Pastaraisiais metais išaugo lietuvių susidomėjimas dvarais.
Nekilnojamojo turto (NT) žinovai pastebi, kad susižavėję pastatų istorijomis, šalia jų esančiais įspūdingais parkais, alėjomis ir vandens telkiniais, žmonės dvarus perka vietoj sodybų, visuomeninei veiklai ar originaliems verslo sumanymams įgyvendinti.
Domina istorija
Aukščiausios klasės NT parduodančio biuro „Baltic Sotheby’s International Realty“ žinovė Kristina Marčiulevičienė tikina, kad paklausiausi yra nedideli dvarai, kurių statiniai bendrai sudaro iki 1000 kv. m, esantys netoli didžiųjų Lietuvos miestų, patogiai pasiekiami ir tie, kurie yra išskirtinėje vietoje – prie ežero ar upės.
„Juokaudama dažnai sakau: kam pirkti sodybą, jeigu už tokią pat kainą galima įsigyti dvarą? Dvarai, nors ir kainuoja tiek pat, turi savo išskirtinumo, didingumo, juose slypi kitokia energetika, kiekvienas jų turi savo istoriją.
Dažnai dvarus supa didžiuliai parkai, didingi šimtamečiai medžiai. Anksčiau dvarininkai labai puoselėdavo parkus, parsiveždavo išskirtinių medžių ir kitų augalų rūšių savo aplinkai papuošti.
Lankantis tokiose vietose, laikas tarsi sustoja, labai gera vaikštinėti, svajoti ir stebėti. Gražiam parkui sukurti reikia daugybės metų, tad įsigijus tiesiog sklypą ar naują sodybą, tokios aplinkos nerasite“, – sako K. Marčiulevičienė.
Vieni perka sau, kiti – veikloms vystyti
Dvarais žmonės dažniausiai domisi dėl dviejų priežasčių. Mažesnius dvarus žmonės perka savo ir savo šeimos asmeninėms reikmėms. Jiems dvaras atstoja sodybą ar atostogų namus.
„Didesnius dvarus klientai dažniausiai perka verslui vystyti, visuomeninei paskirčiai. Ne tik švietėjiškai veiklai, bet ir gydymo, slaugos, pramogų, viešojo apgyvendinimo ir panašiais tikslais.
Sulaukiu labai įdomių interesantų, ypač jaunos kartos atstovų, kurie įžvelgia dvaruose daug galimybių, turi labai naujoviškų sumanymų, pavyzdžiui, įkurti modernius biurus ir bendradarbiavimo erdves kaip alternatyvą nuotoliniam darbui ir pan.“, – pasakoja NT žinovė.
Dvarai yra istorinė vertybė, todėl jų atnaujinimas yra griežtai kontroliuojamas paveldosaugininkų. Tačiau K. Marčiulevičienė pastebi, kad dvarus įsigiję žmonės patys yra suinteresuoti atkurti autentišką pastatų interjerą, išsaugoti jų išskirtinumą.
Liko keli šimtai dvarų
Lietuvoje dvarai susiformavo maždaug XV a., kai bajorų sodybos atsiskyrė nuo baudžiauninkų sodybų. Jas dažniausiai sudarė rūmai, pagalbiniai gyvenamieji namai ir kiti gamybiniai statiniai, kartais – bažnyčia arba koplyčia, parkai, sodai.
Seniausi dvarų gyvenamieji namai būdavo mediniai, puošnūs, su aukštais stogeliais, drožinėtais stulpais, prieangiais, su langų vitražais. Jau Renesanso epochoje pradėta statyti mūrinius rūmus su bokštais, juos supančiais parkais.
XX a. pradžioje dabartinės Lietuvos teritorijoje buvo apie 3500 dvarų sodybų. Lietuvos pilių ir dvarų asociacijos prezidento Gintaro Karoso teigimu, šiuo metu kultūros vertybių apskaitoje yra daugiau kaip 500 dvarų.
Jų būklė – labai įvairi: vieni – apleisti, apgriuvę, kiti – renovuoti, sutvarkyti, juose įkurti muziejai, viešbučiai, vyksta edukacinės veiklos, įsikūrusios valdžios institucijos.
kad kas antras lietuvis lengvai gali įsigyti dvarą, nes tam turi pakankamai lėšų, tik ne visi nori to?
Nu taip tik lietuviai ir perka o gal vis dėlto Lietuvos oligarchai.
Dvarus būtent perka eiliniai lietuviai, o ne oligarchai. Seniausiai nėra jokių oligarchų (vagių) pas mus. Ar tokie gali gašliai išsižergę gyvuoti teisinėje valstybėje? Ne. Iš labai aukšto buvo garsiai paskelbta kova, ir visi oligarchai iki šiol sėdi už grotų. Džiugu, kad tautietis, visą gyvenimą sąžiningai dirbęs, laisvai gali nusipirkti ne tik dvarą, bet ir pasistatyti pilį ant ežero kranto, observatoriją prie Kauno marių ar baisų griozdą Palangos botanikos parke prie pat kopų.