L. Veličkaitė. Metas atkurti Lietuvos valstybę

Mes mokėsim numirt, jei Tėvynė aukos reikalauja.
Nesuriš mūs’ gretų nieks vergovės pikta grandine.
Neišmokom sulinkt prieš ateivių įstatymą naują;
Savo brolį parduot – dar visi neišmokome, ne!

Kraštą ginsime šį, kaip senovėje protėviai gynė,
Balsą žemės gimtos išnešioję giliausiai širdy.
Nors laukai ir keliai pavergtųjų dejone nutvinę.
Kur klausysies – aplink svetimųjų žingsnius tegirdi.

O juk bus dar diena, kai pro vėliavų plazdantį mišką
Baltas vytis pakils ir padangėj aukštoj suspindės!
Mūsų kraujas giedos pro gimtinės velėną ištryškęs,
Ir ant kapo nykaus šviesios taurės lelijų žydės.

Mes mokėsim numirt ne už svetimą mintį, ar žodį,
Ne už tuos, kurie skriaus, dengdami viską melo tamsa.
Tik už rytą, kuris laisvės saulę didingą parodys –
Mes mokėsim numirt giedriu veidu ir tvirta dvasia.

Šios Lietuvos partizanės, poetės Dianos Glemžaitės, 1949 m. parašytos eilės, kaip priminimas ir tarsi priesaika mums, kad būtume tvirti ir verti savo Tėvynės, sausio 12-os dienos vakarą nuskambėjo Vilniaus Lukiškių aikštėje. Nacionalinis susivienijimas sukvietė žmones į Valstybės aikštę pagerbti tuos, kurie per amžius kovojo, aukojo savo gyvybes už mūsų žemę, kalbą, šeimą, religiją ir laisvę.

Perskaitęs eiles renginio vedėjas Nacionalinio susivienijimo Vilniaus skyriaus pirmininkas Gaudentas Aukštikalnis paprašė visus susiimti už rankų, kad pajustume vienas kito šilumą ir vienybę, sugiedant Valstybės himną. Gal mums pritars ir tie, kurie kovojo dėl jo ir ten aukštybėse palaimins mus.

„Žmogus, nežinantis savo istorijos, yra amžinai vaikas,“ – tokiais žodžiais renginio vedėjas pakvietė kalbėti karo istoriką, Lietuvos Respublikos Seimo narį profesorių Valdą Rakutį.

„Šiandien mes esame Vilniuje, Lietuvos sostinėje, kuri turi labai ilgą ir garbingą laisvės kovų istoriją,“ – pradėjo kalbą prof. V. Rakutis, primindamas, kad Lukiškių aikštė ne kažkoks arklių turgus buvo, bet Lietuvos Marso laukas, kurioje žygiuodavo ne Lietuvos, bet Rusijos imperijos kariuomenė.

XIV a. pabaigoje (1390 m.) kryžiuočiai, įveikę Lietuvos gynybos sistemą, atžygiavo prie Vilniaus, kuriame labiausiai buvo puolama Kreivoji pilis. Kur dabar stovi Trijų kryžių paminklas, kur Stalo kalnas, ten buvo Kreivoji pilis. Tačiau kryžiuočiams nepavyko užimti pilies, tiek žemutinės, tiek ir aukštutinės.

1655 m. rusų kariuomenė užėmė Vilnių ir išbuvo jame šešis metus. Tai buvo didžiausias nelaimės laikas. Vilnius buvo sugriautas, o jo pilyse įsitvirtino Maskvos įgula. Patys įstabiausi koviniai įvykiai įvyko 1794 m. – Lietuvos kariuomenė kartu su ginkluotais miestiečiais sukilo prieš Rusijos kariuomenę.

Ir štai XIX a. – taip pat liūdnas. Tuo metu, kai kitose pasaulio šalyse vystėsi mokslas ir technologijos, gyvenimas gerėjo, Lietuva buvo kolonija. Ir šioje Lukiškių aikštėje buvo kariami žmonės – sukilimo dalyviai. Nedaug jų pakorė, bet tai buvo daroma viešai norint pažeminti žmones. Vilniuje aplink Gedimino pilį rusai pastatė tvirtovę ir ten laidojo tuos sukilimo vadus, kad nebūtų atminties ir niekas nežinotų, kur jie pakasti.

Profesorius apgailestavo, kad šioje, Lukiškių aikštėje, neturime paminklo, kuris čia turėtų būti skirtas tiems laisvės kovotojams.

1918 m., pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, netoliese esančiame Jurgio prospekte (dabar Gedimino) vyko savanorių registracija, buvo pirmoji Lietuvos kariuomenės štabo vieta. Vilniuje vyko kovos tarp įvairių jėgų – ir bolševikai, ir lenkai čia norėjo viešpatauti, kartu kovojo ir lietuviai. Buvo labai sunku, tik neseniai Lietuva tapo savarankiška jėga.

Sovietinis Vilnius – prieš mus liūdnas pastatas (KGB rūmai), kuriame buvo kankinami žmonės. Ši kova prieš rusų okupantus taip pat buvo nesėkminga. Tačiau žmonės neprarado vilties, tikėjo Lietuvos laisve.

„Šiandien turime sausio 12-tą dieną. Sausio 13-osios įvykių išvakarės prieš 31-rius metus. Dar daug kas prisimena tuos laužus prie Aukščiausiosios Tarybos, dainas, maldas, tankų vikšrų žlegėjimą,“ – primena V. Rakutis ir sako, kad svarbiausia nugalėti savo baimę, nebijoti aukų, nes laisvės be aukų nebūna. Bet jei tos aukos atneša laisvę, jos yra šventos. Ir niekas kitas neatneš gerovės, tik mes patys lietuviai, mūsų žmonės, kurie yra už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę.

Po karo istoriko prof. V. Rakučio kalbos, pagerbiant žuvusių už Lietuvos laisvę atminimą, buvo išneštos gėlių puokštės: į Lukiškių aikštėje esantį ratą, kuriame palaidota virš 100 relikvijų iš įvairių mūšio vietų, prie Gedimino pr. buvusio Vilniaus LAF (Lietuvos aktyvistų fronto) štabo, prie generolo Vėtros (Jono Noreikos) atminimo lentos ir į Antakalnio kapines, kuriose palaidoti Sausio 13-tą ir kitose vietose žuvusieji.

Renginio plakate parašyta: „Laisvės aukos – už Lietuvos atmintį ir ateitį“. Nacionalinio susivienijimo pirmininko pavaduotojas, politologas Vytautas Sinica sako, kad už ateitį ne tik iš ankstesnių laikų žiūrint, kada už laisvę kovotojai žūdavo, bet ir iš mūsų šiandienos – laisvė nepasiekta. Jos pasigenda daugybė žmonių. Laisvė egzistuoja tarsi tokiomis stadijomis. Ir tą pirmą stadiją žmonės daugiausia gali pamatyti, kai jos netenka. Pavadinkime ją individo laisve, grubiau sakant gyvuliška laisve, kurios nėra jau dvejus metus.

Kitą stadiją pavadinkime – žmogaus laisve. Laisvė daryti dalykus, kurie mums leidžia būti žmonėmis – laisvė mąstyti, tikėti, kurti, žodžio laisvė. Šiuos dalykus turėdami, galime realizuoti save kaip žmonės ir kurti valstybę. Šių dalykų nėra, tačiau dalis žmonių to dar nesupranta. Pradeda pamatyti tik tada, kai kalbama apie įvairias neapykantas ar cenzūras.

Trečioji – politinė laisvė, kuri yra būtiniausia sąlyga. Šią laisvę vadiname Nepriklausomybe ir kai kalbame apie laisvės gynėjus, laisvės aukas, visada būna apie šią laisvę, jos kovas ir už ją žuvusius. Ši laisvė daugiausia iš mūsų reikalauja ir kad tauta siektų savosios laisvės jai reikia daugybės dalykų – istorijos, kultūros, kalbos ir nuolatinio ugdymo. Reikia juos sąmoningai branginti, kad jie atrodytų verti kovoti ir dėl jų mirti. Šios laisvės, šitų sąlygų nėra, niekas jų neugdo. Kaip pavyzdį V. Sinica pamini atminimo lentą pulkininkui Kaziui Škirpai, kurios vis neleidžia pakabinti Vilniuje. Nors po prašymu ją pakabinti pasirašė partizanai, Katalikų bažnyčios kronikos leidėjai, tačiau miesto valdžia neleidžia.

V. Sinica teigia, kad atminimo lenta nesukurs istorinės sąmonės, bet tai simbolis priminti, kad didžiuojamės savo tautos didvyriais. Kitas įvykis, prieš pat sausio 13-tą – balsuota dėl trijų raidžių įteisinimo ir jų rašymo pirmajame paso puslapyje. Iš tikrųjų balsuota dėl valstybinės kalbos statuso, pažeidžiant Lietuvos Konstituciją ir ignoruojant piliečių valią. „Tad ar mes pardavinėjam savo konstitucijos normas, ar patys dėl jų sprendžiam?“ – klausia V. Sinica ir priduria, kad laisvę būti žmogumi ir laisvę tautai pačiai save valdyti – dėl jų reikės labai daug pakovoti ir jos dar pareikalaus aukų.

Nacionalinio susivienijimo pirmininkas prof. Vytautas Radžvilas, priminė prieš 31-erius metus siautėjusias „Jedinstvos“ smogikų gaujas, kurios bandė užimti Lietuvos vyriausybės rūmus (dabar Užsienio reikalų ministerija). O sausio 13-tos naktį prie Televizijos bokšto su žuvusiais žmonėmis įsivaizduoja užmezgąs pokalbį, ką jie mums dabar pasakytų: „Šalyje, už kurią mes kovojome, yra daug blogybių, skurdo, vargo. Bet apskritai, žvelgiant į šį miestą, matome, kaip jūs tvarkotės. Tas miestas sutvarkytas; jūsų žmonės gražiai apsirengę, važinėja prabangiomis mašinomis. Mes ten žinome, kad jūs keliaujate po pasaulį, džiaugiatės tuo, kas vadinama gyvenimo džiaugsmais. Taip, jūs visa tai turite ir vadinate tai laisve. Ir vis dėlto pasakykite: ar jūs esate? Klausiame jūsų todėl, kad nesuprantame ir norime sužinoti, ką jūs manote: Ar iš tiesų žmonės, kurie neturi savo kalbos, neturi savo istorijos, iš tikrųjų net nebeturi savo atminties, nesugeba net šitoje aikštėje pastatyti Vyčio – ar jūs iš tiesų esat? Juk žmogus gimsta, auga, mokosi, dirba, augina vaikus, džiaugiasi įvairiais gyvenimo malonumais, galų gale eina į kapą. Bet ar šito pakanka, kad jis galėtų pasakyti, kad iš tiesų yra?“

Pasak V. Radžvilo žuvusieji pasiūlytų pagalvoti ir su šypsena tartų: „Ne nepakanka. Todėl, kad žmogus yra tas, kuris iš tiesų gali būti tik nuolatos save matuodamas. Norėdamas sužinoti, ar jis iš tiesų yra, jis privalo stovėti kažkieno akivaizdoje. Ir jis gali save matuoti ir vertinti pačiais įvairiausiais matais. Jis gali stovėti Dievo akivaizdoje, bet esama ir kitų didelių dalykų, kurių akistatoje galima atsistoti.“

V. Radžilas sako, kaip svarbu šioje žemėje lygiuotis į pačius didžiausius ir stengtis prilygti jų šlovei. Jie pasakytų, ar randame laiko brangiems ir svarbiems dalykams, gerbiame ir mylime savo kalbą, vertiname ir prisimename savo istoriją, didžiuojamės savo Tėvyne ir esame pasiruošę ją ginti. Bet juk ką padarėte, kad tie dalykai, kurie mums stebint nyksta, vis dėlto išliktų?

„Ar iš tiesų galima sakyti, kad žmonėms yra svarbu tai, ko jie negina? Argi patys svarbiausi gyvenimo dalykai nėra tie, už kuriuos esame pasiryžę sumokėti pačią didžiausią kainą? Tokią kainą, kurią mokėjo jie. Manau, kad kalbantis su jais, liktų vienintelis klausimas: ar sugebame padaryti tai, ką padarė jie?“ – klausė V. Radžvilas.

Baigiantis renginiui, vedėjas G. Aukštikalnis perskaitė politinės partijos Nacionalinis susivienijimas kreipimąsi į Lietuvos visuomenę: „Sausio 13-oji primena: metas atkurti Lietuvos valstybę.“

Jame rašoma: „Vykdant globalistinių galios centrų planus Lietuva – jos tauta ir valstybė yra naikinama ir sparčiai nyksta. Lietuvos valstybė baigia prarasti paskutinius suverenumo likučius. Iš tautos atimama teisė į valstybinę kalbą, tikrąją jos istoriją, religiją ir prigimtinę šeimą. Konstitucinės piliečių teisės ir laisvės tolydžio siaurinamos, naikinamos ir vis labiau darosi tik formalios. Sugrįžta visam laikui turėję pranykti ir būti pamiršti ideologinės prievartos ir neototalitarinės politinės diktatūros šešėliai. Nuosekliai ir kryptingai kuriama Lietuva be lietuvių ir šitaip stumiama išnykimo link. Lietuviai verčiami kultūrinę savastį ir istorinę atmintį prarandančia, tautinės ir valstybinės jausenos neturinčia, XXI a. globalių bastūnų ir vergų visuomene.

Šios Laisvės idealo išdavystės simboliu tapo Neužmirštuolė – valdančiųjų apgaule ir prievarta Sausio 13-ąją brukama gėlė. Jos paskirtis – pakeisti tikruosius Lietuvos valstybingumo ženklus ir skatinti šalies piliečius užmiršti, kokią Laisvę šimtmečius gynė jų tėvai ir protėviai ir dėl kokios Laisvės buvo kovota ir pasiaukota tą didingą ir šlovingą dieną.

Prisikėlę iš kapo arba žvelgdami iš Aukštybių Laisvės gynėjai negalėtų patikėti savo akimis matydami, kad jų gintoje valstybėje nėra vietos jų kovą turėjusios įprasminti suverenios Valstybės aikštei ir Vyčiui, su kurio ženklu būdavo stojama kovoti už Tėvynę.

Tegul Sausio 13-oji primena ir įpareigoja: metas atkurti Lietuvos valstybę. Lietuviai, raskite savyje drąsos ir jėgų kilti į dar vieną kovą už savo Tėvynę. Kova turi tęstis tol, kol bus laimėta ir Sausio 13-osios svajonių Lietuva taps Valstybe.“