Z. Tamakauskas. Pasižvalgymas po Klaipėdos rajono vietoves

Neseniai įvykęs Lietuvos politinių kalinių tremtinių susirinkimas išsirinko tolimesnius savo struktūros vadovus. Išrinkta valdyba savo pirmininku išrinko jau anksčiau pasižymėjusį savo veiklumu Vladą Sungailą. Naujai išrinktai valdybai iš karto teko susidurti su įvairiomis iškilusiomis problemomis. Pirmučiausiai teko spręsti pačios Sąjungos išlikimo, jos materialinės bazės klausimą.

Šiam klausimui išspręsti pilnas optimistinių kūrybinių minčių naujasis vykdomosios struktūros vadovas V. Sungaila sudarė realų veiklos planą. Tame plane numatyta ne tik materialinė veiklos pusė, bet ir Sąjungos idėjinė šviečiamoji kryptis.

Šią kryptį sudaro įvairūs vietos kultūriniai renginiai, pažintinės išvykos po Lietuvą, geresnis Lietuvos laisvės kovų pažinimas, visuomenės patriotinio pilietinio sąmoningumo stiprinimas.

Skleidžiantis gegužės žiedams, Vlado Sungailos iniciatyva, gražiai talkinant jo ištikimoms pagalbininkėms – Valdybos narėms Vidai Narmontienei, Julijai Jurgelevičienei ir laikraščio „Tremtinys“ redaktorei Audronei Kaminskienei, buvo surengta ekskursija į Žemaitijos krašto Klaipėdos rajoną.

Kelionės metu prisiminėme šiame krašte veikusius partizanus, garsųjį Žemaičių legioną, jo buvusį vadą Joną Semašką-Liepą.

Šiam legionui priklausė Telšių, Tauragės, Kretingos, Klaipėdos, Šilutės, Pagėgių, Mažeikių ir Raseinių valsčiai. Prisiminėme ir Žemaičių apygardos partizanų vadą Vladą Montvydą-Žemaitį, kurio iniciatyva buvo leidžiami laikraščiai „Kovojantis lietuvis“, „Malda girioje“, „Laisvės balsas“.

Su Žemaičių legionu buvo susijusi ir Lietuvos Tautinė Taryba, vadovaujama žinomo laisvės kovų dalyvio Jono Noreikos- Generolo Vėtros.

Svarbiausias mūsų kelionės tikslas buvo pabuvoti Priekulėje – čia aplankyti įsikūrusį Laisvės kovų ir tremties istorijos muziejų, rašytojos Ievos Simonaitytės namą – memorialinį muziejų, susipažinti su šio miesto istorija., pabuvoti Drevernos apylinkėse.

Priekulė istoriniuose šaltiniuose minima nuo 1511 metų. Vietovės pavadinimas aiškinamas dvejopai. Vieni jį kildina iš asmenvardžio – buvusio kaimo seniūno Luko Priekulio. Kiti jį sieja su geografine padėtimi: miestas įsikūręs prie Minijos upės kilpos, kuri vadinta „kule“, žemaitiškai – „prie kūlio“…

Priekulė nuo seno garsėjo savo hipodromu ir žirgų lenktynėms. Todėl ir jos herbe yra pavaizduotas raitelis ant auksinio žingsniuojančio žirgo, po juo, papėdėje raudona žuvis – manoma lašiša. Šį herbą sukūrė dailininkas Rolandas Rimkūnas, 2002 metais patvirtino Lietuvos Respublikos Prezidentas.

Priekulė įeina į Mažosios Lietuvos teritoriją – Klaipėdos kraštą. Ilgą laiką pagal Melno taiką su Vokiečių ordinu ji priklausė vadinamai Prūsijai. Čia 16 amžiaus pabaigoje buvo įkurta evangelikų liuteronų parapija, pastatyta bažnyčia.

Rusijos carų priespaudos metais Priekulėje įsikūrusioje spaustuvėje buvo spausdinami lietuviški leidiniai, drąsiųjų knygnešių platinti po visą Lietuvą.

Priekulė atiteko Lietuvai po laimėto 1923 metų sukilimo. Čia veikė koklių fabrikas, keramikos gamykla. 1938 metais pastatyta Šv. Antano Paduviečio bažnyčia, veikė mokykla. Sovietinės okupacijos metais buvo nugriauta karo metu pažeista evangelikų liuteronų bažnyčia, kaip ir kituose sovietų užgrobtuose kraštuose, buvo brutaliai slopinamas tikėjimo išpažinimas, žalojama tautinė savimonė.

Laisvės kovų ir tremties istorijos muziejuje mus gražiai sutiko jo vedėja Sabina Vinciūnienė. Muziejus įkurtas buvusiame vokiečių žandarmerijos nuovados pastate. Jame veikė policijos nuovada ir buvo įrengtas tarnybinis butas. Kieme stovi ūkinis pastatas ir sandėlis su rūsiu.

Pokaryje šių pastatų komplekse iki 1954 metų vaikė sovietinių čekistų (NKVD) būstinė, kurioje buvo kalinami ir kankinami kovotojai už Lietuvos laisvę.

Vidiniame kieme buvo išniekinti 80-ties Kęstučio apygardos Butigeidžio rinktinės Dariaus tėvūnijos Geležinio Vilko ir Rambyno būrių partizanų palaikai. Žuvusius ar nukankintus partizanų kūnus po kelių parų niekinimo užkasdavo už pastatų esančiame sklype ar sumesdavo į netoliese veikusį durpyną.

Nuo 1997 m. pastate pradėjo veikti Laisvės kovų ir tremties istorijos muziejus, kuris 2006 m. tapo Gargždų krašto muziejaus filialu. Muziejuje sukaupta daug vertingos ir įdomios medžiagos apie Kęstučio apygardos Butigeidžio rinktinės partizanų kovas.

Įrengtoje ekspozicijoje apžiūrėjome tremtį ir rezistenciją menančius autentiškus daiktus: rožinį, padarytą iš duonos trupinėlių, žuvies ašaka siūtus ir siuvinėtus dirbinius, odines ir iš karnų pintas vyžas, vario rūdos kolekciją, įvairius kalinių ir tremtinių naudotus indus, tremties lagaminą ir kt.

Rūsyje yra atkurta buvusi saugumo būstinės kalėjimo kamera. Lauko ekspozicijoje į akis krito tikras tremties vagonas.

Prie buvusio sodo namelio, kuriame NKVD kurį laiką laikydavo nužudytų partizanų kūnus, eksponuojamas rąstas, ant kurio vaikščiojo partizanai per Ašvos upelį netoli Veiviržo ir Ašvos susikirtimo vietos.

Malonu, kad šiame muziejuje vyksta ir dokumentinių filmų, kuriuose atsispindi vykusio partizaninio karo ir tremties tematika, peržiūros, kiti šviečiamieji užsiėmimai.

Muziejaus aplinką puošia ir jo idėjinę paskirtį pagilina sukurti mažosios architektūros statiniai: koplytstulpis su Sopulingosios Dievo Motinos horeljefu ( jo autorius – tautodailininkas Aldevinas Jasiulis) ir kitas koplytstulpis, sukurtas rajone žinomo tautodailės meistro Vytauto Majoro. Abu paminkliniai koplytstulpiai skirti Žemaitijos partizanams atminti.

Muziejaus gyvybingumą palaiko nuolat vykstantys užsiėmimai, vykstančios patriotinio turinio filmų peržiūros, atspindinčios vykusį partizaninį karą prieš sovietinį okupantą, tremties vaizdus.

Susidomėjimą šiuo muziejumi didina ir čia sukaupta 1918 metų Nepriklausomybės akto signataro, filosofijos daktaro Jurgio Šaulio Lietuvos žemėlapių kolekcija.
Šie matai žymi rašytojos Ievos Simonaitytės 125-tąsias jubiliejines gimimo metines. Siekdamas pažymėti šią sukaktį ir rašytojos kūrybos reikšmę LR Seimas 2022-uosius metus yra paskelbęs Ievos Simonaitytės metais.

Prisiminę šią Mažosios Lietuvos metraštininkę, Klaipėdos krašto žmonių gyvenimo vaizduotoją, autobiografinių apysakų ir romanų kūrėją, suskubome nueiti ir į Priekulės mieste Vingio gatvėje ant Minijos kranto įsikūrusį rašytojos memorialinį muziejų.

Muziejus pradėjo veikti 1979 metais buvusiame rašytos vasarnamyje , kurį pati rašytoja vadino „vasaros rezidencija“. Šiame name ji leisdavo vasaras, čia gimdavo ir jos brandžios kūrybinės mintys. 2009 metais šis muziejus tapo Gargždų krašto muziejaus filialu – atskirai veikiančiu skyriumi.

Į buvusį rašytojos namą įėjome pro jos sodo puošmeną – įšsišakojusį, pasistiebusį lyg mus iš tolo kviečiantį riešutmedį ir jo greta augantį raudonlapį bukmedį. Paukščių čiulbesio fone namo prieangyje mus sutiko besišypsianti muziejaus vedėja. Ji mums trumpai priminė rašytojos Ievos Simonaitytės kai kurias gyvenimo ir kūrybos detales, supažindino su čia eksponuojamais rašytojos asmeniniais daiktais, originaliais dokumentais.

Pamačiusi mūsų susidomėjimą, muziejaus vedėja išėmusi iš spintos mums parodė ir rašytojos iškilminguose susitikimuose dėvėtas sukneles, jos mėgiamą skėtį. Kambariuose pasistengta išsaugoti autentišką 20-tojo amžiaus 7 – 8 dešimtmečio buvusią aplinką – baldus, įvairius suvenyrus, dovanas, meno kūrinius, nuotraukas. Darbo kambaryje eksponuojama jos sudaryta knygų biblioteka , saugomi rašytojos knygų pirmieji leidiniai.

Ievos Simonaitytės pirmieji kūriniai buvo atspausdinti vykusio Pirmojo pasaulinio karo tematika 1914 metais „Tilžės keleivyje“. Bendradarbiavo „Prūsų lietuvių balse“, „Lietuvių ceitungoje“, „Klaipėdos krašto žodyje“, „Lietuvos keleivyje“. Paskelbdama savo eilėraščius, apybraižas ir apsakymus, pasirašinėjo „Evutės“, „Eglaitės“, „Sesutės“ slapyvardžiais.

Ieva Simonaitytė visuotinio literatūrinio pripažinimo susilaukė už 1935 metais išleistą romaną „Aukštųjų Šimonių likimas“, premijuotą Lietuvos valstybine literatūros premija. Šiame romane aukštinamos mūsų tautos dvasinės vertybės, vaizduojamas tragiškas Šimonių šeimos, stengusios išlaikant savo lietuvišką garbę, nenusilenkti atėjūnams.

Sovietinė valdžia stengėsi rašytoją patraukti į savo ideologinę klampynę suteikdama jai aukščiausią ordiną, vadinamą liaudies rašytojos vardą, premijas ir pan. Okupacijos metais ji išleido romaną „Pikčiurnienė“, apysaką „Paskutinė Kūnelio diena“, autobiografinę trilogiją.

Memorialiniame rašytojos name – muziejuje rengiami susitikimai su rašytojais, rengiami šviečiamieji užsiėmimai ir naujų knygų pristatymo popietės. Čia ne kartą lankėsi Klaipėdos bei Šakių krašto metraštininkas, rašytojas, literatūrinių premijų laureatas, talentingas fotožurnalistas Bernardas Aleknavičius, nuo 1999 metų leidęs išskirtinę iliustruotą Šakių krašto šviesuolių tęstinę enciklopediją „Novužės krašto vaikai“.

Per paskelbtas tarptautines muziejaus dienas muziejuje vyksta vadinamas „Šviesos naktyje“ renginys.

Miesto centre rašytojos garbei stovi jai sukurtas skulptorės Dalios Matulaitės paminklas „Šventvakarių Ėvė“. Tos pačios autorės sukurta skulptūra, virtusi eksponatu, puošia ir Palangos skulptūrų parką.

Toliau susipažinę su miestelio centru, kuriame stovėjo senoji evangelikų liuteronų bažnyčia, vykę dideli turgūs, nukeliavome į „Vikingų kaimą“, kuriame yra įsikūrusi garsioji Vikingų stovykla, vadovaujama klaipėdietės Editos Nurmi.

Joje jau laukė mums paruošti pagal vikingų epochos receptus mūsų skoniui neįprasti valgiai. Vieniems jie patiko, kitiems – nelabai. Šios stovyklos šeimininkė Edita Nurmi pademonstravo buvusių kuršių papuošalus, nusakė jų gyvenimo būdą, valgių gaminimo tradicijas, pateikė kai kurių patiekalų receptus. Pavyzdžiui, kuršiai duoną kepdavo su silkės įdaru. Pati Edita per rengiamas šventes kepa strimelių ir dilgėlių duoną su kanapiniu sviestu arba žirnių duoną su varškės, gardintos česnaku bei mėtomis, užtepėle.

Pasisotinę vikingiškais valgiais , atlikome ir edukacinės programos užduotį – susikurti laužą, pasidaryti iš miltų tešlą ir išsikepti bandeles. Šią užduotį, prižiūrint vikingų valgių gaminimo specialistei Editai Nurmi, sėkmingai atlikome, pasivaišinome jau mūsų iškeptais „skanėstais“.

Tolimesnis mūsų kelias nuvingiavo pro Vilhelmo kanalą, iškastą 19 amžiaus antrojoje pusėje, į J. Gižo etnografinę sodybą. Čia susipažinome su garsėjusio nagingo meistro Jono Gižo kūrybiniais darbais. Jis statė, remontavo Pamario krašto žvejų įvairias burvaltes, darė laivų modelius ir puošnias vėtrunges. Dalyvavome „Žuvies kelio“ edukacinės programos renginyje.

Ekskursiją baigėme apžiūrėdami Drevernos mažųjų laivų uostą, įsikūrusį rytiniame Kuršių marių krante. Uostas įrengtas 2009 metais, pastatytas trimis žvaigždutėmis įvertintas kempingas su 34 aštuonviečiais mediniais poilsio nameliais.

Nežiūrint darganoto oro, daugelis iš mūsų ekskursijos dalyvių kopė į 15 metrų aukščio apžvalgos bokštą pasidairyti į Kuršių marias, į jos vadinamas Mirusias – Pilkąsias kopas.

Grįždami į namus dar ilgai dalinomės šios prasmingos kelionės įspūdžiais, praplėtusios mūsų akiratį, paskatinusios norą dar labiau priartėti protu ir širdimi prie savos žemės slenksčio.