Lietuvos Respublikos Seimas kasmet jau pagal nusistovėjusią tradiciją priima nutarimus, skelbiančius pažymėti įžymias Valstybės įvykių ir ypač nusipelniusių Lietuvai žmonių minėjimo metus. Šie metai tarp kitų, paskelbti ir monsinjoro Kazimiero Vasiliausko metais.
Šių metų balandžio 9 dienos kalendoriaus lapelis pažymėjo šio iškilaus žmogaus gimimo šimtadienį. Jį vieni, kaip lietuvių literatūros tyrinėtoja profesorė Viktorija Daujotytė, vadino „vaikščiojančia meile“, kiti – „mylinčių širdžių monsinjoru“…
Su monsinjoru Kazimieru Vasiliausku susipažinau 1989 metais, kada jis, grįžusio iš tremties garbingojo Vilniaus arkivyskupo Julijono Steponavičiaus, buvo paskirtas sostinės Katedros klebonu. Nuvykome su Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto studentų būriu į atšventintą Katedrą, apsigaubusią daugiau kaip šešerių šimtų metų Lietuvos istorijos gaubtu.
Norėjome ranka ir savo širdimi prisiliesti prie gyvosios mūsų krašto istorijos šventovės sienų, slepiančių įvairius Lietuvos istorijos tarpsnius, mačiusius mūsų tautos dvasinės kultūros virsmą, Valstybės klestėjimą ir nuosmukį, bruktos polonizacijos, rusifikacijos ir sovietizacijos ideologijos pragaištingas pasekmes, mūsų tautinės savimonės naikinimo žymes. Su Lietuvos nepriklausomybės patekėjusia aušra ji pagaliau tapo ir mūsų prisikėlusios tautos tikėjimo dvasiniu centru.
Sutiko mus sutana ir baltu plačiarankoviu liturginiu drabužiu (kamža) apsirengęs vaižgantiškos išvaizdos švytinčio veido vidutinio ūgio kunigas. Kai kas iš pradžių, pirmą kartą iš arti sutikę katalikų bažnyčios dvasininką, jautėsi lyg nedrąsiai, bet kunigo šiltas žodis ir jo spindintis paprastumas išdildė bet kokį nedrąsumą.
Pakviesti į zakristiją su atidumu klausėmės Monsinjoro pasakojimo apie Katedrą, joje palaidotus garbius žmones, apie šventojo Kazimiero asmenybę, čia vyskupavusį palaimintąjį Jurgį Matulaitį, priminė sovietų represijas patyrusius Vilniaus vyskupus Mečislovą Reinį ir Julijoną Steponavičių.
Kartu nuėjome į Šventojo Kazimiero koplyčią, pasimeldėme prie jo karsto, grįžusio iš Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios į Katedrą. Paskui nusileidome į požemius, kur įrengtame mauzoliejuje pamatėme karstus su karaliaus Aleksandro Jogailaičio ir Žygimanto Augusto žmonų Elžbietos bei Barboros Radvilaitės palaikais, menišką urną, kurioje palaidota mirusio Merkinėje karaliaus Vladislovo IV Vazos širdis.
Deja, visi jų palaikus puošę brangūs papuošalai godžių okupantų buvo išvežti iš Lietuvos. Centrinė mauzoliejaus vieta palikta tuščia. Šioje vietoje turėjo būti, pasak Monsinjoro, Vytauto Didžiojo karstas, bet lenkų okupacijos metais jo surastus palaikus kažkur nudanginę čia šeimininkavę okupantai, kurie nenorėjo, kad Vytautas akcentuotų laisvos Lietuvos su sostine Vilniuje simbolį.
Monsinjoras vylėsi, kad Vytauto Didžiojo palaikai bus surasti, priešingu atveju mauzoliejaus garbingiausioje vietoje bus pastatytas simbolinis Vytauto Didžiojo karstas.
Požemyje pakalbėjome ir apie garbingojo Katedros tyrinėtojo, didelio Lietuvos patrioto Napalio Kitkausko nuveiktus didžius darbus, jo Katedros lobių suradimą ir dėtas pastangas juos išsaugoti nuo Maskvos grobuoniškų rankų.
Grįžus į zakristiją, Monsinjoras papasakojo ir savo asmeninio gyvenimo kai kuriuos epizodus. Jis sovietinės okupacijos metais aktyviai dalyvavo ginant tikinčiųjų pilietines teises, būdamas vikaru Vilniaus Šv. Teresės bažnyčioje priklausė slaptai savišvietos draugijai, pasivadinusiai Aušros Vartų Mergelės Marijos kolegija, palaikė ryšį su partizaniniu judėjimu.
Mėgo padeklamuoti Vytauto Mačernio , Bernardo Brazdžionio, Jurgio Baltrušaičio poezijos posmus. Ypač sovietinei valdžiai užkliuvo Vinco Mykolaičio-Putino eilėraštis „Vivos plango, mortuos voco“ (Gyvuosius apraudu, mirusiuosius šaukiu). Už šią veiklą jis 1949 metais buvo suimtas, apkaltintas antisovietizmu ir kaip „pavojingas nusikaltėlis“ nuteistas 10 metų lagerio.
Intos, Vorkutos, Komijos lageriuose dirbo įvairius fizinius darbus, kasė anglį, vykdydamas savo kunigišką misiją – slapta aukodavo šv. Mišias, klausydavo išpažinčių, dalinosi savo turimais dvasiniais turtais su kitais kaliniais. Ir visa tai darė su didžiausia meile.
Sakė, kad tremtyje sutikęs „gražiausius žmones, sukalbėjęs gražiausias maldas, visada jutęs Dievo artumą…“ 1959 metais paleistam iš „bausmės“ vietos, kurį laiką neleista gyventi Lietuvoje.
Apsigyvenęs Latvijoje, dirbo kroviko, elektriko, kiek vėliau – buhalterio darbus. 1969 metais grįžęs į Lietuvą, iš pradžių kunigavo Varėnoje, o nuo 1975 metų Vilniaus Šv. Rapolo bažnyčioje. Palaikė ryšius su antisovietinio pasipriešinimo dalyviais, su garsiąja Lietuvos Helsinkio grupe, kurios siekis buvo registruoti ir viešinti sovietinių okupantų Lietuvoje daromus žmogaus teisių pažeidimus.
Jo bute buvo apsistojęs iš Maskvos atvykęs žmogaus teisių gynėjas A. Sacharovas per disidento, LKB Kronikos platintojo Sergejaus Kovaliovo teismo procesą, vykusį 1975 m. Vilniuje.
Monsinjoras šypsodamas papasakojo ir vieną įdomų nutikimą jo bute, kada vėlų vakarą per jo kambario balkoną norėjo įsibrauti neprašytas „svečias“. Buto šeimininkas milicijos nekvietė, o atidaręs duris, jį pats pakvietė vidun, pavaišino, kalbėjosi su juo iki pat paryčių, paskui, gražiai išleisdamas, davė jam pinigų, šiltą drabužį, padėjo surasti savo netikėtam „svečiui“ prasmingą, dorą darbą.
Šis pasakojimas man priminė rašytojo Viktoro Hugo romano „Vargdieniai“ epizodą, susijusį su Žano Valžano paveikslu. Monsinjorui nebuvo blogų žmonių, buvo tik nelaimingieji, kuriems jis pagal savo išgales stengėsi padėti žengti iš nusikalstamo šunkelio į doro gyvenimo tiesų kelią.
Vėliau, atvykus su vienu ar kitu mokyklinio jaunimo būriu į Katedrą, jis man patikėdamas raktus, paprašydavo pačiam savarankiškai pravesti ekskursiją po šią šventovę. Jausdamas didelę atsakomybę tą ir padarydavau.
Kartais pokalbius su mūsų jaunimu, turėdamas daug Bažnyčios ir Katedros istorijos žinių, pravesdavo jos Garbės zakristijonas, žinomas sovietinių metų disidentas, buvęs politinis kalinys, minėtos Helsinkio Lietuvoje grupės narys Viktoras Petkus.
Daug kartų su monsinjoru Kazimieru Vasiliausku susitikdavau ir pavieniui, asmeniškai. Paklausius kaip sekasi, jis dažnai besišypsodamas atsakydavo: „Stengiamės šventai, bet neišeina…“ Visada jausdavau iš jo didelį gerumą, paprastumą, rašytojo Vaižganto spinduliuojančią dvasią. Jis ir tamsoje įžvelgdavo šviesos blyksnių spindulius.
Paskelbtais Švč. M. Marijos metais kilusį Lietuvos atgimimo sąjūdį, Lietuvos nepriklausomybės atgavimą – laikė kaip Dievo rankos padarytą stebuklą.
Jis ypač vertino mūsų tautos dvasinės kultūros vertybes. Šios vertybės įvairiomis formomis turėtų atsispindėti ir per šventes. Jos turėtų būti ne skrandžio, o širdies puota, kurioje turėtume pajusti gerąją bendravimo dvasią, gyvąją Atmintį, mūsų tautos papročių, kalbos, dainų ir giesmių grožį, turėtume patirti šviesių emocijų bei akimirkų.
Tai lyg priminimas ir mūsų įvairiems šventiniams suėjimams, šventinėms puotoms.
Gera prisiminti, kad šis iškilus kunigas Katedros šventovėje 1992 metais pakrikštijo ir mano vaikaitį Algimantą, pasirinkusį savo gyvenime gydytojo kelią.
Monsinjoras K. Vasiliauskas Katedroje darbavosi beveik dešimt metų. Paskutines savo gyvenimo dienas praleido lietuviškas tradicijas turinčioje Šv. Mikalojaus bažnyčioje.
Į Viešpaties namų buveinę Monsinjoras išėjo 2001 m. spalio 14 d., eidamas 79-tuosius savo gyvenimo metus, anot liudininkų, ištaręs: „Sudie, einu ilsėtis…“
Palaidojo Monsinjorą Antakalnio kapinėse Menininkų kalnelyje. Prie jo kapo poetas Justinas Marcinkevičius kalbėjo: „Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas buvo tarsi Dangaus siųstas žmogus išvargintam mūsų kraštui, kad savo dvasia gesintų keršto, pykčio ir neapykantos prasiveržimus, kad padėtų visiems atsitiesti, nušvisti, susitelkti žmogaus ir Tėvynės kūrimui“ (Kazimieras Vasiliauskas. Mylinčių širdžių monsinjoras – Bernardinai.lt).
Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas buvo apdovanotas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu, Lietuvos nepriklausomybės medaliu, Santarvės fondo premija. Jam 2000 metais buvo suteiktas Vilniaus miesto garbės piliečio vardas, o po jo mirties Garbės piliečio vardą suteikė ir Biržų rajono savivaldybė.
Vilniuje, greta Šv. arkangelo Rapolo bažnyčios architekto Tauro Budzio suformuotame skverelyje 2010 metais atidengtas ir pašventintas monsinjorui K. Vasiliauskui skirtas skulptoriaus Jono Gencevičiaus sukurtas paminklas. Išleista žurnalistės Ramunės Sakalauskaitės knyga „Gyvenimas, koks jis buvo. Monsinjoro Kazimiero Vasiliausko biografija“. Lietuvos paštas visai neseniai išleido dailininkės Aušrelės Ratkevičienės sukurtą pašto ženklą, skirtą Monsinjoro 100-osioms gimimo metinėms pažymėti.
