Ar greitai turėsime chemijos Nobelio premiją Lietuvoje?

Vilniaus universiteto (VU) chemikai šiemet mini 225-ąsias Chemijos katedros įkūrimo metines.

Anot dabartinio Chemijos ir geomokslų fakulteto dekano prof. Aivaro Kareivos, per tiek metų šis mokslas Lietuvoje turėjo ir nuosmukio laikotarpių, ir pasaulyje pripažintų žinovų, ženkliai prisidėjusių prie mokslo raidos.

Solidžios sukakties proga dekanas pasakoja apie dabartinę mokslo padėtį ir tai, kokių pasiekimų galime tikėtis ateityje.

Ne tik mokslininkai, bet ir visuomenės veikėjai

Kalbėdamas apie daugiau nei per du amžius Vilniuje dirbusius chemikus, kaip ryškiausią mokslo žvaigždę prof. A. Kareiva įvardija iš Lenkijos kilusį Andrių Sniadeckį, ne tik įtvirtinusį tuometinės Chemijos katedros veiklą, bet ir, manoma, atradusį cheminį elementą rutenį.

Vėliau, tarpukario laikotarpiu, universitetas veikė, bet ryškių mokslininkų arba pasiekimų iš to meto yra išlikę nedaug.

„Tik apie 1940-uosius metus mokslo žvaigžde tapo prof. Kazys Daukšas, kuris rengė chemijos perkėlimą iš Vytauto Didžiojo universiteto į VU, atgaivino čia chemijos mokslą, buvo dekanas, buvo ne tik mokslininkas, bet ir mokslo rengėjas, mokytojas, visuomenei žinomas žmogus.

Jis bendravo su rašytojais, poetais, kultūros veikėjais, važinėjo po visą Lietuvą skaitydamas paskaitas. Prof. K. Daukšas buvo žmogus, kuris pats nuoširdžiai ir daug dirbo ir savo jėgomis kūrė fakultetą“, – sako prof. A. Kareiva.

Chemijos ir geomokslų fakulteto dekanas prof. Aivaras Kareiva paklaustas, ar turime tokių žmonių dabar, profesorius nedvejodamas atsako: „Iš chemikų – neabejotinai prof. Arūnas Ramanavičius.

Jis yra pats geriausias turbūt ne tik tarp chemikų, bet ir tarp kitų mokslininkų, labai veiklus žmogus.

Jo mokslo darbai ir kiekybiniu, ir kokybiniu požiūriu Lietuvoje yra aukščiausio lygio, jis daug dirba ir su užsienio partneriais.

Taip pat yra gavęs ir medalį už Lietuvos gynimą Sausio 13-osios įvykių metu, kada buvo sužalotas. Metus gydėsi, gulėjo patale, bet atsitiesė ir yra vienas ryškiausių Lietuvos mokslo žmonių.“

Lietuviai – vienoje gretoje su Europos mokslininkais

Kalbėdamas apie dabartinius laikus prof. A. Kareiva pabrėžia, kad labai daug mokslininkams duoda tarptautiniai mainai ir programos.

Anot jo, tiek studentams, tiek mokslininkams tai yra būtina: „Jeigu tokių programų nebūtų, būtumėm visiškam Europos užnugary. Jos leidžia kvėpuoti, matyti viską, kas vyksta pasaulyje, laikyti ranką ant mokslo pulso.

Bet to neužtenka, kad labai išsiveržtum į priekį. Mūsų visi pasiekimai jeigu ir yra, tai tik dėl to, kad bendradarbiaujam su kitais Europos ir pasaulio universitetais, – sako dekanas.

– Tai yra labai svarbu. Jau praėjo tie laikai, kai vienas mokslininkas galėjo atsisėdęs kažką sukurti, kai koks nors vienišius chemikas galėjo kažko pasiekti. Tiksliuosiuose moksluose būdamas vienas esi pasmerktas.“

Anot mokslininko, būtent dėl tarptautinio bendradarbiavimo galimybių Lietuva jau nebėra laikoma užkampiu, o atliekami tyrimai neatsilieka nuo kitų pasaulio universitetų:

„Nepriklausomybės pradžioje lietuviai buvo šioks toks užnugaris, bet dabar jau tikrai ne. Ir kitose srityse, pavyzdžiui, lazerių, biotechnologijos, esam pasiekę daugiau nei kai kurie Vakarų universitetai, tampame vos ne tų sričių centrais, čia atvyksta doktorantai, mokslininkai atlikti tyrimų.

Mes patys, kaip fakultetas, turim labai daug naujausios aparatūros, kurią naudojam, ir gauti rezultatai smarkiai nenusileidžia užsieniui“, – sako prof. A. Kareiva.

Vis dėlto, pasak jo, su pačiais geriausiais universitetais, tokiais kaip Harvardas, kuriuose skiriamos lėšos ne tik aparatūrai, bet ir reagentams bei kitoms priemonėms yra daug didesnės, lygintis negalima.

„Bet tikrai ne visiems nusileidžiame. Kitose šalyse vyriausybės irgi negali visų universitetų remti vienodai.

Pavyzdžiui, Vokietijoje yra gal 7 universitetai, kurie labai išsiskiria iš kitų savo pasiekimais, gauna daug vyriausybės dėmesio, o kiti nėra kažkokio labai įstabaus lygio.

Dabar buvom Leipcige. Sakyčiau, gal jų fakulteto pastatas naujesnis, šiltesnis, bet aparatūros jie turi tikrai ne daugiau negu mes“, – sako prof. A. Kareiva.

Nobelio apdovanojimas – ir politinis sprendimas

Nors lietuviai chemijos mokslo srityje ir turi kuo didžiuotis, prof. A. Kareiva į galimybę Lietuvoje turėti chemijos Nobelio apdovanojimo laimėtojų žiūri gana skeptiškai.

„Kartais tai yra ir politiniai sprendimai. Kartais mokslinių darbų tematika yra panaši, bet skiriami apdovanojimai didelių valstybių mokslininkams, mažoms šalims jas gauti sunkiau“, – sako chemikas. Anot jo, čia labai svarbi yra mokslo sklaida, o tam reikalingas tinkamas finansavimas.

„Norint daugiau rodytis, reikia turėti finansų, dalyvauti simpoziumuose, konferencijose, susirinkimuose. O tam reikia turėti pinigų. Yra turtingi universitetai, kurie ir gauna apdovanojimus.

Jie nusprendžia remti, visur siūlyti vieną žmogų, tai taip jį ir „prastumia“. Apskritai mokslo sklaidai įstatymuose turi būti atskira eilutė, skiriami atskiri pinigai.

Kadangi nesame turtinga valstybė ir negalim tikėtis iš valstybės tokios paramos, neturim mes tiek pinigų.

Be to, kiti dalykai, pavyzdžiui, studijų rengimas, taip pat yra brangūs, o sklaida, mano manymu, nėra didžiausios svarbos dalykas, nors ir labai svarbus“, – aiškina prof. A. Kareiva.

„Stokholmo universitete dauguma magistrantų, doktorantų yra kilę iš Rytų šalių, o ne iš Švedijos. Taline tendencijos irgi panašios.

Vadinasi, problemos visur tos pačios – ne tik Lietuvoje chemijos mokslas yra mažiau žinomas negu kiti. Nors chemijos žinovai reikalingi bet kokiai pramonės sričiai, gamybai, žmogiškųjų išteklių problemą turi visa Europa.

Be to, universitetai negali varžytis mokslininkų atlyginimais su privačiomis įmonėmis, tad tai labai didelis minusas doktorantams“, – sako prof. A. Kareiva.