Ukrainiečių egzodas: lietuviai tai irgi patyrė (K. Škirpos laiškas)

The Economist ukrainiečių masinį pasitraukimą iš naikinamos šalies vadina „Exodus“ (lot. exodus – išėjimas), netiesiogiai prilyginant tai Mozės antrojoje „Išėjimo“ knygoje aprašytoms žydų tautos pastangoms išsivaduoti iš Egipto nelaisvės ir jų sunkiai kelionei į Pažadėtąją žemę – Palestiną.

Lietuvių „išėjimas“ po Antrojo pasaulinio karo, kai iš bolševikų antrąsyk okupuojamos Lietuvos pasitraukė dešimtys tūkstančių valstybiškai susipratusių žmonių – valstybės tarnautojų, karininkų, mokslo ir kūrybos žmonių (vien rašytojų pasitraukė 70 proc.!) – irgi buvo vadinamas egzodu.

Žmonės traukėsi gelbėdami tik gyvybes, palikę viską. Kadangi puikiai suprato, kad gyvenimo vis tiek nebus, atims viską, o pakliuvus bolševikams į nagus – galas: prievarta, kančios, tremtis arba mirtis. Kaip dabar ukrainiečiams: vietovėse, iš kurių okupantai aplink Kijevą pasitraukia – siaubingi vaizdai. Gatvės pilnos užmuštų civilių žmonių: kas važiavo dviračiu, kas pėsčias ėjo buvo nušautas besitraukiančio okupanto iš keršto, iš neapykantos, kad jis buvo priverstas trauktis.

Panašiai kaip tai vyko Lietuvoje 1941 m. birželį, kai taip pat turėjo iš čia bėgti, sukilėliams užkūrus jiems pirtį.

Bet čia ne apie tai norėjau rašyti, o apie pabėgėlių arba egzodą pasirinkusiųjų likimą. Per vieną konkretų pavyzdį. Būtent, Kazio Škirpos šeimos likimo iliustraciją.

Jo šeimai, deja, irgi teko patirti tą pačią dalią, kurioje šiandien milijonai ukrainiečių. Nepaisant to, kad dar vos prieš kelerius metus Škirpos vardas buvo išsigelbėjimo iš bolševikinės vergijos vėliava ir viltis. Nors ir neišsipildžiusi – jis pats internuotas išsyk, kai tik vokiečiai patyrė apie Nepriklausomybės paskelbimą ir Vyriausybės sudarymą (1941-06-23).

Antrą sykį jis buvo suimtas ir uždarytas už spygiuotų vielų 1944 m. birželio 10 d., po to, kai įteikė memorandumą vokiečiams, kad būtų panaikinta okupacija ir suteikta Lietuvai nepriklausomybė.

Amerikiečių kariuomenės jis buvo išlaisvintas 1945 m. gegužę ir išvežtas į Paryžių. Iš čia 1945 m. rugsėjo 25 d. parašė laišką Lietuvos diplomatijos šefui Stasiui Lozoraičiu, palikdamas vertingą liudijimą apie jo šeimos likimą karo ir pokario metais. Verta prisiminti.

KAZIO ŠKIRPOS LAIŠKAS STASIUI LOZORAIČIUI

Paryžius, 1945 m. rugsėjo 25 d.

Mielas Kolega,
Tamstos š. m. rugpjūčio 12 d. laiškas pasiekė mane rugsėjo 2 d. Nors vėžlio greitumu, tačiau tenka pasitenkinti, kad nors iš viso jį gavau. Bent dabar esu tikras, kad visi dar tebesilaikote ir perėjusios pro Jūsų galvas karo audros Jūsų su savim nenusinešė, t. y. nepasiėmė į amžinybę…

Čia norėjau Tamstai pranešti apie štai ką: prieš porą mėnesių aš buvau iškėlęs klausimą restauruotis savo pareigose, būtent, kiek tai liečia Lietuvos piliečių konsulinę globą okupuotoje Vokietijoje. Tai padariau todėl, kad yra gyvas reikalas sakytiems mūsų tautiečiams patikrinti tokią globą.

Vadovavausi tuo, kad krašto okupavimas konsulinių interesų nekariaujančios šalies okupuotame krašte nepanaikina, kol tame krašte yra tokios šalies piliečių. Gal tik pakitėja jų interesų apsaugojimo bei gynimo sąlygos, nes tenka skaitytis su okupacinio rėžimo sudarytomis aplinkybėmis.

Viskas tad priklauso nuo okupanto geros valios. Kadangi kai kurioms kitoms šalims, pav. Šveicarijai, leista turėti savo konsulatus Vokietijoje ir jiems veikti nekliudoma, tai turėjau pagrindo priminti Sąjungininkams ir Lietuvos reikalą, pav. nors kad ir tam, kad neužmirštų, jog Lietuva ir aš, kaip jos Pasiuntinys, dar tebeegzistuojame…

Tuo tikslu įteikiau čionykštėms britų ir amerikiečių ambasadoms atitinkamą „Aide Memoire“, kurio nuorašus pasiunčiau Povilui [Žadeikiui] ir Broniui [Balučiui], kad paremtų mano pastangas iš savo pusės.

Deja, iki šiol iš to nieko apčiuopiamo neišėjo. Ir viena, ir kita ambasada išsisukinėja duoti bet kokį esminį atsakymą. Nors keldamas kalbamą klausimą nebuvau didelis optimistas ir jį kėliau tik todėl, kad tai buvo reikalinga taktikos sumetimais, tačiau jaučiuosi kiek nusivylęs, kad nesusilaukiau aktyvesnės pagalbos iš Povilo ir Broniaus. Pirmasis atsakė, kad jis iš viso nieko man rūpimu klausimu nepadarė, o antrasis aiškinasi, jog jam esą tenka susidurti su siena, kurios kakta pramušti negalįs.

Parapijoje, kurioje aš dabar randuosi asmeniškai, reikalas išsivystė kiek pozityvesne linkme, tai dėka paramos kai kurių mano prancūziškų prietelių, su kuriais sumezgiau prietelystės santykius tebebūdamas internuotųjų stovykloje. Vieton restauravimosi, man buvo sugestionuotas projektas sudaryti savą lietuvišką „Comité de Secours“ atbėgėliams globoti ir bendrai rūpintis lietuviškais reikalais. […]

Tai tiek tegalėjau čia parašyti, Mielam Kolegai, apie savo „veiklą“. Kaip matote, esu atsidūręs ant tam tikros seklumos. Ar greitai susidarys sąlygos man pajudėti iš vietos, sunku numatyti, nors tam tikrų simptomų pastebėti galima. Bet tai surišta su laiku. Belaukiant geresnio vėjo, teks, greičiausiai, dar daugiau susitraukti. Mat esu visiškai be pinigų. Vargstu iš atbėgėliui skirtos normos, kurios neužtenka ne tik pragyvenimui su šeima, bet ir vienam asmeniui. […]

Esu giliai dėkingas Tamstai už jautrumą dėl mano šeimos likimo. Džiaugiuosi galėdamas Tamstai pranešti, jog po ilgoko ieškojimo ją susiradau ir padariau visa, ką tik galėjau, kad ją „repatrijuotų“ pas mane į Paryžių. Tikiuosi artimiausioje ateityje ją čia susilaukti. Tuomet pradėsime gyvenimą iš naujo. Gyvenimas mums čia nebus lengvas, bet gal bus vis tik lengviau vargti drauge, negu kaip dabar atskirtiems…

Šiurpu stačiai ir prisiminti tai, kiek teko daug mano žmonai ir mano sūneliui iškentėti tuo metu, kada aš buvau nacių kalinamas ir jiems teko vieniems, be jokios pagalbos iš kitų pusės, net savųjų lietuvių, nugalėti visus sunkumus ir išsigelbėti nuo pavojų, kokie jiems grėsė.

Tamsta jau turbūt būsi girdėjęs, jog dar 1943 metų lapkričio mėn. netekome nuosavo buto Berlyne. Jis po vieno iš didžiųjų oro puolimų pavirto pelenų ir plytgalių krūva: buvo sunaikinti visi mūsų baldai, visas buto įrengimas ir ištekliai. Po šios nelaimės buvome laikinai susimetę viename nebeveikiančios plytinės sargo namuke Sonnenburge (16 km nuo Kuestrino).

Po milžiniškų ieškojimų, pagaliau buvau suradęs keletą padoresnių kambarių Luckenwalde (50 km į pietus nuo Berlyno). Tačiau persikraustyti į ten jau turėjo pati viena mano žmona, nes pernai birželio 10 d. buvau vokiečių areštuotas ir izoliuotas politinių internuotųjų stovykloje Godesberge.

Rusams priartėjus prie Berlyno, žmona turėjo iš Luckenwalde pabėgti, palikusi visą mūsų mantą, kiek jos dar buvo užsilikę po 1943 m. subombordavimo, vietoje ir nežinia kokiam likimui. Pakelyje buvo kelis kartus traukinyje užpulta lėktuvų, nepaprastai prigąsdinta, o atvykus į Wuerzburgą, dar kartą žiauriausiai subombarduota.

Šio bombardavimo pasekoje visas miestas buvo sunaikintas ir žmona neteko dar ir tų daiktų (bagažo), kuriuos buvo dar pasigriebusi su savim, pabėgdama iš Luckenwalde. Liko tik su pora rankinių čemodanėlių rankoje, kuriuos buvo pasiėmusi su savimi į viešbutį.

Po [to] ji su vaiku buvo nugabenta, kartu su tūkstančiais kitų nelaimingų žmonių, į Bambergo sritį ir patalpinta pas vieną ūkininką kaime. Čia kelis mėnesiu buvo verčiama, net ir vaikas, eiti į lauko darbus. Vienu žodžiu, teko jiems gyventi baisiausiose sąlygose, lyg kokiems nusikaltėliams.

Nebeištverdama, mano žmona rugpjūčio mėn. antroje pusėje atsikėlė į Hanau (30 km nuo Frankfurto) ir ten prisiglaudė laikinai lietuvių atbėgėlių lageryje, visai iškankinta ir be reikalingiausių daiktų.

Bendrai pasakius, jai teko su vaiku ne mažiau iškentėti, kaip man, internuotam. Ji nuėjo tikrą Kryžiaus kelią, tik už ką? Toks tai yra mūsų „išlaisvinimas“.

Tikiuosi, kad, Mielas Kolega, jautiesi geriau, kaip aš, suterorizuotas, nuskurdintas ir išsiųstas iš normalaus gyvenimo.

Su kuo geriausiais linkėjimais Tamstos mielai šeimai, Kolegai Girdvainiui ir kitiems bendriems pažįstamiems, lieku visados Jums atsidavęs,

Kazys Škirpa