L. Baliukevičius-Dzūkas. Aš noriu ir stengiuosi eiti visiško pasiaukojimo keliu…

Pastebėjau, kad ištraukos iš Liongino Baliukevičiaus-Dzūko (1925–1950) dienoraščio daug kam patiko. Kodėl? Matyt, todėl, kad jos daug pasako ir apie šiandieną. Nors rašyta beveik prieš tris ketvirčius amžiaus. Bet kai žodžiai lyg kulkos – tiesiai širdin – išlieka ilgam…

Kadangi dabar dirbu prie „partizaniškos“ temos ir turiu „po ranka“ daugiau L. Baliukevičiaus-Dzūko dienoraščio ištraukų, įkeliu dar.

Ir sykiu keliu klausimą: kodėl tokie tekstai nenagrinėjami mokyklose, kodėl jų nėra baigiamųjų egzaminų programose?

Nuotraukoje – apdovanojami pasižymėjuosieji partizanai, įsakymą skaito L. Baliukevičius-Dzūkas.

Vidmantas Valiušaitis

IŠ LIONGINO BALIUKEVIČIAUS-DZŪKO DIENORAŠČIO
[1948 m.] Rugpjūčio mėn. 20 d.

Mūsų visų tikslas yra išlaikyti partizaninį judėjimą tokį, kad apie jį galėtų atsiliepti tik su pagarba. Gaila, kad dar vis atsiranda dėmių, tamsių dėmių, kurios mus juodina. Tas, kuris gerai pažįsta Lietuvą, jos būdą, jos istoriją, jos kančias – tas supras ir mus. Mes taip daug kartais kenčiame.

Žmogus nesi geležinis (ir geležis per trumpą laiką surūdija, sutrupa) ir todėl kartais pradedi dvejoti, argi neišseks mūsų jėgos? Kas iš tos Lietuvos, jeigu ji nustos geriausios savo dalies (turiu galvoje ne tik partizanus)?

Kas bus iš jos, jeigu, atėjus lemiamam momentui, nebus kam jos prikelti, išgydyti?.. Gal vėl atsiras smulkūs žmogeliai su savo politiniais „kromeliais“, su savo politinėmis rietenomis, pradės mus auklėti su devizu: „Tas nevertas laisvės, kas negina jos“…

Liūdna tai pasaka, o jos galo dar nematyti. Tiek to. Šiandien atgabens popierių ir vėl leisime „Laisvės varpą“. Tegul siunta aziatas, o mes dar pakovosim!

„Buržuazinių nacionalistų likučiai“ dar taip greit nepasibaigs! <…>

Rugpjūčio mėn. 22 d.

Palengva atslenka vakaras. Liūdna ir nuobodu. Nepajutau, kaip praėjo pavasaris ir vasara. Vėl prasidės ruduo, o po jo ateis žiema, pavasaris, vasara… Tempora fugaces [Kažkur šalia praeinantis laikas]… Širdyje šiandien taip tuščia…

Mane vėl apima melancholija, apatija. Taip pasiilgau gyvenimo: ramaus, pilno, o čia… Čia negali būti jokios apatijos, jokių svajonių, bet kova. Kova kasdien žiauresnė, slaptesnė.

Čia negalima svajoti, nes žūsi. Būk gudrus, atidus, budrus ir klastingas, tada gyvensi. Būtų gerai, kad taip užsimirštum, bet aš taip negaliu. <…>

Spalio mėn. 29 d.

O, kad įsivaizduotų tie, kurie yra laisvi užsienyje, kaip ir kokiomis sąlygomis mes dirbame! Kad jie bent mažutę dalelę žinotų! Neturiu kada rašyti apie tai, kas vyksta pas mus, partizaniniame gyvenime, kiekvieną dieną, kiekvieną valandą ir minutę. Čia lieka tik mažytė mano vidaus išgyvenimo dalelė… <…>

Kartais pradedu save raminti: na, vis tiek bus gerai. Įsitaisysim spaustuvę, nes raides jau turim. Aš perimsiu visą spaudos skyrių. Paleisim savo propagandos mašiną visu tempu. Bet kaip tu ją paleisi, jeigu, sugedus radijo aparatui ar norint gauti bent kilogramą popieriaus, reikia dar pagalvoti, kaip visa tai sutvarkyti.

Trūksta mažiausio dalykėlio, ir darbas stovi. Štai kad ir dabar: neturim bunkerio, o jį įrengti tokį, kad tiktų mūsų darbui, yra sunku. Bet kad tai suktųsi tik apie bunkerio įrengimą! Nėra žmonių, nėra inteligentų, o ir tie patys, kurie yra likę, palengva retėja.

Naujų surasti į žuvusių vietą sunku, o tie, kurie ateina, neatstoja žuvusiųjų. Mūsų apygardoje žuvusiųjų jau apie 1000. Baisus skaičius! Sunku ir galvoti.

Darbą taip pat sunkina mūsų žmonių nevieningumas. Yra daug puikių ir pasišventusių žmogelių. Partizaninė kova davė šimtus didvyrių, to vardo šimtą kartų užsitarnavusių. Tačiau yra ir menkystų. Aš esu linkęs manyti, jog tai yra mūsų tautos mažo kultūringumo pasekmė. Štai mažas pavyzdys.

Neseniai buvom užėję pas vieną žmogų maisto. Ūkininkas jis neblogas, bolševikiškai tariant, „buožė”. Paprašėm pas jį mėsos. Žmogus mums pasiūlė kriaukšlį duonos ir pradėjo dejuoti, jog visiškai nieko neturi.

Pasirodo, turėjo 6 kiaules ir keliasdešimt paukščių. Žinoma, mes patys paėmėm keletą kalakutų, tačiau reikia įsivaizduoti, kad jis savo širdyje mus prakeikė, pasmerkė, galbūt ir greito galo linkėjo.

Šis apakęs žmogelis dreba dėl vieno kito kilogramo mėsos, kai mes, partizanai, nesijaudinam dėl savo gyvybės, dažnai pastodami kelią istrebiteliams ir NKVD-istams, atvažiuojantiems iš to žmogaus reikalauti pyliavų. Jis dreba dėl savo skatiko, kai mes paaukojam viską ir savo turtą numetėm kaip nudėvėtą pirštinę. Jis bijo prarasti bet kokio skuduro, nejaučia, kad ryt ar poryt aprašys jo turtą, nubuožins ir ištrems, kad jo turtas atiteks atėjūnams ir išgamoms. Kaipgi pagaliau vertinti tokį žmogų, kuris gaili saviesiems ir atiduoda svetimiesiems?

Aš prisimenu tą žmogų, kaip jis paniuręs ir nekalbus sėdėjo ant lovos. Ką jis tuo metu galvojo?

Ne, jis nesupranta, kas tai yra tėvynė, kas tai yra Lietuva. Jam tėvynė – pinigų terba. Tikriausiai, jei jis nebijotų partizanų ir jei bolševikai būtų bent kiek žmoniškesni, jis būtų pirmas tarybinės santvarkos šlovintojas.

Tokių žmonių pas mus yra nemažai. Botago jiems reikia, nes tik jo jie bijo ir klauso ir tik jo pliaukšėjimas yra vienintelė jiems suprantama kalba.

Šio bunkerio šeimininkai yra vargšai žmonės, tiesiog elgetos, tačiau jų širdys – auksinės. Jie nieko neturi, skarmalais apsivilkę, sukrypusioj, supuvusioj trobelėj (jei ją dar taip būtų galima pavadinti) gyvena, tačiau jie sutinka atiduoti mums paskutinį savo duonos kąsnį.

Ir tai nėra kažkoks apsimetimas: ne baimės verčiami jie tai daro, nes per tiek metų išmokom žmogų pažinti ir vertinti iš pirmo pažvelgimo, iš balso intonacijos. Šiuos žmones jauti visa siela, kad jie tau tik gero linki, kad jie trokšta naujo gyvenimo taip, kaip kad mes, partizanai, trokštam.

Kas gi pagaliau verčia šį žmogų tokiu būti? Juk jis galėtų būti pirmutinis „stribokas” ar naujosios santvarkos „valdininkas”. Juk jis nieko neprarastų, nes ir taip nieko neturi?

Matyt, juo arčiau bažnyčios, juo toliau nuo Dievo, ir juo daugiau turto, juo labiau jį pamėgsta, prisiriša prie jo ir myli labiau už viską, net ir už tėvynę. Pasigailėjimo verti menkystos, dvasios skurdžiai! <…>

Lapkričio mėn. 5 d.

Iš Maskvos radijo bangomis į naują mūsų bunkerį plaukia kažkokios rusiškos liaudies dainos. Melancholiškos, lėtos ir sunkios. Jose jauti kažką graudaus, jog net širdį veria… Aš jų negaliu ramia širdim klausyti ir kiekvieną kartą, kai jas išgirstu, mano širdyje atsinaujina žaizdos. Dieve, kaip arti Tavęs yra šios dainos ir kaip toli visas mūsų gyvenimas… <…>

Gruodžio 25 d.

Šiandien mano nuotaika žemiau nulio. Aš vėl pradedu įsitikinti, kad ateinančiais 1949 metais vėl nieko nebus. „Prieš bolševizmą reikia pastatyti naują gyvenimą Vakarų valstybėse, paremtą visuotine gerove, kuri būtų lyg magnetas, kuris palengva pritrauks ir Rytų valstybes”, – taip maždaug skamba Vakarų diplomatų žodžiai.

Taigi jie ten dar pirma kurs naują gyvenimą. Kiek tai truks, nežinia. Galbūt penkerius metus, o galimas dalykas, kad dešimt ir daugiau metų. Sakysim, kad penkerius metus. Kažin ar liks kas nors iš Lietuvos po penkerių metų?

Liūdna, pasiutusiai liūdna, kai pagalvoji, kad mes visi esam kaip tie nuteistieji myriop, kurie skaičiuoja savo gyvenimo paskutines valandas ir minutes. Gyvenimo laikrodžio rodyklė slenka vis lėčiau ir lėčiau. Mes dirbam ir kovojam… <…>

[1949 m.] Vasario mėn. 2 d.

Vyrams nušviečiau politinę padėtį. Man didžiausias vargas, kai aš turiu kam nors kalbėti apie politiką, juo labiau civiliams. Man atrodo, jog žmogus tarytum ir laukia, kada aš jam pasakysiu karo pradžios datą. Ką gali jiems pasakoti pagaliau? Apie konferencijas ar notas? Jie jų nesupranta.

Politinę padėtį žmonės pratę vertinti pagal fantastiškus gandus. Sunku, pasiutusiai sunku pasakyti jiems ką nors raminančio. Jau daugiau kaip ketveri metai, kai juos mes guodžiam. Ne taip jau lengva kartoti tas pačias frazes. Štai ir aš, šiek tiek žinodamas padėtį, nerandu, ką žmogui pasakyti, o ką kalbėti apie eilinį partizaną…

Paskutinėmis dienomis kažkaip vėl „pagyvėjo” politinė padėtis. Stalinas pradėjo taikos „ofenzyvą”, bet Vakarai, tie „nevierni tamošiai”, nori darbų, ir gana. Ach, tie „politikieriai”! Kaip įgriso klausyti jų išvedžiojimų, tvirtinimų. <…>

Vasario 10 d.

Draugai dažnai kalbasi apie žuvusius draugus, juos paeiliui išskaičiuodami. Kada tai kalbamasi tarp savęs, aš dar galiu pakęsti, bet kai tokia kalba eina tarp civilių žmonių – aš jaučiu tiesiog fizinį skausmą. Iš viso apie tokius dalykus prie civilių aš negaliu kalbėti. Man atrodo, kad žmonės pasibaisės dideliu aukų skaičiumi ir bijos ar vengs prisidėti prie partizaninio judėjimo.

Vienumoje aš dažnai galvoju apie žuvusius. Viešpatie mano, kiek jų daug! Mūsų tėvynė tokia maža, o žūva be mažų išimčių geriausieji vyrai: jauni, kupini pasiryžimo, drąsūs… Kaip bus reikalinga Lietuva jų ateityje. Ir širdį kartais taip pradeda skaudėti, jog į ateitį imu žiūrėti taip pesimistiškai, jog pradedu niekuo netikėti.

Žinoma, manyje to niekas nepastebi. Viskas lieka viduje giliai paslėpta.

Štai tik per vieną mėnesį apygardoje žuvo apie 50 vyrų!.. Jokie komentarai čia nereikalingi. Kas bent truputį apie tai pagalvoja, tam plaukai ant galvos šiaušiasi. Ir dėl to aš visai nenoriu kalbėti apie tokius dalykus.

Geriausia visiškai nieko negalvoti. Turi savo darbą, žinai savo tikslą ir dirbk, kovok tol, kol išmuš ir tau valanda. Jeigu bus lemta, liksi gyvas ir sulauksi laisvės dienų, jeigu ne – pasimatysime visi Anapus… <…>

Vasario mėn. 16 d.

Šiandien Nepriklausomybės šventė – Vasario 16-oji. Tautos nepriklausomumas ir suverenumas „užtikrintas” Vorkutoje arba gerai, labai gerai maskuotame bunkeryje. Kur Atlanto Charta?

Radijo komentatoriai rimtu, pamokomu ir išdidžiu balsu aiškina, esą Vakarų valstybės matančios ir žinančios apie viską, kas čia darosi, ir jos, aišku, atnešančios išvadavimą, bet dabar… dabar dar reikią laukti, nes dar neatėjęs laikas. Kai dėl Lietuvos bylos, tai jos esą taip pat dabar negalima liesti; vėliau, galbūt po karo… <…>

Kovo mėn. 16 d.

Bunkeris toks šaltas, kad mes negalim išlįsti iš po antklodžių. Kadangi bunkeris kieme, tai mes turime jame išbūti po 14-15 valandų per parą. Taip visą laiką prasnaudžiam. Svarbiausia, kad oro trūksta. Galbūt dėl to ir šalta. Naktį langą laikom atdarą.

Vartau „Trimitus”. Pilna juose patriotinių straipsnių, audringų kalbų ir vyrų, sėdėjusių prie valdžios vairo. Nepaprasta drąsa ir pasiaukojimu dvelkia pareiškimai. Dabar jau to nėra. Pabūgo didieji vyrai, maži pasidarė, vyžomis apsiavę karves gano, svetimomis pavardėmis dangstosi, pataikauja, klūpčioja, atgailas daro, nežino, ar persiorientuoti, ar ne, iš depresijos geria iki pasiutimo, skandindami degtinėje savo vargus, idėjas ir save… <…>

Gegužės 3 d.

Daug yra tokių, kurie laukia, delsia, kol MVD-istai juos suima ir ištremia. Vietoj to, kad mūsų sąjūdį stiprintų, įneštų naujos jėgos, iniciatyvos, sumanymų, atsiduria Uraluose ir ten anglis kasa… Tai lyg stručio „politika”, kuris, jausdamas pavojų arba bėgdamas nuo jį persekiojančių medžiotojų, staiga sustoja, įkiša smėlin galvą – atseit niekas nemato, pavojus praėjo, galima būti ramiam…

Visur ir visais laikais buvo kalbama apie pasiaukojimą, tačiau darbais įrodyti pasiaukojimą yra didelis dalykas. „Tepajaučia kiekvienas pasiaukojimo didingumą…” – sakoma mūsų LLKS kreipimesi į kovotojus.

Kas moka visiškai ir šventai pasiaukoti, tas, aš laikau, yra laimingas žmogus, nes jis nugalėjo save, t. y. didžiausią kliūtį pasaulyje; todėl jis jaučia tikrą laimę, tikrą pasiaukojimo, kančios saldumą, didingumą, ir visa tai jį iškelia aukščiau kitų.

Šioje kovoje aš matau tik vieną vienintelį tikslą – laisvę arba mirtį. Bet mirtis nėra visada pilnas pasiaukojimas. Aš noriu ir stengiuosi eiti visiško pasiaukojimo keliu, bet, deja, tebesu tik pusiaukelėje. Jau daug ko išsižadėjau, tačiau dar toli gražu ne visko. Aš vis dar tebesu prisirišęs prie savo asmeninių patogumų, prie savęs… Na, aš nemoku to rašalu išreikšti…

Audrūnui [Mikas Babrauskas, 1920-1950] aš jau nurašiau daug laiškų, kuriuose kviečiau pereiti pas mus, bet, deja, jis man aiškaus atsakymo nedavė. Jis turi tvirtą kozirį rankose – tai jo tėvai, ir aš nieko negaliu atsakyti. Aišku, gaila senų tėvų. Jeigu jis išeis, tėvus ištrems, ir jie kažin ar galės pakelti tuos vargus Uraluose.

Kitaip sakant, pasidarai tas, kuris tėvų mirtį priartina. Aš toks jau tapau, ir dėl to man sunku, pasiutusiai sunku kartais būna. Iš kitos pusės, aš jaučiu, kad mano meilė brangiai, nuvargintai smūtkelių Lietuvai diena iš dienos taip didėja, jog aš galbūt net per daug mažai apie tėvus pagalvoju.

Gal aš sunkiai nusidedu, bet Dievas, kuris vienas mato mano vidų, gal nesmerks manęs, nes tai, ko aš siekiu, apima ne vien tik mano šeimą, bet daug lietuviškų šeimų, motinų, tėvų, brolių… <…>

Parengė Vidmantas Valiušaitis, www.facebook.com