Nedažnai sutiksi vykusius senosios baltų kultūros intarpus į šiuolaikinę drabužių dėvėseną. Daug metų priebėgiais vis nepraleidžiu pro akis retų bandymų, bet tenka nusivilti. Prisimenu, kartą, kilus eiliniam vajui, Vilniaus dailės akademijos studentės bandė pasiūti suknelių tautiniais motyvais, bet rezultatas kėlė tik graudulį – jos bandė visą svorį sudėti į audinius, kurie savo dryžuotumu ir langučiais priminė tautinius sijonus, net užtiesalus, bet iš tokių audinių šiuolaikinio kirpimo drabužiai atrodė nevykusiai.
Visai neseniai ir visai atsitiktinai bevartydama lietuviškąjį feisbuką žiūriu – reklamuojamos įprastos dabartinės rankinės, bet jų dirželiai – iš lietuviškų tradicinių juostų! Šiek tiek pasukau galvą – ar taip gerai praktiniu požiūriu? Staiga prisiminiau, kad mūsų šeimoje jau būta panašios rankinės – užsieninės, fabrikinės, planšetės tipo, juodos spalvos, bet jos diržas buvo žalias, kietai suausto audinio, kuris nesisuko, nesilankstė per pusę, atlaikė visus praktinius išbandymus, kol nepradilo pačios iš dirbtinės odos pasiūti rankinės kampučiai… Pasiskaičiau komentatorių įrašus – daugumai idėja patiko, tik kai kas manė, kad per ryškios spalvos… Bet žinodama, kad skolinantis iš praeities kažkas vis tiek keičiasi, prisitaiko prie naujos aplinkos ir „naujo“ žmogaus, spalvotumu nesistebėjau.
Prisimenu, XX a. 80-aisiais mes, visos inteligentės, rengėmės rudos ir smėlio spalvos įvairiausių atspalvių drabužiais, kol šis sovietinis inteligentiškas santūrumas taip įgriso, kad 90-aisiais prisėdus prie Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje turėtų amerikietiškų mados žurnalų tiesiog sukosi galva bežiūrint į gaivias, ryškias rožinę, mėlyną, baltą spalvas, nuotraukas pajūryje su skrybėlėtomis moterimis, ir tai nebuvo vien mados atvaizdas, tai buvo kitokio, daug laisvesnio ir lengvesnio gyvenimo atspindys, kėlęs liūdesį ir ilgesį.
Štai taip aš ir atradau Simoną Rainienę, aksesuarų audėją ir kūrėją iš pašaukimo, ne iš karto, ne nuo veiklos pradžios. Internete apie Simoną Rainienę jau yra paskelbta keletas laikraštinių interviu, straipsnių, kuriuose pasakojama, kaip, nuo ko ši veikla, sukūrusi prekės ženklą „Saulytės varlytės“, prasidėjo ir plėtojosi. Pasirodo, Saulytė yra mergautinė Simonos pavardė, dėl to – Saulytės varlytės. Pasakojimų nekartosiu, nurodžiau straipsnelio pabaigoje šaltinius.
Iš profesijos Simona yra teisininkė, ištekėjusi ir du mažamečius sūnus auginanti jauna moteris. Audimo išmoko iš savo anytos audėjos Birutės Rainienės. Į teisininkės veiklą nebegrįžo, manydama, kad tai – ne jos profesija. Pradėjo austi varlytes vyrams ir vaikams, veiklą plėtojo, audė tautinius baltiškų raštų kaklaraiščius vyrams, ėmė austi juostas suknelių, kelnių ir t. t. surišimui, surišamas, susegamas, prisitaikydama prie užsakovo norų, būsimo drabužio spalvos, audė dirželius-juostas rankinėms derindama spalvas ir atsižvelgdama į užsakovo norus. Galiausiai, susipažinusi su Jolanta Stulpiniene iš Klaipėdos, sukūrusia prekės ženklą „Siuvimo magija“, pradėjo dviese kurti drabužius moterims – Jolanta modeliuoja ir siuva drabužį, Simona pritaiko ir audžia detales iš juostų. Dalyvauja parodose. Aksesuarų negamina masiškai, atlieka dažniausiai pagal užsakymus, bet smulkesnių, kaip, tarkim, varlytės, galima nusipirkti ir tautinių prekių parduotuvėse, tiesa, šiuo metu egzistuoja tik viena tokia fizinė parduotuvė – Amatų namai Vilniuje, Pilies g. 22.
Pilną vaizdą susidarytumėte išsikvietę Simonos vedamą puslapį feisbuke „Saulytės varlytės“. Puslapis vedamas labai aktyviai, kūrybiškai, gausu jame gerų nuotraukų, paaiškinimų, jis labai atviras ir ideologiškai angažuotas. Simona Rainienė labai gerbia mūsų kultūros paveldą, skatina kasdienėje dėvėsenoje naudoti valstybinius ir tautinius simbolius, nebijoti parodyti savo tautinės tapatybės įtraukiant į išorinių drabužio ženklų kalbą palikimo simbolius. Bet Simona neturi omeny sustabdyto autentiškumo, kas šiaip jau egzistuoja ir nieko tame nėra blogo, netgi labai įdomu ir labai gerai (pavyzdžiui, japonų Kabukio ir No teatrai). Kiek aš suprantu, Simona pasilieka sau teisę ir į interpretaciją.
Šaltiniai:
https://www.facebook.com/simona.rainiene
https://www.lietuvoskurejai.lt/kureju_paroda_inkliuzija/
https://www.craftson.lt/saulytesvarlytes
https://www.youtube.com/watch?v=1-cTPDai84o&ab_channel=Lrytas.lt
https://www.kodaslt.com/post/saulytes-varlytes
https://gargzdai.lt/inkliuzija-issipildziusi-dvieju-kureju-svajone/
Simonai Rainienei leidus, aš parinkau nemažai nuotraukų iš „Saulytės varlyčių“ puslapio, prie daugumos iš jų pateikdama pačios meistrės rašytus komentarus.
Projektas Svarbiausios tautinio identiteto dalys – kalba ir etninė kultūra, 6 tūkst.
Ačiū p. Simonai!
Mūsų pokario mokykloje buvo ar išsaugotos, ar specialiai pagamintos staklelės juostoms austi. Klasėje buvo per 30 mokinių – visiems (ar gal tik visoms?) užteko. Visi išaudėme sau tautiškas juostas ir ryšėjome jas po kaklu, tartum moksleivio uniformos dalį. Kažką ir daugiau audėme – gal ir varlytes berniukams. Kodėl to neatgaivinus?