Etninės kultūros globos taryba siekia įteisinti visų Lietuvos etnografinių regionų heraldiką. Tai padaryti jau pavyko Suvalkijoje (Sūduvoje). Suvalkijos (Sūduvos) didysis ir mažasis herbai buvo patvirtinti 2021 m. birželio 21 d. LR Prezidento dekretu.
Sūduvos vėliava patvirtinta Etninės kultūros globos tarybos nutarimu 2021 m. rugsėjo 14 d. Tokiu būdu Suvalkija (Sūduva) tapo pirmuoju Lietuvos etnografiniu regionu, turinčiu jau įteisintą heraldiką.
Tuo tarpu dėl kitų Lietuvos etnografinių regionų heraldinių ženklų dar vyksta diskusijos. 2022 m. kovo 15 dieną įvyko nuotolinė diskusija dėl Aukštaitijos etnografinio regiono heraldikos. Joje aptarta mintis keisti 2006 metais sukurtą Aukštaitijos herbą.
Diskusiją inicijavo Aukštaitijos regioninė etninės kultūros globos taryba, kurioje jau pernai pastebėta, kad 2006-aisiais sukurti Aukštaitijos heraldiniai ženklai neprigijo visuomenėje. Jais aukštaičiai naudojasi vangiai, Aukštaitijos herbas ir vėliava netapo regiono žmonių savastimi, o herbe naudojamas lotyniškas užrašas „Patriam tuam mundum existima“ daugeliui yra nesuprantamas.
Šie pastebėjimai buvo išsakyti ne viename praeitų metų Aukštaitijos regioninės tarybos posėdyje, todėl buvo sudaryta darbo grupė, kuri išgrynino tam tikrus siūlymus dėl Aukštaitijos heraldikos keitimo.
Kovo 15 dieną vykusiame pasitarime šie siūlymai buvo pristatyti Aukštaitijos savivaldybių atstovams. Aukštaitijos regioninės tarybos heraldikos darbo grupės vadovas Jonas Vaiškūnas išsakė šios grupės pastebėjimą, kad pagrindinis Aukštaitijos herbo simbolis – raitelis ant žirgo iš esmės sutampa su Lietuvos Respublikos herbo simboliu Vyčiu, kuris yra visos Lietuvos žmonių tapatybės dalis.
Prieita išvados, kad Aukštaitijos herbo pagrindinis simbolis turėtų atspindėti išskirtinai Aukštaitijos regioną ir tai galėtų būti baltas žirgas, nuo seno laikomas Aukštaitijos ženklu, o kartu simbolizuojantis šventumą. Aukštaitijos tarybos heraldikos grupės nuomone, su Aukštaitija mažai ką bendro turi ir herbo skydą laikantys angelai.
Juos būtų galima keisti tvirtumą ir stiprybę reiškiančio ąžuolo vainikais ar šakomis. Heraldikos grupė taip pat siūlo keisti lotynišką herbo užrašą į lietuvišką „Aukštaitija – šventa protėvių žemė“.
Pasak J. Vaiškūno, visi šie simboliai, sudarydami darnią visumą, būtų nuoroda į tai, kad Aukštaitijos žmonėms jų žemė yra šventa ir nepamainoma.
Šie siūlymai susilaukė Panevėžio atstovų nepritarimo. Panevėžio kraštotyros muziejaus vadovas dr. Arūnas Astramskas suabejojo, ar tikrai 2006 metais sukurtas Aukštaitijos herbas neprigijo visuomenėje. Pasak jo, tai įrodančių tyrimų nėra, o jei taip ir būtų, galbūt verta herbą ne keisti, o padirbėti su jo populiarinimu. Jo nuomone, herbo panašumas į valstybės herbą nėra trūkumas, priešingai – tai rodo, kad Aukštaitija yra valstybės lopšys.
Atsisakyti simbolių, kurie siejasi su pilietiškumu, valstybingumu ir krikščionybe, tokiu būdu darant svarbius vertybinius pokyčius, A. Astramsko nuomone, būtų netgi pavojinga, ypač dabartinėje situacijoje.
„Kodėl siūlomas ąžuolas, o ne liepa arba eglė?“ – retoriškai klausė jis ir stebėjosi, kad visi pasirinkti simboliai vyriški… Jo nuomone, Aukštaitijos herbo keisti neverta, galima diskutuoti nebent dėl devizo keitimo į lietuvišką. Jo mintims pritarė ir Panevėžio miesto savivaldybės Kultūros ir meno skyriaus vedėja Asta Čeponienė.
Molėtų savivaldybės atstovė – vicemerė Vaida Saugūnienė pastebėjo, kad keliamas klausimas yra labai rimtas, tad prieš kažką nusprendžiant reikėtų didesnių diskusijų. Ypatingai reikėtų įsiklausyti į kultūros lauko žmonių nuomonę, nes būtent jiems regiono heraldika yra itin aktuali. Jos pačios nuomone, daugumai pakeitimų būtų galima pritarti, nes dabartiniai regiono heraldikos simboliai kelia daug klausimų.
Pakruojo rajono vicemeras Virginijus Kacilevičius sureagavo į pastabą dėl siūlomo ąžuolo simbolio. Jo nuomone, ąžuolas aukštaičiams yra visomis prasmėmis svarbiausias medis. Tai nekelia jokių abejonių.
„Man kaip Aukštaitijos vaikui visiškai nekyla klausimų dėl ąžuolo, – kalbėjo jis. – Beje, ąžuolynų Aukštaitijoje po šiai dienai yra daug“. Jis paragino visus neabejoti dėl to, kad ąžuolas, be visų kitų prasmių turintis ir gamtos simbolio prasmę, turėtų atsirasti Aukštaitijos herbe. Siūlymas pakeisti lotynišką užrašą lietuvišku, jo nuomone, taip pat yra puikus sumanymas.
Pritarimą ąžuolo simbolikai išreiškė ir Švenčionių Nalšios muziejaus direktoriaus pavaduotoja etninės kultūros veiklai dr. Regina Mikštaitė-Čičiurkienė. Ji atkreipė dėmesį ir į tai, kad ąžuolas simbolizuoja ne tik gamtą. Jis siejasi ir su kovomis už Lietuvos laisvę.
Tad siūlomų pakeitimų negalima laikyti nusigręžimu nuo pilietiškumo. O siūlymas keisti lotynišką užrašą į lietuvišką tikrai yra svarbus vertybiniu požiūriu, nes tokiu būdu parodoma pagarba lietuvių kalbai ir noras, kad mūsų vaikai kalbėtų lietuviškai.
Minčiai, kad vienas ar kitas herbo detales būtina keisti, pritarė pasitarime dalyvavę Kaišiadorių, Rokiškio, Zarasų rajonų kultūrininkai. Nutarta surengti platesnes diskusijas dėl Aukštaitijos herbo, įtraukiant daugiau Aukštaitijos savivaldybių ir kultūros lauko atstovų.
Pasitarime dalyvavusi heraldikos tyrinėtoja dr. Gabrielė Jasiūnienė pastebėjo, kad kiekvieno miesto, miestelio, regiono ar valstybės heraldika turi būti suprantama toje teritorijoje gyvenantiems žmonėms.
Herbas turi būti žmonių tapatybės ženklas. Jeigu taip nėra, heraldika neturi prasmės. Ar herbas yra tinkamas, turi nuspręsti regiono žmonės. To ji ir palinkėjimo aukštaičiams, primindama, kad į diskusiją visgi reikėtų įtraukti ir heraldikos specialistus ir istorikus.
Parengta pagal Etninės kultūros globos tarybos pranešimą
Maloniai siūlyčiau šiuos patobulinimus. Palikite tik vieną moterį (ne anoreksinę mergelę, o drūtą ūkininko žmoną išstatykite), laikančią plakatą. Ji turi stovėti ant abiejų kojų – net balerina nesugebėtų ilgai išstovėti ant vienos ir dar išlaikyti tokį svorį. Sparnus – nupjauti, nes gamtoje moterų su sparnais nebūna (na, gal pasitaiko prieš vestuves, bet iškart po baliaus sparnai staigiai sunyksta, smulkiau apie tai kitą kartą). Vietoje antros moters – nieko, nes pastaroji išvyko į Vokietiją prižiūrėti senelių. Užrašas tinkamas: visi žinome, kad senovėje aukštaičiai kalbėjo lotynų kalba, nes atsikraustė į Lietuvą iš Lacijaus krašto. Tačiau užrašas dar turi būti lenkų, rusų, kinų ir arabų kalbomis. Lietuvių kalbai vietos nebeliktų, bet ši kalba jau nėra reikšminga, tai nieko tokio. Tiesa, jei tai ne plakatas, jei viskas tikra ir šarvai kinietiški, tada suprantu, kodėl jie nudažyti dažais, apsaugančiais nuo rūdyjimo. Bet kam ta chemija reikėjo nutepti ir obuolmušį arklį? Ką?
Pirmiausiai būtina skirti etnografiškumo simbolius nuo valstybiškumo simbolių. Dabar regis, kad tai nėra skiriama ir etnografiškumą norima dabinti valstybiškumu.
Manau, kad regionų etnografiškumą galėtų geriausiai simbolizuoti sodybų tipai, jų vartai, namų langai, atitinkami medžiai, augalai, gėlės, audimų raštai, mitologinių personažų simboliai ir t.t. ir pan.
Jei paklausi aukštaitį, kur gyveni – atsakys LETUVOJ. Taigi visi kiti gyvena Lietuvoj, o aukštaičia Letuvoj. Tai irįrašykim tai į gerbą. Nebūtina minavoti Aukštaitijos Gali būti po ąšuolo šaknimis toks teksta.-ČIA LETUVOS LOPŠYS.
Vakarykštiena (ant vidurnakčio) žioptelėjo kažkokio darkalo grimasą, ar kaliausę, su pakaliausiukais, ir pagal gerb Dainių R… neiginį iš pamirusių lotynų klabos (parodykit man vieną bent gyvą – su lotyno pilietybe).Gėda EKGT.
Nedaug trūksta kad “pašpaguot” dar gražaus “putiniškai” prasmingo ..kitaspalvio Z, – tokių monstrų-iškamšų atvaizdų Europos komisija jau apkaišė ant visos Prūsijos likučių (Gorbačiovui-Putinui valdyt užleidžiamos DAR VIS iš JAV su J.K. Karaliaučiaus srities) ES vaizdingą “Žemėlapį vaikams” tebepuošia riterio šarvuota kaliausė, ir nesuprasi ką mintimis ten įgrūdę Eurokomisarai, – Gorbačiovą ar Putkį… su kryžiuotu skydu?? Žr. ‘Poster for children showing a map of Europe with little pictures that illustrate some of the national characteristics and traditions of each country.”
Ir susiprasim, – tebegyvename juodžiausiuose Prūsijos (ir dalinai Ukrainos) okupacijos Viduramžiuose, –
patys dergt gviešiamės, tai ko…tikėtis. Verkti vien??
Na ne. yra dar Nalšia, yra Deltuva, kitos žemės, Narutis net …toli toli. Tad apdairiau
(užtenka vien pamačius Šimonytės su Nylsen priesaikas, kaip p a k e i s t a s – išdarkytas Saulių Sąjungos šalčiaus-Pūtvio SIMETRINIS GRIEŽTAS Žymuo… kažkokiu…) Taip ir Protėvių Herbas – jei tik ar net Aukštaitijai, – net ne Prūsų ar Jotvingių kaimynų paveldu, ką jau apie “kosminius” lotynus paraše įkalbinant!
Esu prigimtinis aukštaitis ir suprantu, kad pagal geografinį šalies kontūrą aukštaitiškas Kaunas (tegul niekas neužpyks) yra Lietuvos širdis. Visgi, tai niekaip nedera su sąvoka, kad Kaunas su aukštaitiškais Marijampole, Šiauliais, Panevėžiu, Zarasais, Ignalina su Nalšia ir Utena yra Lietuvos lopšys – kontūras tam nėra priimtinas. Ką bekalbėti apie solidžią nusakyto regiono istoriją toli iki Kristaus gimimo: – angelai iš šonų herbui čia nebūtų tinkamas papuošalas.
Žirgo žyma herbe – puikus dalykas, juolab, kad žirgas lydėjo aukštaičius tūkstančių metų bėgyje visą gyvenimą. Žirgas, tačiau, turėtų būti atgręžtas į Rytus, į Nalšios žemes, o ne nukreiptas kovai prieš Žemaitiją. Šarvai ant raitelio – gerai, nes pelkių rūdos geležis šarvams buvo lydoma Tauragnuose, Aukštadvaryje ir pačiame Kaune nuo seno. Raitelis, tad, turėtų būti su geležimi akytais marškiniais. Kalavijas irgi turėtų būti rankoje, stovintis vertikaliai (dėmesio!), o kojos turėtų atspindėti bėgimą lengvą bėgimą ristele. Ežerų, upių ir upelių gausą herbe turėtų atspindėti mėlynas herbo fonas. Kita, ne kalavijo, ranka turėtų laikyti ant žirgo sėdinčią mergelę geltonais plaukais – būtent ją, kaip tėviškės perimamumo simbolį ir saugo raitelis. Herbo įrėminimas, tada, aukso spalvos turėtų būti. Užrašas, žinoma, turėtų būti parašytas lietuvių kalba.
Džiugu, kad herbo klausimu Tėviškės alkas leidžia pasisakyti ir visai aukštaičių visuomenei. Pagarba.
Manau, kad daug nemandravojant, Aukštaitijai savo etnografinio ženklo pagrindine dalimi derėtų pasirinkti baltų žirgų, važnyčiojamų sėdint rogėse, lenktynių vaizdą, t.y. tai, ką matome aukštaičius rengiant ant Sartų ežero kiekvieną žiemą.