Lietuvos rašytojų sąjunga su giliu liūdesiu praneša, kad š. m. sausio 16 d. po sunkios ir ilgos ligos, eidamas septyniasdešimt ketvirtuosius metus mirė lietuvių poetas, prozininkas, vertėjas, Jotvingių premijos laimėtojas Ramūnas Kasparavičius (1948 02 27 – 2022 01 16).
Ramūnas Kasparavičius gimė 1948 02 27 Žikaronyse, Kaišiadorių rajone. 1967–1972 m. studijavo prancūzų kalbą ir literatūrą Vilniaus universitete. Dirbo mokytoju, įvairiose redakcijose. Išleido eilėraščių rinkinius Ramios saulės metai (1983), Laimingiausias rugsėjis (1986), Laukas arklys (1990) – naujoviškus, originalius, savo metu literatūrą išmanančio skaitytojo pastebėtus, bet tuometės literatūrinės konjunktūros nepakankamai suvoktus bei įsisąmonintus ir nepakankamai įvertintus.
Taip pat jis parašė keletą įdomių prozos kūrinių: romanus Keturių sesučių darželis ir Lietuvių Laimos teismas (išleista viena knyga, 1998), romaną kartu su novelėmis Visų gražiausia (2006), Decameron medicus: pitoreskas (2011), Brėmeno miesto muzikantai (eiliavo R. Kasparavičius, 2014). 2019 m. pasirodė Poezija – eilėraščių rinktinė (2019).
2007 m. Ramūno Kasparavičiaus knyga Visų gražiausia buvo įrašyta į kūrybiškiausių metų knygų dvyliktuką, o 2019 m. jam buvo skirta Jotvingių premija už kūrybos rinktinę Poezija, aprėpiančią visą poetinę rašytojo kūrybą, jos raidą ir diaugiabriauniškumą.
Šalia originaliosios kūrybos, Ramūnas Kasparavičius vertė prancūzų poeziją į lietuvių kalbą, tarp kitų išvertė ir periodikoje paskelbė Raimono Kenò (Raymondo Queneau) poezijos. Nuo 1989 metų Ramūnas buvo Lietuvos rašytojų sąjungos narys.
R. Kasparavičiaus senelis, mamos tėvas, savanoris, šaulys, savisaugininkas, partizanas, gavęs dvidešimt penkerius metus lagerių mirė Mordovijoj, todėl ir Ramūnui, komunistų priešo palikuoniui, nuo vaikystės teko patirti sovietinės respublikos psichologinį smurtą ir prievartą. Jo išgyvenimai ir pokario rezistencija atsispindi viename įsimintiniausių apsakymų Visų gražiausia.
Apskritai Ramūno Kasparavičius tekstai yra dekonstrukcinio pobūdžio, rašytojas sumaniai derino istorijos, mistikos ir tikrovės faktus, folklorinius motyvus ir lietuvišką mitologiją. Autoriaus poezijoje gamtos ir kaimo vaizdai persmelkti kultūrą pažinusio subjekto patirtimi ir skepsiu, konkreti detalė dera su abstrakcija, tradicinė forma su netikėtais sąskambiais, kalambūrais, o retas žodis ar šnekamosios kalbos frazė vartojama kaip puošybinis elementas.
Kaip galima gyventi amžinoje šviesoje?
Pas kaimo dievdirbį atvažiavo miesto juokdarys.
Dievdirbienė atidarė duris ir sustojo ant slenksčio.
– Laba diena, – tarė juokdarys. – O kur maestro?
– Nėra. Į save sulindo. O ką?
– Nieko, – atsakė juokdarys. – Nuo švelnumo skauda.
Kasparavičius, Ramūnas. Ramios saulės metai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1983.
Autoriaus romanus galima laikyti epo parodija. Legendinius ir dabarties laikus jungiantys veikėjai yra žemiški ir kartu mitiniai kultūros herojai, vaizduojami istoriniame, buitiniame pasakojimo lygmenyje. Dominuoja dzūkų trakiškių šneka su litvakiškomis, lenkiškomis, gudiškomis, rusiškomis inkrustacijomis. Pasak literatūros kritikės Loretos Mačianskaitės, „Ramūno Kasparavičiaus proza užima tik jai vienai priklausančią vietą lietuvių literatūroje. Kokia tai vieta, kol kas sunku pasakyti“.
Reiškiame užuojautą Velionio šeimai ir kitiems artimiesiems bei bičiuliams.
Apie atsisveikinimo su Velioniu vietą ir laiką pranešime vėliau.
