Šios kadencijos Seime planuojama dar viena apkalta. Eligijaus Masiulio įpėdinė, skaidriausios partijos lyderė Viktorija Čmilytė, atstovaujanti senai patriotų šeimai ir vadovaujanti Lietuvos Seimui, teigia būtinybę iš šios institucijos šalinti sovietų laikais ir dabar teistą Petrą Gražulį.
Nesiimkime už teismą aiškinti, ką padarė ir ko nedarė P. Gražulis, aptarkime apkaltos principą.
Žinoma, esama atvejų, kai tam tikri politikai turi būti pašalinti iš pareigų. Jei politikas kompromituoja savo instituciją, nuvilia savo rinkėjus ar kenkia valstybei, jis turi trauktis.
Deja, apkalta gali tapti ir dažnai tampa politinio susidorojimo, sąskaitų suvedimo ir labai purvinos konkurencijos priemone. Susitarusi Seimo dauguma gali pašalinti idėjiškai oponuojantį politiką, pasinaudodama formaliu pretekstu.
Ir priešingai, Seimo daugumai palankus politikas gali likti savo vietoje, nors gali būti kur kas daugiau prisidirbęs.
Garbingiausias, bet ir brangiausias būdas būtų pilietinis pasitikėjimo votumas. Jį galima taikyti tiek prezidentui, tiek vienmandatiniams Seimo nariams. Deja, šis būdas sunkiai pritaikomas sąrašiniams Seimo nariams: šiuo atveju praktiškai tektų rengti naujus rinkimus.
Įsivaizduokime, kas dėtųsi valstybėje, jei rinkimai vyktų kasmet, vienai ar kitai frakcijai nuvylus rinkėją. Politikoje tai reikštų sumaištį, o biudžetui būtų sunki našta.
Kitas būdas – remtis valdžių padalijimo principu. Toks būdas iš esmės ir taikomas prezidento apkaltos atveju: apkaltą skelbia Seimas. Šiuo atveju vis dar išlieka politinio susidorojimo tikimybė, tačiau ji nėra didelė: prezidentas ir Seimas – skirtingos valdžios institucijos.
Absurdiškiausia, kai Seimas šalina Seimo narius, vienos frakcijos atstovai – kitos frakcijos narius. Tokiu būdu kenčia rinkėjų atstovavimo principas: vienų rinkėjų išrinktieji paneigia kitų rinkėjų balsavimo rezultatus.
Geresnis atvejis būtų, jei Seimo narius šalintų Konstitucinis teismas. Deja, ir toks mechanizmas turėtų trūkumų: Seimo narys yra savo rinkėjų atstovas, o Konstitucinis teismas mūsuose kol kas nėra renkamas, bet skiriamas.
Toks mechanizmas būtų visiškai pateisinamas, jei Konstitucinio teismo nariai taip pat būtų renkami visuotiniuose rinkimuose, žinoma, iš kvalifikuotų kandidatų. Toks Konstitucinio teismo įgaliojimų principas būtų logiškas ir svarbesniu aspektu: jis užkirstų kelią Konstitucinio teismo diktatui, savo nuomonę keliant aukščiau piliečių ir jų priimtos Konstitucijos.
Ko gero, toks politinis sprendimas – patikėti Seimo narių apkaltą Konstituciniam teismui, pastarąją instituciją padarant renkamą – būtų tobuliausias, bet maža tikimybė, kad Seimas ryžtųsi tokiai radikaliai konstitucinei reformai, o jei tokios reformos iniciatyvą paskelbtų piliečiai, ta iniciatyva to paties Konstitucinio teismo tučtuojau būtų paskelbta antikonstitucine.
Tad racionaliausia būtų išskaidyti Seimo nario apkaltos klausimą po dvi institucijas: apkaltą galėtų inicijuoti Konstitucinis teismas, kuris paskelbtų, ar Seimo narys pažeidė priesaiką ir Konstituciją, o tvirtintų arba atsisakytų tvirtinti prezidentas.
Tai būtų deramas valdžių padalijimo principo įgyvendinimas. Jei Seimas turi galutinį žodį prezidento apkaltos procese, kodėl ta pati tvarka negalėtų būti taikoma ir priešinga kryptimi? Juolab kad tiek Seimo narys, tiek prezidentas yra piliečių rinkti pareigūnai ir atstovauja piliečių valiai.
Anksčiau ar vėliau teks keisti apkaltos proceso tvarką, nes politinių sąskaitų suvedinėjimas bet kada gali atsigręžti prieš valdančiuosius, po kitų rinkimų tapsiančius opozicija.
Dabartinė koalicija vadovaujasi šiandienos sumetimais, bet anksčiau ar vėliau turėtų ateiti racionalesnė valdžia. Lieka viltis, kad sulig jos atėjimu sulauksime ir protingesnių sprendimų. Ypač jei lig tol bus parengtos ir subrandintos idėjos, išdiskutuotos piliečių forume. To ir palinkėkime.
Autorius yra politologas
Gal būt tikslinga, kad jau apylinkės teismai galėtų priimti sprendimą dėl apkaltos ar teisės būti išrinktam. Ir jeigu tas sprendimas praeitų visas teismų instancijas, jis liktų galioti net be KT sprendimo. Istorija rodo, kad KT taip pat priklausomas nuo politikų, kurie skiria jo teisėjus.
Kai tarp pozicijos ir opozicijos Seime susikaupusi tokia įtampa, tai objektyvumas vienam iš priešininkų vargu ar įmanomas. O kadangi dar kalba eina apie tokį nenuoramą, kaip Petras Gražulis, kuris oponuoja į savivalę linkusiai seimo daugumai, tai jis, kaip ta “rakštis…”
Suprantama, kad sprendimo teisė, dėl apkaltos, žymiai logiškesnė trečiai šaliai – prezidentui ar KT.
Bet man keisčiausia, kad visoje šitoje “valdžių pasidalinimo” peripetijoje nelieka svarbiausio elemento, taip vadinamo valstybės suvereno – piliečių. Yra tik atstovai… Šie atstovai tiek nutolę nuo “šeimininko” interesų, kad didžiausias klausimas yra – kam jie dirba?
Tarnai riejasi tarpusavyje, o šeimininkas – ne prie reikalų…
O juk jo žodis turėtų būti paskutinis, jeigu jau mes deklaruojame demokratiją.
Net bitės (vabzdžiai) pasinaudoja demokratija. Jos “atstatydina” pasenusią, nebeproduktyvią savo “karalienę” (bičių motinėlę). Mat tokioje būsenoje mažėja ne tik motinėlės dėslumas, bet ir išskiriamų feromonų kiekis. Į tai ir sureaguoja bitės darbininkės. Jos pasiuna 2 – 3 mot. lopšelius ir priverčia motinėlę į juos padėti kiaušinėlius. Taip užauginama pamaina. Toks motinėlių pasikeitimo būdas vadinamas tyliuoju. Tyliuoju būdu užaugintos motinėlės yra pačios geriausios.
O va žmonėms (su demokratija) – nesigauna. “Išrinkot mus – porina I. Šimonytė, – tai dabar keturis metus ir kentėkit”.
Kad taip būtų tik keturi metai. Juk ši pasaka be galo… Piliečiai tik renka. Be teisės atstatydinti. Tai tik demokratijos iliuzija… Apgavystė. O kas tai sugalvojo? Tamsieji.
Jei seimo nariai vienu metu yra ir vyriausybės nariai, tai nėra jokio valdžių padalijimo.
„bet anksčiau ar vėliau turėtų ateiti racionalesnė valdžia“ – jei per 30 metų neatėjo, tai jau niekada neateis.
„Lieka viltis, kad sulig jos atėjimu sulauksime ir protingesnių sprendimų.“ – na, ir naivumas.
Taip, valdžios VERTIKALĖ, kuriai piliečiai (valstybės suverenas) neturi jokios įtakos, yra hibridinė priemonė žmonijos pavergimui.
Ji atskiria valdžią nuo piliečių – “skaldyk ir valdyk”.
Kodėl tokia priemonė hibridinė?
Todėl, kad “užmaskuota”. Tarytum viskas gerai, yra laisvi, demokratiniai rinkimai… Bet po jų piliečiai nebeturi jokių poveikio priemonių savo išrinktiems “tarnams”. O šie priiminėja įvairias “stambulo konvencijas” nežinia iš kokio “viršaus” nuleistas, įvedinėja karantinus, “nepaprastą padėtį”, bandantiems protestuoti paruošta riaušių policija.
Baltarusijoje ir Rusijoje nueita dar toliau. Tenai net žodis karas uždraustas. Melas tampa privalomas ir visuotinis…
Temidė apgynė teisę į žodžio laisvę
– respublika.lt/lt/naujienos/lietuva/kitos_lietuvos_zinios/temide-apgyne-teise-i-zodzio-laisve/
Gėda dėl I.Šimonytės ir D.Grybauskaitės
– respublika.lt/lt/naujienos/lietuva/kitos_lietuvos_zinios/geda-del-isimonytes-ir-dgrybauskaites/
Chamizmas politinėje kultūroje
– respublika.lt/lt/naujienos/lietuva/kitos_lietuvos_zinios/chamizmas-politineje-kulturoje/