Kas svarbiausia kuriant santykį tarp dėstytojo ir studento? Ko reikia jam užmegzti? Galiausiai koks jis turėtų būti?
Savo mintimis dalijosi Vilniaus universiteto (VU) Santaros klinikų Akušerijos ir ginekologijos centro vadovė prof. Diana Ramašauskaitė ir akušerijos ginekologijos gydytoja rezidentė Elena Paškevičiūtė.
Akušerijos ginekologijos gydytoja rezidentė E. Paškevičiūtė prisiminė dar nuo pirmųjų studijų metų girdėjusi kartkartėmis iš dėstytojų lūpų nuskambančią frazę: „Dabar viskas priklauso tik nuo jūsų, studentų.
Kiek patys įdėsite pastangų, tiek ir išmoksite“. Su tokia nuostata ji nebuvo linkusi sutikti.
E. Paškevičiūtės teigimu, be gero mokytojo ir mokinio ryšio, net mokytojams dedant pastangas išmokyti mokytis, nebūtų pavykę to įgyvendinti: „Lygiai taip pat ir universitete – dėstytojas yra ne tik žinių šaltinis, bet ir tarytum vektorius tolimesniame savarankiškame moksliniame darbe.“
Pašnekovė dar prieš įstodama į medicinos studijų programą domėjosi akušerija ir ginekologija, tačiau net neįsivaizdavo, kokia tai plati sritis.
Tad susitikimą su prof. D. Ramašauskaite įpusėjus studijoms studentė vadino sėkme: „Atsimenu, kaip išėję po pirmojo akušerijos ciklo seminaro su grupiokais kalbėjomės apie tai, kokį didelį įspūdį mums paliko dėstytoja.
Medicinos studentai paprastai dažnai jaučiasi sumišę dėl didelės studijų metu pateikiamų žinių apimties ir daugybės skirtingų temų.
O ši dėstytoja sukūrė tokią mokymosi aplinką, kurioje vyravo tarpusavio pagarba, ramybė, laisvė klausti ir klysti.“
Vėliau prof. D. Ramašauskaitės paskatinta E. Paškevičiūtė įsitraukė į mokslinę veiklą, kuri tebesitęsia iki šiol – įkvėpta dėstytojos pavyzdžio, baigusi medicinos studijas ji nusprendė tęsti studijas akušerijos ginekologijos rezidentūroje.
Gydytoja rezidentė teigė per kelerius bendradarbiavimo metus turėjusi galimybę profesorę pažinti ne tik kaip akademikę, bet ir kaip Akušerijos centro vadovę ir buvusi sužavėta jos atsidavimu savo profesijai.
„Bendradarbiavimo metu sulaukdavau ir paskatinimų, ir kritikos. Tačiau pastaroji būdavo tokia konstruktyvi, kad keldavo ne baimę suklysti, bet priešingai – motyvaciją tobulėti“, – sakė gydytoja rezidentė ir pridūrė, kad daugelis dėstytojų pamiršta, jog dėstytojavimas nėra vien tik apie mokslą.
Didelė šio proceso dalis yra tiesiogiai susijusi ir su bendražmogišku santykiu su studentu. Be to, dėstytojas turėtų įkvėpti studentus.
Būtent minėtas ryšys ir dėstytojo autoritetas padeda tvirtus pamatus prasmingam ir auginančiam bendradarbiavimui.
Prof. D. Ramašauskaitė – 2021 m. geriausios Medicinos fakulteto dėstytojos premijos, liudijančios apie jos atidą studentams, laimėtoja.
Paklausta, kas yra svarbiausia kuriant santykį tarp dėstytojo ir studento ir ko reikia jam užmegzti, profesorė įvardijo abipusį atvirumą ir laiko skyrimą: „Nepakanka tik persimesti žodžiais bėgant koridoriumi. Jeigu tuo metu ir negali skirti laiko, reikia aiškiai bendrauti, sutarti kitą laiką susitikti.
Labai svarbu, kad studentas neliktų antrame plane, kaip dažnai kyla grėsmė nutikti mūsų, klinikinių disciplinų dėstytojų, darbe.“
Pasak jos, išlaikyti ryšį – ne visuomet paprasta. Turint omenyje, kad akušerių ginekologų darbas pasižymi ypatinga dinamika, ryte kruopščiai sudėliotas dienos veiklų planas gali pakisti bet kurią minutę.
Toks išeities iš susidariusių padėčių ieškojimas yra neatsiejamas nuo kūrybiškumo.
Profesorė teigė, kad sėkmingas dėstytojo ir studento bendradarbiavimas turi būti grįstas ne vadovo ir pavaldinio, bet tolygiu asmenų santykiu.
„Studijos – tai tas gyvenimo laikas, kada jauni žmonės yra labai motyvuoti. Nebe tie laikai, kai profesijos pasirinkimo klausimai būdavo sprendžiami atsižvelgiant į tėvų nuomonę.
Net jeigu jie ir nežino, kurį kelią rinktis – baigę mokyklą skiria metus pamąstymui ir apsisprendimui. Todėl manau, kad dėstytojui nėra reikalo būti prievaizdu, reikalingas bendradarbiavimu grįstas santykis.
Juolab kad niekas nestovi vietoje, laikai keičiasi – negali to pamiršti ir likti tame pačiame lygmenyje, kuriame buvai prieš 20 metų.
Dabar studentai yra tikrai linkę dalytis grįžtamuoju ryšiu – gera ir bloga patirtimi, tai yra labai gerai“, – sakė prof. D. Ramašauskaitė.
Tiesa, dėstytoja teigė nesitikinti, kad visi jos paskaitose dalyvaujantys medicinos studijų programos studentai taps puikiais akušeriais ginekologais – ateityje dirbančius šioje srityje save įsivaizduos galbūt vos keletas.
Vis dėlto svarbu užtikrinti, kad kiekvienas būsimas gydytojas žinotų svarbiausius dėstomo dalyko bruožus. Be to, įgytų ir bendrųjų gebėjimų – mokėtų susirasti ir tinkamai interpretuoti, analizuoti reikiamas žinias, gebėtų dirbti komandoje.
Kitaip tariant, studijų metu įgytų ne tik vadinamųjų specialybės žinių, bet ir bendražmogiškų savybių.
Ar dėmesys ugdant būsimuosius gydytojus turi didesnę reikšmę nei kitų krypčių studijose? Profesorė sakė nemananti, kad medicinos studijos yra kuo nors išskirtinės, tad ir dėstytojo dėmesys visiems studentams turi būti skiriamas vienodas.
Vis dėlto, pasak jos, itin besidominčius konkrečia sritimi svarbu paskatinti dalyvauti mokslinėje veikloje, motyvuoti papildomai domėtis, ieškoti profesiškai augti padėsiančių galimybių.
Prof. D. Ramašauskaitės teigimu, dažnai susidomėjimą konkrečia specialybe lemia galimybė prie jos prisiliesti.
Ji prisiminė ir pati būdama studentė kiekvieno studijų ciklo metu susižavėdavusi vis kita medicinos kryptimi: besimokydama chirurgijos – chirurgija, endokrinologijos – endokrinologija ir t. t.
Anuomet ji svarstė rinktis gydytojos infektologės profesinį kelią (susidomėjimą kėlė neseniai atrastas imunodeficito virusas), tačiau šiuos planus pakeitė praktika rajono akušerijos ginekologijos skyriuje, kuriame akušere ginekologe dirbo ir profesorės mama.
Šios praktikos metu studentės turėjo galimybę susipažinti su šia profesija iš arčiau, netgi ir priimti keletą gimdymų.
Po šios patirties profesorė pasakojo buvusi tarsi devintame danguje ir ėmusi svarstyti rinktis akušerės ginekologės specialybę.
Vėliau ji taip ir padarė: „Savo pasirinkimu džiaugiuosi ir šiandien. Niekada neteko rimtai susimąstyti, kad esu ne savo rogėse.
Akušerija ginekologija – dinamiškas ir daug gerų pojūčių teikiantis darbas. Naujos gyvybės atėjimas pasaulin, laiminga mama, laimingas tėtis, laimingi šeimos artimieji – visa tai tikrai prideda gerų pojūčių.“
Įkvepiančiu ir motyvuojančiu veiksniu prof. D. Ramašauskaitė vadino ir puikų mikroklimatą darbe bei bendradarbiavimo džiaugsmą.
Ji prisipažino atostogų metu pasiilgstanti kolegų, darbavimosi kartu ir sudėtingų atvejų aptarimų. Jos teigimu, motyvuoja ir tai, kad įdėtos pastangos ir atliktas darbas yra įvertinami.
Siekdamas pabrėžti dėstytojo (-os) ir studento (-ės) santykio kūrimo ir drąsos klausti svarbą, VU pristato meninį projektą – virtualią parodą, įgyvendinamą su fotografu, dokumentinės ir portretinės fotografijos atstovu Tadu Kazakevičiumi.
Parodoje – ir prof. D. Ramašauskaitės bei rezidentės E. Paškevičiūtės portretų serija, atskleidžianti mokytojos nuoširdų ir atidų santykį su savo studente ir drąsos klausti visko svarbą.
