzas (William Francis Grimes, 1905–1988) suformulavo būtiną šiuolaikinio istorijos tyrimo sąlygą: Praėjo tie laikai, kada istorikas, filologas, kultūrologas ir archeologas galėjo ignoruoti vieni kitus – ignoruoti ne tik be jokių pasekmių, bet ir nesulaukdami kritikos už tokį ignoravimą. Šiandien visų keturių disciplinų atstovai privalo dirbti kartu, jeigu jie nori pasiekti sėkmės savo darbe.

XXI amžiuje  ši nuostata tapo savaime suprantama metodologine taisykle.  Jai nusižengiant, kaip matome,  atsiranda vis dar deklaruojami viešoje erdvėje moksliškai nepagrįsti, nusenę  teiginiai apie Lietuvos karalių „neegzistavimą“.

Lietuvos Respublikos seime nuolat svarstomi likiminiai Lietuvos klausimai, aiškinamasi, „kokiais istoriniais pasakojimais remsime savo Respublikos ateitį ir tolimesnę Lietuvos Respublikos raidą“ („ Ateities komitete“), atidžiai nagrinėjamos šiuolaikinės „minkštosios galios“, naudojamos iš užsienio ar vidaus, mėginant  griauti Lietuvos pliečių pasitikėjimą ir pasididžiavimą savo valstybe ir jos istorija („Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete“).

Aplink mus vyksta visame pasaulyje ryžtingas ir intensyvus judėjimas atsisakant visokiausių įsisenėjusių rusifikacijos reliktų, paminklų, pavadinimų, ženklų  ir simbolių. Visai neseniai kovojančios Ukrainos piliečiai kreipėsi į savo prezidentą poną  Volodymyrą  Zelenskį su principiniu siūlymu atsisakyti valstybėje rusiškos kirilicos  ir sugrįžti prie vakarietiškos lotyniško raidyno rašybos.

Tikime, kad ilgainiui bus įstatymiškai išspręstas ir senovės Lietuvos valdovų titulų klausimas, grąžinant juos į Vakarų Europos istorinę erdvę, įteisinant senosios Lietuvos valstybės karališkų statusų bei titulų vartojimo praktiką Lietuvos švietimo sistemoje ir Lietuvos valstybės diplomatinėje rašyboje.

O kol kas turime puikią istorinę  progą, kuri nežinia kada galėtų pasikartoti, dalykiškai  aptarti ir įgyvendinti pirmojo dabartinės nepriklausomos Lietuvos vadovo pono Vytauto Landsbergio nevienkartinį  siūlymą įrašyti Gedimino tikrąjį karališkąjį titulą ant jo paminklo postamento svarbiausioje karališkojo Vilniaus miesto aikštėje. Tam šiandien nebėra nei istorinių, nei faktinių, nei loginių, nei svetimšalės cenzūros kliūčių.

Kviečiame jus, Gerbiamosios ir Gerbiamieji, talkoje  su visais  aktyviais Lietuvos piliečiais  bendromis pastangomis valstybiškai pasitarnauti karališkojo Vilniaus miesto ir daugiaamžės Lietuvos sostinės praeičiai ir ateičiai.

2022 liepos 5 d.

Vilnius

Atvirą laišką pasirašo:

Vladas Braziūnas,  poetas, vertėjas. Lietuvos Respublikos Nacionalinės kultūros ir meno premijos (2013) laureatas

Algimantas Anicetas Bučys, rašytojas, literatūrologas, kultūros istorikas, humanitarinių mokslų daktaras, Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premijos ( 2010) laureatas

Algirdas Dainavičius, Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorius, kino režisierius

Eugenijus Jovaiša, archeologas, istorikas, humanitarinių mokslų daktaras, Lietuvos Mokslų Akademijos tikrasis narys, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžius (2003) kavalierius, Lietuvos mokslo premijos (2008) laureatas

Alkas Paltarokas, Strateginių iniciatyvų centro direktorius, visuomenininkas

Dainius Razauskas, lietuvių mitologas, religijotyrininkas, humanitarinių mokslų daktaras, Jono Basanavičiaus premijos (2016) laureatas

Vytautas Rubavičius, rašytojas, publicistas, kultūros kritikas, filosofijos mokslų daktaras,  Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premijos ( 2012) laureatas

Giedrius Sakalauskas, diskusijų klubo Res Publica – Pilietinio Atsparumo Centro vadovas 

Rimvydas Stankevičius, poetas,eseistas, žurnalistas, daugelio literatūrinių premijų ir  Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premijos ( 2016) laureatas

Gediminas Storpirštis,  Lietuvos teatro ir kino aktorius, režisierius, dainų autorius ir atlikėjas, nacionalinio bardų festivalio „Purpurinis vakaras“ įkūrėjas,  tarptautinio bardų festivalio „Iš širdies į širdį“ meno vadovas

Mindaugas Šnipas, Lietuvos skulptorius, daugelio originalių skulptūrų kūrėjas, sutikęs išdininti lietuvių išeivijos skulptoriaus Vytauto Kašubos ( 1915 – 1997) modelį ir įgyvendinti Gedimino paminkle Vilniaus katedros aištėje; aktyvus tarptautinių simpoziumų dalyvis

Gitenis Umbrasas, Lietuvos dailininkas, originalių projektų, akcijų, instaliacijų iniciatorius, apdovanotas  Lietuvos architektų sąjungo skulptūrėle „METRAS 1/5“ (2005) ir labiausiai nusipelnusiems Vilniaus miestui žmonėms teikiama Šv.Kristoforo statulėle „už mažus ir didelius Vilniaus stebuklus“ (2009)

Jonas Vaiškūnas, fizikas, etnoastronomas, internetinio portalo Alkas.lt vyr. redaktorius

Mikalojus Povilas Vilutis, dailininkas, grafikas, rašytojas, Lietuvos Respublikos Nacionalinės kultūros ir meno premijos ( 2004) laureatas

Spausdinti