Pasitinkant Liepos 6-ąją – Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) ir Tautiškos giesmės dieną – Valdovų rūmų muziejuje pristatoma moderniajam Lietuvos valstybingumui įtvirtinti skirta paroda „SUGRĮŽIMAS. Dingusios 1918–1940 m. Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys“.
Paroda kviečia pasinerti į įtraukiančią Lietuvos valstybės pripažinimą liudijančių tarptautinių sutarčių gelbėjimo, saugojimo, o vėliau paieškų istoriją, taip pat išvysti šias sutartis, kurios, kaip ilgą laiką manyta, yra dingusios.
Ši paroda ypač svarbi šiandien vykstančio karo Ukrainoje kontekste – ji primena, kad dėl valstybės nepriklausomybės reikia kovoti, siekti jos pripažinimo, įtvirtinti jos statusą, t. y. būti nuolat budriems.
1939 m. iš Lietuvos laikinosios sostinės Kauno išvežtos Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys 2021 m. grįžo jau į Lietuvos amžinąją sostinę Vilnių, dėl kurio anuomet tiek kovota, ir šiandien rodomos atkurtuose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose.
Tai simbolinė gija, susiejanti moderniosios ir istorinės Lietuvos valstybingumą ir pabrėžianti šimtamečius šio valstybingumo papročius.
Parodoje eksponuojamos net 29 tarptautinės sutartys, kurias 1920–1938 m. Lietuvos Respublika buvo sudariusi su 19-a Europos, Tolimųjų Rytų, Šiaurės ir Pietų Amerikos valstybių.
Tai tik dalis iš 105 į Lietuvą grąžintų tarptautinius susitarimus liudijusių teisės aktų, kuriuos Antrojo pasaulinio karo išvakarėse Lietuvos diplomatai pervežė saugoti į užsienį – iš pradžių į Stokholmą (Švedija), vėliau į Torontą (Kanada).
Šią saugojimo užduotį sumanė dramatiško likimo diplomatas ir 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Kazys Bizauskas, o vykdė Lietuvos Respublikos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Vytautas Jonas Gylys.
Likus vos septynioms dienoms iki Antrojo pasaulinio karo pradžios iš Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos Kaune buvo išvežtos dvi dėžės su dokumentais, tarp kurių buvo dvišalės sutartys, susitarimai, notos, konvencijos, protokolai ir daugiašalės tarptautinės konvencijos.
Po ilgų slapstymo ir nežinios metų tarptautinės sutartys į Lietuvą grąžintos 2021 m., jos buvo pristatytos Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijoje ir netrukus perduotos Lietuvos centriniam valstybės archyvui – restauruoti ir toliau saugoti.
Ilgą laiką netinkamomis sąlygomis laikytos sutartys į Lietuvą grąžintos gana varganos būklės, tačiau didelę patirtį turinčių archyvo restauratorių dėka jos prikeltos naujam gyvenimui ir šioje parodoje pristatomos pirminio savo grožio.
Parodos lankytojai kviečiami apžiūrėti išskirtinius Lietuvos valstybės įtvirtinimo ženklus – 1918–1940 m. Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis, liudijančias apie aktyvų Lietuvos dalyvavimą tarptautinėje bendruomenėje, plačią tarptautinių ryšių geografiją ir interesų įvairovę.
Parodoje eksponuojamos politinės, prekybos, taikomosios ir arbitražo, konsulinės, ekstradicijos (nusikaltimais įtariamų ar kaltinamų asmenų perdavimo) ir teisinės pagalbos, administracinės, optacijos (pilietybės įgijimo) ir techninės sutartys.
Kaip jas skirstyti, pasufleravo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos referento, naujienų agentūros ELTA direktoriaus Prano Dailidės parengtas ir 1930 bei 1939 m. Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos paskelbtas dvitomis tarptautinių sutarčių rinkinys „Lietuvos sutartys su svetimomis valstybėmis“.
Parodoje eksponuojamų sutarčių pavadinimai atitinka oficialų sutarties tekstą, paskelbtą ano meto Lietuvos Respublikos leidinyje „Vyriausybės žinios“.
Paprastai sutartys buvo sudaromos užsienio kalba, dažniausiai prancūzų, tačiau yra sutarčių, sudarytų anglų, vokiečių, rusų, portugalų, latvių ir kitomis kalbomis.
Greta oficialaus sutarties teksto būdavo pridedamas vertimas į lietuvių kalbą. Šie tekstai iliustruoja per šimtą metų įvykusį lietuvių kalbos pokytį, juose galima rasti šiandien nebevartojamų sąvokų, kai kuriais atvejais net valstybių pavadinimai išversti labai laisvai ir šiandien nebeatitinka nustatytų normų.
Parodoje eksponuojamos sutartys – ilgo derybinio darbo rezultatas. Per derybas būdavo sutariama dėl sutarties turinio, nusprendžiama, kur ji bus pasirašyta, kada ir kokiomis sąlygomis įsigalios, kokia bus jos galiojimo trukmė.
Parodoje, be pačių sutarčių, galima pamatyti ir valstybių vadovų suteiktus įgaliojimus pareigūnams jas pasirašyti, taip pat įgaliojimus nepaprastiesiems pasiuntiniams ir įgaliotiesiems ministrams pasikeisti ratifikaciniais dokumentais bei sutarčių ratifikacinius dokumentus.
Iki 1927-ųjų Lietuvos Respublikos vardu tarptautines sutartis su kitomis valstybėmis apsvarstydavo ir ratifikuodavo Lietuvos Respublikos Seimas.
1927 m. balandžio 12 d. Lietuvos Respublikos Prezidentui paleidus Seimą, gavus teisinį išaiškinimą ir pasirėmus Lietuvos Valstybės Konstitucija, tarptautines sutartis ratifikuodavo Lietuvos Respublikos Prezidentas Antanas Smetona.
Abiejų sutartį pasirašiusių valstybių patvirtintos sutartys būdavo paskelbiamos oficialiuose šių valstybių leidiniuose ir įregistruojamos Tautų Sąjungos sekretoriate.
Parodoje muziejaus lankytojai gali pamatyti sutarčių originalus, žymių Lietuvos ir užsienio valstybių politikų, diplomatų ir valstybių vadovų, tokių kaip popiežius Pijus XI, Japonijos imperatorius Hirohito, Jungtinės Karalystės karalius Jurgis V, Danijos karalius Kristijonas X, Nyderlandų karalienė Vilhelmina, Jungtinių Amerikos Valstijų Prezidentas Franklinas Delano Ruzveltas (Roosevelt), Vokietijos Valstybės Prezidentas Paulas von Hindenburgas ir daugelis kitų, autografus.
Taip pat patyrinėti įspūdingo dydžio išsamius kai kurių sutarčių priedus – žemėlapius, apžiūrėti puošnius įgaliojimų ir sutarčių ratifikacinius dokumentus, atkreipti dėmesį į specialų ir puošnų sutarčių įrišimą, spalvingas gijas ir įmantrius valstybės antspaudus, kuriais buvo patvirtintos sutartys, taip pat į lakinius inicialinius sutartis pasirašiusių diplomatų antspaudus bei specialias apsaugines dėžutes ir aplankus, kuriuose buvo saugomos sutartys.
Parodą papildo ano meto nuotraukos, kuriose įamžintos sutarčių pasirašymo akimirkos, žymus politikai ir diplomatai, taip pat dokumentiniai vaizdo įrašai iš ano meto diplomatų gyvenimo.
Paroda skiriama besidomintiesiems modernios Lietuvos valstybės ir jos tapsmo istorija, tarptautiniais santykiais, diplomatija, politikos mokslais, spaudos istorija, knygrišyste, kaligrafija ir sfragistika, taip pat visiems, kuriems svarbus ir įdomus mūsų valstybės paveldas.
Paroda veiks Valdovų rūmų muziejuje, 2022 m. liepos 6 d. – rugsėjo 18 d.
Parodos globėjas
Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis
Parodos rengėjai
Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai
Lietuvos centrinis valstybės archyvas
Lietuvos Respublikos Seimas
Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija
Parodos partneriai
Lietuvos Respublikos ambasada Kanadoje
Kanados lietuvių bendruomenė
Kanados lietuvių muziejus-archyvas
Parodos kuratorės
Dr. Vilma Akmenytė-Ruzgienė, Džiuginta Kasiulaitienė, dr. Živilė Mikailienė
Parodos mokslinis konsultantas
Dr. Vytautas Žalys
Parodos koordinatoriai
Jurgita Binkienė, Ignas Račickas, Angonita Rupšytė
Parodos leidybos koordinatorė
Dr. Živilė Mikailienė
Parodos mokslinės ir kultūrinės programos koordinatoriai
Dr. Ramunė Šmigelskytė-Stukienė, Gintarė Rožėnaitė-Rozovienė
Parodos informacijos ir rinkodaros koordinatoriai
Monika Petrulienė, Mindaugas Puidokas
Kultūros savaitė
− lrt.lt/mediateka/irasas/2000222407
Skyrelio pradžia – 26:10,
nuo 35:40 min. apie visuomenės kultūrinį informavimą ir švietimą žiniasklaidoje – apie pinigų tam (ne)skyrimą, apie kultūros žurnalistų (ne)ruošimą, bei apie muziejų ruošiamų parodų istorijos tematika „nušvietimą pašnabždomis”. Pvz., Gimbutienei skirta paroda –
„Vyriausiojo archyvaro tarnyba, Lietuvos literatūros ir meno archyvas bei Lietuvos nacionalinis muziejus birželį kvietė į keletą diskusijų. Viena jų – „Ką išgirsta kultūros naujienų skaitytojai?“. Kviečiu pasiklausyti ištraukos iš šios diskusijos, kurią moderuoja žurnalistas, poetas, rašytojas Gytis Norvilas, o dalyvauja Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorė Rūta Kačkutė ir Lietuvos literatūros ir meno archyvo direktorius Juozapas Blažiūnas.“