JAV lietuvių žurnalisto Vytauto Gedgaudo palikimo tyrinėtoja apie jo archyvą, apdovanojimus ir šiai asmenybei paskelbtus metus Lietuvos žurnalistų sąjunga ir Nacionalinė žurnalistų kūrėjų asociacija 2022-uosius paskelbė žurnalisto, ilgamečio tautinės minties JAV lietuvių laikraščio „Dirva“ vyriausiojo redaktoriaus Vytauto Gedgaudo (1912–1999) metais.
V. Gedgaudo vardo premija yra vienas iš kelių garbingų tradicinių apdovanojimų Lietuvos žurnalistams kūrėjams.
Kalbėjomės su žurnalisto kūrybinio palikimo tyrinėtoja Vilniaus universiteto doc. dr. Jolanta Mažyle, pargabenusia į Lietuvą dalį jo archyvo ir parengusia kelias jo gyvenimui ir kūrybai skirtas parodas.
Viena tokių – „Laiko sūpuoklėse“ – dabar veikia Žurnalistų namuose Vilniuje.
– Kada ir kaip susidomėjote žurnalistu, ilgamečiu laikraščio „Dirva“ redaktoriumi V. Gedgaudu?
– Po V. Gedgaudo mirties, 2000-aisiais, jo žmona Stefanija Vilniaus universiteto žurnalistikos bakalauro programos studentams įsteigė žurnalisto ir redaktoriaus V. Gedgaudo vardo stipendiją, kurią per beveik 20 metų gavo bemaž 50 studentų.
Jie šiuo metu yra ne tik žinomi žurnalistai, bet ir literatai, jaunieji mokslininkai. Pasakysiu trumpiau, – V. Gedgaudo stipendininkai yra ne tik žurnalistikos bakalauro studijų, bet visos mūsų Alma Mater Vilnensis pasididžiavimas.
2006 metų Advento vakarėlyje Šv. Jonų bažnyčioje teikiant šią stipendiją susipažinau su mieląja V. Gedgaudo stipendijos steigėja, žurnalistikos specialybės remėja S. Gedgaudiene. Taip užsimezgė pažintis, vėliau peraugusi į draugystę.
Man labai rūpėjo, kad mūsų specialybės studentai prisimintų savo geradarius, tad pirmasis mūsų bendras žygis su ponia Stefanija (beje, ji labai nemėgo oficialios savo vardo versijos, prašydavo į ją kreiptis paprastai, Stefa, kaip kreipdavosi jos artimos aplinkos žmonės, bičiuliai ir skautai) buvo aplankyti Vytauto amžino poilsio vietą Vilniaus Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje.
Ji labai norėjo, kad Vytautą lankytų būsimieji žurnalistai. Tad man teko puoselėti šį Stefos sumanymą…
– Ką galite pasakyti apie spalvingą V. Gedgaudo asmenybę?
– Sunkus klausimas, nes atsakymas galbūt netilptų į visą laikraščio numerį. Tikrai Vytauto asmenybė labai spalvinga.
Jis Antrojo pasaulinio karo metu patyrė karo kautynių ugnį, pokariu stebėjo pasaulinio masto įvykius, lėmusius XX amžiaus istoriją, Vytauto Arūno slapyvardžiu rašė politines apžvalgas JAV lietuvių spaudai, nuo 1958 metų pradėjo darbuotis kultūros, politikos skilčių redaktoriumi JAV lietuvių laikraštyje „Dirva“, o nuo 1968 metų tapo vyriausiuoju šio tautinės minties laikraščio redaktoriumi ir vadovavo net 23 metus.
Su žmona Stefa septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Klivlende buvo įkūręs meno galeriją, kurioje rengė ne tik lietuvių išeivių dailininkų parodas. O kur dar leidybos reikalai „Vilties“ leidykloje Klivlende! Čia būtų atskira kalba.
Man labai seniai rūpėjo giliau susipažinti su Vytauto Gedgaudo žurnalistine kūryba, kad studentams galėčiau apie jį papasakoti daugiau ir plačiau nei galima rasti žinių interneto platybėse.
Dabar turiu vilties, kad pamažu mes jį labiau pažinsime ir atrasime.
– Pasidalinkite prisiminimais apie savo kelionę į JAV 2018 metais susipažinti V. Gedgaudo archyvu ir gyvenimu jo namuose Klivlende.
– Anokie čia prisiminimai! Galbūt svarbiausias dalykas yra tas, kad 2017 metais tapusi Vytauto Gedgaudo premijos lauretė, pasinaudojau galimybe ne tik paskambinti poniai Stefai į Klivlendą ir padėkoti, tačiau ir paklausti apie tai, kas man labai seniai nedavė ramybės – ar Vytautas paliko kokių nors užrašų.
Tarkime, gal rašė memuarus. Išsyk gavau lakoniškai kietą Stefos atsakymą – atvyk ir pažiūrėsi. Nuvykau. Ir radau jo rankraštį apie Prancūzijos svetimšalių legioną. Stefa iš pat pradžių net netikėjo, jog jisai rašė knygą.
„Pirmyn arba mirk!“ – taip Vytautas pavadino savo knygą, apie kurią buvo prasitaręs netgi duodamas interviu „Žurnalistų žinioms“, berods, 1997-aisais.
– Dalį V. Gedgaudo archyvo pargabenote į Lietuvą. Jau baigėte šį darbą?
– 2018 metų pavasarį parsivežiau tik „Pirmyn arba mirk!“ aplanką. Su Stefa ketinome archyvo tvarkyba užsiimti vasarą. Deja, liepos pabaigoje Stefą užklupo sunki liga ir į savo namus Klivlende ji nebegrįžo.
Esu dėkinga Klivlendo lietuvių kultūros ir dokumentavimo centro darbuotojams, su kuriais susidraugavau pirmosios viešnagės metu.
Jie pranešė Stefos broliui ir globėjai, kad aš rūpinausi V. Gedgaudo „popierynais“, kai Stefa mane buvo pasikvietusi.
Tuomet Stefos brolis man pranešė, jog ketina „iškraustyti“ namus ir, jeigu mane kas nors domina, turėčiau atskristi į Klivlendą sausio mėnesį. 2019 metais įvyko antroji mano kelionė į Gedgaudų namus. Deja, atsisveikinimui su jais.
Esu nuoširdžiai dėkinga Stefos brolio Liudviko (amerikonai jį vadina Lou) šeimai, supratusiai, jog reikia tęsti Stefos darbą – galutinai sutvarkyti Vytauto ir Stefos Gedgaudų šeimos asmeninio archyvo reikalus.
Manau, kad tuo metu ir Lujui(Lou), ir jo žmonai Džinai (Jean) buvo sudėtingas laikas, nes jiems reikėjo rūpintis sunkiai sergančia Stefa ir nebaigtais jos reikalais.
Labai gerbiu jų nuostatą sugrąžinti rankraštinį Gedgaudų palikimą į Lietuvą. Tačiau kaip iš Gedgaudų namų parsigabenti dėžes, prikrautas popierių, knygų ir panašių dalykų, jau buvo mano reikalas.
Todėl esu labai dėkinga Klivlendo lietuvių kultūros ir dokumentavimo centre neatlygintinai dirbantiems Rūtai Degutis, Andriui Jonui Dundurui ir dr. Viktorui Stankui, visiems lietuvių bendruomenės nariams, padėjusiems spręsti šiuos rūpesčius svečioje šalyje.
Dalį archyvo, su kurio dokumentais dabar dirbu, pargabenau savo lėšomis. Kita dalis dar laukia savo kelionės į Lietuvą, tačiau pirmiausia tai reikėtų atidžiai peržiūrėti, perrūšiuoti, nes archyve yra nemažai kopijų, nevertingų laikraščių iškarpų.
– Kaip manote, kuo V. Gedgaudas išskirtinai reikšmingas Lietuvai?
– Nėra nereikšmingų Lietuvos žmonių. Juk kiekvienas savo gyvenimu, savo darbu prisideda prie mūsų krašto kūrybos, prie Lietuvos sumanymo auginimo.
Žurnalistas ir redaktorius V. Gedgaudas, savo gyvenimą paskyręs Lietuvos laisvės bylai, buvo labai kukli asmenybė. Jam visada rūpėjo gėris, bendrystė, kūryba.
Matyt, tie Vytauto vertybiniai svertai, moralinės nuostatos telkė pačias įvairiausias, bet ryškias, stiprias asmenybes aplink „Dirvos“ redakciją.
Mums kartais sunku suprasti tas ypatingas, sudėtingas sąlygas, kuriomis teko leisti laikraštį.
Kiekvienas autorius redakcijai buvo brangus, – reikėjo prikalbinti, pritraukti, kad žmonės, atidirbę savo darbus, kuriais pelnė duoną, dar atrastų laiko ateiti į bendrą minties talką „Dirvoje“. Ir Vytautas juos sugebėjo suburti.
Kalbėdami apie atkurtos Lietuvos laiką, turime prisiminti, kad Vytautas puoselėjo nepriklausomos Lietuvos žurnalistiką, paskyrė asmeninių lėšų fondui, kuris ir tapo pagrindu kasmet skiriamai jo vardo premijai.
Nuo 1997 metų Vytauto Gedgaudo premija yra Lietuvos žurnalistų sąjungos ir Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos kasmetinė premija, skiriama žurnalistams už turiniu ir forma išskirtinius spaudos, radijo, televizijos, interneto ir fotožurnalistikos darbus.
– Besilankydama JAV turbūt viešėjote ne tik Gedgaudų namuose. Gal pavyko susipažinti su kitais ten gyvenančiais lietuviais? Galbūt tos pažintys išsirutuliojo į įvairesnes veiklas ar darbus?
– Per Klivlendo lietuvių radiją teko kalbėti apie V. Gedgaudo kūrybinį palikimą, jo svarbą Lietuvai. Po to mano „pasirodymo per radiją“ į Klivlendo lietuvių namus atėjo ponia Audronė Šemetaitė-Merto (Murtaugh), nešina keliais savo tėvelio Alekso Šemetos (1903–1968) raštų albumais.
Tai buvo jo straipsniai apie kovas su bermontininkais Šiaulių krašte 1919-aisiais. Susipažinusi su tekstais, mačiau, kad jie būtų labai reikalingi Lietuvai, tad pažadėjau grįžusi pasidairyti, kokiai leidyklai tai būtų įdomu – kaip tik 2019-ųjų rudenį turėjome minėti kovų už nepriklausomybę šimtmetį.
Deja, iš pradžių nelabai sekėsi tokią rasti. Pasirodo, proginiai finansavimai jau buvo išdalyti ir niekam nerūpėjo, kad turime naują liudijimą apie partizanų kovas Šiaulių krašte.
Tai, beje, – ypatingas fenomenas to meto istorijoje. Žinoma, čia būtų ilga ir atskira kalba apie tai, tačiau nutiko labai šaunus dalykas.
Vienoje mokslinėje konferencijoje sušnekome su prof. Remigijumi Misiūnu apie mano archyvų paieškas Klivlende. Pasidalinau istorija apie Šemetos dukrą, degančia noru sugrąžinti savo tėvelio rankraštį knygos forma į Lietuvą.
Netrukus leidykla „Bonus animus“ įsipareigojo išleisti knygą, jei rankraštis bus tinkamai parengtas ir apmokėtos bent spaustuvės išlaidos.
Taigi tapau savotiška Alekso Šemetos knygos „Eilinio partizano atsiminimai“ vadybininke, o po to ir rengėja, paaiškinimų ir komentarų, įvadinio straipsnio autore. Reikėjo suskubti iki metų pabaigos išleisti šią knygą.
O į 2020 metų Vilniaus knygų mugę iš Amerikos atvyko knygos remėja A. Šemetaitė-Merto. Knygą pristatėme Kužių miestelyje, kur veikė garsusis Kužių partizanų būrys, tiekęs ginkluotę Lietuvos kariuomenei, savanoriams.
Knygos sutiktuvės įvyko ir Šiaulių P. Višinskio bibliotekoje, Vilniaus karininkų ramovėje. Ir visur galima buvo jausti tą atradimo džiaugsmą, tą bendrumo ir supratimo jausmą, kad namo sugrįžta užmirštos asmenybės, istorijos fragmentai.
Ta knyga – paminklas prieš šimtą metų kovojusiems Kužių partizanams. Vėliau Kužių mokyklos moksleiviai su savo istorijos mokytoja Violeta Laurutiene surengė netgi žygį po knygoje aprašomas vietoves, sudarė Kužių partizanų būrio maršrutą, kuriuo dabar gali naudotis kiti mokiniai, skautai, sukūrė trumpą vaidybinį filmuką apie Kužių partizanus.
Beje, rengdama šią knygą nemažai dirbau archyvuose, suradau daugiau asmenų, kurie dalyvavo Kužių partizanų būryje.
Tad knygos įvadiniame straipsnyje paskelbiau pavardes tų kovotojų, kurie lemtingais 1919-aisiais gynė savo kaimus ir pirkias, tiekė ginklus kariuomenei.
Kužių seniūnės Jolandos Rudavičienės sumanymu seniūnijos gyventojai šį rudenį įamžino šių kovotojų atminimą paminkliniu akmeniu miestelyje, labai gražiame skvere, ant jo plokštės užrašyti 28 Kužių krašto partizanų vardai ir pavardės.
O ponia Audronė Šemetaitė-Merto dabar tvarko savo tėvelio rankraštyną, skenuoja dokumentus, kad galima būtų palikti kopijas Lietuvių kultūros ir dokumentavimo centre, o originalus ketina atvežti į Lietuvą, kad jie būtų saugomi Tėvynėje.
– Įkūrėte VšĮ „Atminties brasta“. Kokie jos planai ir sumanymai?
– Jeigu trumpai, tai viskas tilptų į formulę: saugoti ir puoselėti mūsų atmintį. Tiesą sakant, imtis šio projekto mane privertė dabartinės Lietuvos įvykiai, vadinamųjų kultūrininkų, o konkrečiau, kultūros vadybininkų atsainus požiūris į kultūros palikimą.
Kartais stebina, o iš tiesų paprasčiausiai glumina būrio žinovais save laikančių, beje, tokiais ir reziduojančių įvairiose kultūros, švietimo institucijose asmenų istorijos žinios, kurios galbūt jiems baigiasi ties jų pačių gimimo data.
Matyt, nuo tos datos tokiems „atstovams“ prasideda istorija. Tad tiesiogiai susidūrusi su kai kuriomis dokumentinio paveldo saugojimo, sugrąžinimo į Lietuvą, jo sklaidos problemomis, supratau, jog, jei pati nesiimsiu aktyvios veiklos, tai niekas ir nevyks.
Taigi vidurvasarį, pačiame liepos karštyje, įregistravau viešąją įstaigą, kurios pagrindinis tikslas – kultūros paveldo saugojimas, sklaida.
Į pagalbą pasikviečiau bičiulius, tarp kurių, džiaugiuosi, yra ir nemažai jaunimo, ir pradėjome prasmingų veiklų ir darbų dėlionę. O kaip seksis, matysime. Žinau, jog viskam reikia daug laiko ir kantrybės.
– Ką jau pavyko padaryti?
– Metams baigiantis galima teigti, kad nelaukdama jokių žinovų išvadų ir institucinių laiminimų, jau dabar VšĮ „Atminties brasta“ su partneriais – Lietuvos žurnalistų sąjunga bei Nacionaline žurnalistų kūrėjų asociacija – šį rudenį surengė V. Gedgaudo gyvenimo ir kūrybos parodos „Laiko sūpuoklėse“ pristatymus Zarasų krašto muziejuje, Salako kultūros namuose, o dabar ir LŽS Žurnalistų namuose.
Taip pat prie V. Gedgaudo atminimo metų paskelbimo sumanymais prisidėjo Lietuvos žurnalistų sąjunga bei NŽKA prie pirminio renginių plano rengimo.
Nepaisant, kad viešoji įstaiga „Atminties brasta“ įregistruota tik šiemet, manau, kad kai kurie mano darbai, susiję su kultūros paveldu, atminties grąžinimu bendruomenėms, mums patiems, buvo tasai pagrindas šiai įstaigai atsirasti, kad per ją galima būtų įtraukti veikti, dalyvauti ir džiaugtis atrastais mūsų gyvenimo artefaktais kuo daugiau neabejingų žmonių, kuriems brangi mūsų krašto istorija ir žmonės.
– Ką manote apie užsienyje gyvenančių ar gyvenusių iškilių tautiečių archyvų likimą?
– Nemažai jų laukia mūsų dėmesio, šiapus ir anapus Atlanto. Ir ne tik. Juk kiek atminties ženklų liko Rytuose, kur mūsų tautiečiai ištvėrė tremtis ir kalėjimus, Sibiro kalvarijas. Pirmiausia mes turime daug kalbėtis, kad suprastume, jog visiems rūpi tas pats dalykas – išsaugoti tautos atmintį. Tad mums reikia kuo glaudesnio ir gera valia grįsto bendravimo ir bendradarbiavimo su archyvus sukaupusiais žmonėmis ar jų palikuonimis, valstybės kultūros ir švietimo institucijomis, palaikyti privačias iniciatyvas. Pati jau turiu tokio bendravimo ir bendradarbiavimo gerosios patirties, kuri mane labai palaiko ateities darbams.
– Dėkoju už pokalbį ir linkiu kūrybinės sėkmės.
Kalbėjosi Daiva Červokienė.
Malonėkite pataisyti parašą po pirmąja nuotrauka.
Nuotraukoje 2020-metų Vilniaus knygų mugėje J. Mažylė ir Audronė Šemetaitė-Murtaught.
Labai prašau pataisyti tokią apmaudžią klaidą. Dėkoju.